Nebūtina, kad europiečiai kasdien galvotų apie tai, ką jiems davė Europos Sąjunga (ES). Daug svarbiau, pasak A.Pranckevičiaus, kad tiesiog suvoktų to reikšmę ir vertę. Kad Europos Sąjunga neatitrūktų nuo piliečių, nuo jaunų žmonių, ir jie nuo jos. Būtent šios mintys paskatino ES pradėti naują kampaniją, pavadinimu „EUandME“, kurios siekis – pakviesti europiečius pokalbiui, dialogui apie tai, kaip gyvename, ką jau užgyvenome ir kur link judame.
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas A.Pranckevičius tikina, kad tai – labai svarbus klausimas, kurį aptardamas prisimena savo paties jaunystę – europietiškumo idėja jame gimė labai anksti, ir ji buvo labai stipri.
– Kalbame, kad savyje jaučiate itin stiprią europiečio dvasią. Kaip ji gimė? Kaip atsakytumėt į iš pažiūros paprastą, bet sudėtingą klausimą – ką jums davė Europa?
– Pirmą kartą su Europos idėja susidūriau turbūt pats dar to nesuvokdamas – būdamas aštuonerių, kai su tėvais stovėjau Baltijos kelyje. Tuomet liudijau tą gyvą žmonių grandinę, kuri iš esmės sudaužė režimo nustatytas sienas. Jau tada mes demonstravome savo apsisprendimą gyventi laisvoje visuomenėje ir norą būti laisvais žmonėmis. Aš kartais juokauju, kad būtent tada mes įstojome į Šengeno zoną, nes mes patys nieko neklausdami sudaužėme sienas ir sujungėme Baltijos valstybes.
Vėliau jaučiau, kad mano akyse vyksta istorija, o man – tuo metu dar paaugliui – atsiveria galimybės, kurių neturėjo nei mano tėvai, nei mano seneliai. Aš jau tada mąsčiau, kad man gyvenime reikia padaryti dvigubai daugiau, kad pateisinčiau jų auką už šitą laisvę. Tokių norų vedinas, jau būdamas 16-os, pasinaudojau mainų programa ir išvažiavau į Ameriką. Metams palikau savo namus Panevėžyje tam, kad pažinčiau pasaulį. Turiu pasakyti, kad ta patirtis mane pakeitė fundamentaliai.
Aš per naktį tapau Lietuvos ambasadoriumi – kiekvienam žmogui pasakojau, kas yra Lietuva, kokie mes esame ir už ką mes kovojame.
Aš per naktį tapau Lietuvos ambasadoriumi – kiekvienam žmogui pasakojau, kas yra Lietuva, kokie mes esame ir už ką mes kovojame. Tai buvo ne tik savęs pažinimas, bet ir Lietuvos – jos vietos pasaulyje. Aš tada galbūt ir suvokiau, ką reiškia būti lietuviu. Aš iki šiol esu įsitikinęs, kad atviras žvilgsnis į kitas kultūras padeda kaip tik suvokti save patį, stiprina tavo tapatybę ir ryšį su gimtąja šalimi. O tai mums ir suteikia Europa.
Aš užsikrėčiau europietiškumo idėja ir labai ja tikėjau bei tikiu. Man labai svarbu buvo parodyti visiems ne posovietinį, o būtent europietišką Lietuvos veidą. Mes visada ir buvome europiečiai, tik kurį laiką ne savo noru buvome atskirti.
– Lietuva per bene penkiolika metų pasikeitė labai stipriai, prie nemenkos dalies pokyčių iš tiesų prisidėjo ES. Kokie pokyčiai jums yra svarbiausi ir ryškiausi?
– Šie metai turbūt yra labai palankūs pažvelgti į praeitį, įvertinti, ką gi mums pavyko sukurti. Ne tik švenčiame šimtmetį nuo nepriklausomybės atgavimo, kuriame buvo 50 metų priespaudos ir 50 metų laisvės, bet žymime ir 28 metus nuo kovo 11-osios, o šį periodą galime dalyti į kitus du – 14 metų be Europos Sąjungos ir tiek pat su ja.
Aišku, sudėtinga lyginti tokius skirtingus periodus, tačiau net ir plika akimi matyti, kad Lietuva pasikeitė labai labai smarkiai. Nepaisant nemenkų problemų – nelygybės, skurdo ar švietimo, kurias vis dar turime ir bandome spręsti, aš giliai įsitikinęs, kad per šiuos 14 narystės ES metų lietuviai įgijo daugiau teisių nei kada nors istorijoje. Niekada mūsų piliečiai neturėjo tiek teisių, tiek pilietinių laisvių. Lietuvos pasas niekada neatverdavo tiek durų, o Lietuvos pilietis dar niekada nebuvo toks visavertis – lygus ir vokiečiui, ir prancūzui. Mano galva, tai yra vienas didžiausių laimėjimų.
Aišku, būtina pabrėžti ir ekonominę pažangą. Jeigu palygintume su šalimis, kurios išgyveno panašią istoriją – buvo tokioje pat situacijoje, sakykime, Ukraina ar Moldova, matytume, kad Lietuva šiandien už minėtas šalis yra tris kartus turtingesnė. Taip, mes vis dar tris kartus atsiliekame pragyvenimo lygiu nuo vokiečių ar prancūzų, tačiau noriu pabrėžti, kad mūsų trajektorija yra labai aiški ir pažanga labai akivaizdi.
Dar norėtųsi paminėti ir tai, kad mes sugebėjome susitvarkyti šalies viduje, ir ne tik kelius. Buvo didžiulės investicijos į bibliotekas, ligonines, mokyklas, į mūsų kultūros paveldą – parkus, dvarus ar istorines vietoves, patys – be ES paramos – to veikiausiai nebūtume sugebėję padaryti. O visa tai yra labai svarbu, nes tai kelia žmogaus savivertę. Galiausiai, labai svarbus ir žmogaus gyvenimo kokybės klausimas – nuo švarios aplinkos, oro ir vandens, kibernetinio saugumo, asmens duomenų apsaugos ir tiesiog žmogaus teisių, kurias jis gali laisvai ginti teisme.
– Koks yra kampanijos „EUandME“ tikslas? Kas ją įkvėpė ir kokią žinutę Europa siunčia?
– Šios kampanijos mintis kilo kartais įžvelgiant tam tikrą atotrūkį tarp politinio bei ekonominio elito ir visuomenės. Ši atskirtis didėja ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje valstybių ir tampa pavojinga – ji gali siūbuoti valstybių ir politinių sistemų pamatus, tai rodo ir „Brexitas“, ir Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. ES lyderiai suprato, kad būtina atnaujinti ar sukurti dialogą tarp ES ir jos piliečių. O ypač tai skirta jaunimui, nes būtent jis turės prisiimti atsakomybę už Europos ateitį.
Kiekvienos valstybės piliečiai turi savų patirčių, jausmų ir baimių. Vienus labiausiai jautrina darbo rinkos padėtis, kitus – žmogaus teisių ar lygybių klausimai, trečius – migracijos problemos, ketvirtus – teroro aktai, tačiau būtina apie visus šiuos dalykus, apie ateitį kalbėti kartu. Tas skirtingas problemas įkūnija ir penki kampanijai sukurti filmukai, kurie gvildena skirtingas jauno žmogaus problemas – nuo meilės, kelionių, aplinkosaugos iki gyvenimo skaitmeniniame amžiuje ar lytinės tapatybės.
Į jaunimą žvilgsnis nukreiptas todėl, kad jie bene labiausiai naudojasi ES suteikiamomis galimybėmis, tačiau tuo pačiu yra mažiausiai politiškai aktyvūs. Taigi šios kampanijos tikslas – paskatinti juos būti aktyvesnius, padrąsinti būti savo ateities kūrėjais.
Į jaunimą žvilgsnis nukreiptas todėl, kad jie bene labiausiai naudojasi ES suteikiamomis galimybėmis, tačiau tuo pačiu yra mažiausiai politiškai aktyvūs.
– Jums tenka daug bendrauti su jaunais žmonėmis, ar pavyksta įžvelgti, kokias ES galimybes jie vertina labiausiai?
– Aš dažnai klausiu jaunų žmonių, kas jiems yra Europa ir kaip jie ją įsivaizduoja. Galima drąsiai palyginti ir su vyresne auditorija, kurią sutinku debatuose bibliotekose. Vyresnieji dažnai kaip vieną svarbiausių dalykų įvardija investicijas, o jauniems kartais svarbu visiškai ne tai. Pirmiausia jie įvardija laisvą žmonių judėjimą – laisvę mokytis, dirbti, keliauti. Tiesa, man labai smagu, kad vis dažniau iš jaunų žmonių išgirstu ir atsakymą „demokratija“ ar „žmogaus teisės“.
Man tai rodo, kad mes auginame visai kitą kartą, kuri mato pasaulį daug plačiau. Tuos, kurių galvose europiečio sąvoka reiškia ne tik imti, o galbūt ir duoti atgal. Taip, šitai kartai pilietinės teisės yra duotybė ir, manau, tai nėra blogai, jeigu jie manys, kad kitaip ir negali būti. Kita vertus, labai norėtųsi, kad jie suvoktų to reikšmę, iš kur tai atėjo ir kad nevertinant to, ką turi, gali nepavykti išsaugoti. Tai dar viena kampanijos „EUandME“ tema.
– Jūsų akimis, kokiomis ES galimybėmis privalo pasinaudoti bene kiekvienas jaunuolis?
– Man atrodo, kad išvykimas bent trumpam studijuoti yra nuostabi patirtis. Programa „Erasmus+“ svarbi ir tuo, kad leidžia jaunam žmogui pažinti kitą kultūrą, pasisemti patirties, subręsti, praplėsti akiratį, bet ir grąžina jį namo. Šia galimybe per 30 metų jau pasinaudojo per 9 milijonus jaunuolių Europoje, tarp jų – ir 40 tūkstančių lietuvių. Be to, pastebėjome, kad iš „Erasmus+“ grįžę studentai greičiau įsilieja į darbo rinką ir yra pilietiškesni – dukart aktyviau dalyvauja visuomeninėje veikloje.
