Anot jo, tai lemia ir visuomenės požiūrį į LGBTQ+ bendruomenę: vienalytės poros vis dar nublokštos į paribius, raginamos savo santykius tarsi slėpti.
Jo nuomone, jeigu būtų įteisinta lyčiai neutrali partnerystė, tai suvienytų visuomenę, o ne ją supriešintų. „Partnerystė apima ne tik konkrečių asmenų santykių reguliavimą, bet ir apskritai normalizuoja patį tos pačios lyties asmenų buvimą visuomenėje, šių porų sudarymą, parodoma, kad tos poros egzistuoja, kad tai visuomenės dalis“, – kalbėjo A.Rudomanskis.
Remiantis įvairių apklausų duomenimis, visuomenės požiūris į LGBTQ+ asmenis gerėja. Praėjusiais metais lapkritį „Delfi“ paskelbtos apklausos duomenimis, 49,6 proc. respondentų palaikė civilinę sąjungą tarp tos pačios lyties porų. Tiesa, nei sudaryti santuokos, nei įteisinti partnerystės Lietuvoje negalima – nepriimtas Civilinės sąjungos įstatymas.
Šiais metais TJA paskelbė, kad inicijuoja strateginį bylinėjimąsi – organizacija surinko lėšas teisminiams procesams, kurių metų dvi vienos lyties poros prašo teismo įregistruoti jų partnerystę, o dar viena pora – net santuoką.
– Trečiadienį minima Tarptautinė diena prieš homofobiją, bifobiją ir transfobiją. Šiame kontekste norėčiau skaitytojams priminti, kad TJA iniciatyva teismus pasiekė trys vienalyčių porų bylos dėl santuokos ir partnerystės registravimo, kol kas vyksta bylinėjimasis. Kokie didžiausi iššūkiai Lietuvoje užtikrinant LGBTQ+ asmenų lygybę? Ar galima teigti, kad būtent tos pačios lyties porų santykių nereglamentavimas yra pagrindinė problema? – jarmo.net pasiteiravo A.Rudomanskio.
– Viena iš svarbiausių problemų išlieka nereglamentavimas. Reglamentavimas lemia ne tik tai, kad žmonės įgyja teises, kurios tiesiogiai susijusios su partneryste, bendru santykių reguliavimu, bet kartu atsiranda ir daug kitų dalykų, pavyzdžiui, pašalinama stigma apie tai, kad kažkas yra už įstatymo ribų, kad yra nelygiateisiai žmonės, parodoma, kad žmonės lygiaverčiai.
Taip pat jeigu reikia paaiškinti jaunam žmogui, kas tai yra, tai, pavyzdžiui, gali paaiškinti, kad yra įvairūs santykių tipai. Tai sprendžia daug tokių problemų, susijusių su visuomenės nuomone, supratimu, domėjimusi. Partnerystė apima ne tik konkrečių asmenų santykių reguliavimą, bet ir apskritai normalizuoja patį tos pačios lyties asmenų buvimą visuomenėje, šių porų sudarymą, parodoma, kad tos poros egzistuoja, kad tai visuomenės dalis.
Tačiau tenka pripažinti, kad vien tik leidžiant sudaryti santuokas arba partnerystes to dalyko neišspręsi. Nes svarbu iki tol vykdyti lytinį švietimą, paplitę ir neapykantos nusikaltimai. Manau, šioje vietoje dar labai daug reikia pasistūmėti kaip visuomenei. Juk jei nesupranti kokio reiškinio, jis atrodo neigiamas, natūraliai kyla visuomenės tam tikras bruzdesys prieš savo piliečius.
– Neseniai paskelbtame „Vaivorykštės“ žemėlapyje, kuriame apžvelgiamas Europos šalių tolerancijos lygis LGBTQ+ bendruomenei, Lietuva nukrito į 36-ąją poziciją, kai praėjusiais metais buvo 35-oje. Jūsų nuomone, kas lėmė tokį vertinimą?
– Mūsų bendras procentas (24 proc., – jarmo.net), įvertis nepakitęs, mūsų situacija pablogėjo dėl to, nes kitos šalys mus aplenkė, kažkas pajudėjo į priekį. Dėl to mes nukritome.
Manau, mūsų nukritimą lėmė tai, kad mes jau daugelį metų nieko nepadarome per tą laikotarpį geresnio, kad tame indekse pasirodytume geriau.
– Trūksta politinės valios, visuomenės sąmoningumo?
– Pirmiausia trūksta politinės valios. Visuomenės nuostatos šiek tiek gerėja. Diskurse daugiau atsiranda LGBTQ+ temų, nėra taip, kad ji visiškai tabu. Tiesiog trūksta politinės valios priimti tam tikrus sprendimus ir tai pati skaudžiausia vieta, dėl ko nesikeičia situacija.
Tiesiog trūksta politinės valios priimti tam tikrus sprendimus ir tai pati skaudžiausia vieta, dėl ko nesikeičia situacija.
– Tarptautinės LGBTQ+ teisių organizacijos „ILGA-Europe“ ataskaitoje, kurioje apžvelgiami 2022 metai, minima LGBTQ+ migrantų prasta padėtis, taip pat ir galima pareigūnų homofobija. TJA ne kartą yra išreiškusi poziciją migracijos atžvilgiu. Ar Jums žinoma, kokia LGBTQ+ migrantų padėtis Lietuvoje?
– Būta daug problemų šiuo klausimu, ypatingai sulaikymų centruose. Yra fiksuotų net seksualinės prievartos atvejų LGBTQ+ atžvilgiu. Problema, kad nebuvo užtikrinta apsaugos priemonių, tad fiksuotas ir ŽIV infekcijos paplitimas.
Tad situacija tikrai buvo bloga, gyvenimo sąlygos prastos – kaip ir visiems kitiems prieglobsčio prašantiems asmenims. Tačiau dabar tuose centruose nebegyvena jie. Nepaisant to, situacija nėra visiškai pagerėjusi, nes dalis žmonių išvyko iš Lietuvos ir tai padarė dėl visiškai suprantamų priežasčių, nes ši valstybė tikrai padarė viską, kad šių asmenų gyvenimai būtų dar labiau sulaužyti, kad būtų sumenkintas jų orumas.
Bet kai kurie žmonės dalyvauja, bendradarbiauja su Tolerantiško jaunimo asociacija iki šiol. Mes irgi artimiausiu metu vieną iš dalyvių vešimės į renginį, kai kuriuos asmenis konsultuojame, padedame, bendraujame. Tai kiek galime, tiek prisidedame. Bet nesame ta institucija, kuri gali nuolat spręsti pabėgėlių klausimus.
Buvo problemų ir su institucijų požiūriu į juos. Šis požiūris ne visada toks pakankamai dėmesingas žvelgiant į asmenų grupės pažeidžiamumą. Kai kuriose situacijos net ir prieglobstį gavę asmenys turėjo gerokai pakovoti per teisminę sistemą, kad jie įgytų tas teises, kurios garantuojamos tarptautinės teisės paktų.
Pavyzdžiui, viena byla jau pasiekė Europos žmogaus teisių teismą, kai Lietuvos valstybė vis tiek buvo sulaikiusi vieną LGBTQ+ asmenį, kuriam buvo patvirtintas prieglobsčio prašymas, o sulaikymo centre jis vis tiek buvo sulaikytas tris savaites ir negalėjo išvykti.
– Praktiškai kaip kalėjime?
– Taip, laikė kaip kalėjime. Buvo tokių atvejų. Žinoma, jie individualūs. Bet kartais tie individualūs atvejai parodo, kokia sistema nedraugiška tiems žmonėms. Sistema nebuvo nusiteikusi priimti tų žmonių ir ieškojo dingsčių ne kaip padėti, o kaip atsisakyti.
Tas požiūrio kampas labai svarbus – norima atsikratyti, kad nereikėtų suteikti pagalbos, tik yra tarptautiniai teisės aktai, įpareigojantys laikytis jų, nes priešingu atveju gali kažkas apskųsti. Jeigu mūsų migracijos sistemos požiūris būtų toks, kad pirmiausiai žmonėms reikia padėti, tai situacija būtų kitokia.
– Liepos mėnesį Vilniuje vyks LGBTQ+ asmenų eitynės. Jums tai – protestas, ar šventė?
– Aš manau, kad bus ir protestas, ir šventė. Protestas yra galimybė išsakyti poziciją, ko trūksta mūsų visuomenei. Bet kartu tai ir šventė, nes LGBTQ+ žmonės bei juos palaikantys švenčia solidarumą, kartu susivienija, išeina, parodo bendrą poziciją, tu gali kažkaip išreikšti tai, kad yra tų, kurie palaiko, kad nesi vienas.
Tiesa, Lietuvos mastu tai labiau tebėra protestas, nes žmonės išreiškia savo poziciją.
Aš manau, kad ateityje Lietuva artės šventės link, nes jeigu mes užtikrinsime LGBTQ+ asmenų teises, tai mes tuomet galėsime turėti kaip ir šventes, kaip tai švenčia Vakarų demokratijose. Bet kol kas tai protestas ir solidarumo šventė.
Protestas yra galimybė išsakyti poziciją, ko trūksta mūsų visuomenei.
– Dalis žmonių klausia – kam reikia kalbėti apie savo seksualinę orientaciją, apie ją pranešti viešai, juk galima gyventi „nesidemonstruojant“. Žinoma, mano paminėta formuluotė galbūt atspindi LGBTQ+ teisių skeptikų arba homofobų poziciją. Vis tik, kaip atsakytumėte – kodėl svarbu ir toliau kalbėti apie LGBTQ+ asmenų lygiateisiškumą? Kodėl svarbu kalbėti apie LGBTQ+ asmenų tapatybę?
– Todėl, kad neatsitiktų tokia situacija, kai mes nebepažinosime savo piliečių. Heteronormatyvioje visuomenėje, kurioje sakoma, kad egzistuoja tik vyras ir moteris ir galimi santykiai tik tarp jų, esame įpratę, kad kažkas turi elgtis vienaip ar kitaip, pripažįstamos tik vienos elgesio normos. Ir tuomet nepamatome, kad egzistuoja ir kitos elgesio normos, kurios turi būti suprastos, kodėl kita dalis žmonių elgiasi vienaip ar kitaip.
Tad reikia aiškinti apie įvairius reiškinius ir jų neslėpti, nes tai yra viena iš normų. Kai mes kalbame apie vieną iš normų, tai kyla klausimas, kodėl kitos normos turi būti aukštesnės už ją. Reiškia mes turime vienodai kalbėti apie visus dalykus, kad būtų galima suprasti ir tuomet išvengtume tų situacijų, kai pradedame persekioti tam tikrą visuomenės dalį, nes jos mes nesuprantame ir nepažįstame.
Nekalbėdami apie tam tikrus reiškinius, mes jų nebegalime vėliau paaiškinti, nes atrodo, kad tai kažkas svetimo, neįprasto.
Pavyzdžiui, jeigu mes sakome, kad 10 proc. gyventojų yra rusakalbiai, tai mes jų negalime paslėpti ir uždrausti jiems kalbėti. Jeigu turime 6 proc. statybininkų, tai neliepsime jiems slėptis, kad jokiais būdais niekas nežinotų apie juos.
Neįmanoma ir nereikia slėpti tapatybių, kai jos yra. Tiesiog reikia jas suprasti, priimti tokias, kokios jos yra, nes nėra čia nei ko gėdingo, nei ko nors, ką reikia slėpti.
Neįmanoma ir nereikia slėpti tapatybių, kai jos yra.
– Tačiau kai kurie sako, kad viešai kalbant tokiomis temomis LGBTQ+ bendruomenei priešiškumas kaip tik auga, nes kurstomos aistros. Tad liečiant LGBTQ+ temą priešiškumo daugiau ar mažiau?
– Sąlyginai. Viena vertus, viešumas visuomet sukuria erdvę diskusijoms. Kai šios atsiranda, visuomet atsiras žmonių, kurie bus diskusijoms subrendę ir pasiruošę pateikti ne stereotipinę nuostatą, o tą realų supratimą apie tam tikrus reiškinius, tam tikras žmonių tapatybes.
Kai diskusijos išauga, platėja, natūraliai vis daugiau ir daugiau žmonių sužino apie tam tikrus dalykus.
Svarbu surasti žmones, kurie gebėtų paaiškinti tam tikrus dalykus. Nes jeigu mes ateiname į visuomenę, kurioje visi turi vienodą nuomonę, kad kažkas yra blogai, tai, aišku, sunku be diskusijų kažką pakeisti.
Tad reikia surasti kažką, kas pateiktų alternatyvią nuomonę, kuri gali kilti tik tuomet, jeigu bus tam tikri reiškiniai aptarinėjami viešai. Jeigu jie nebus aptarinėjami viešai, tie reiškiniai taps tabu temomis, įsivyraus gausybė stereotipų, kažkieno primestas įsivaizdavimas.
Tiesa sakant, visuomenės nuostatos keičiasi pakankamai lėtai, nes nėra pakankamai tų žmonių, kurie galėtų kiekvienoje erdvėje ir situacijoje paaiškinti, kas yra LGBTQ+ reiškinys.
Man pačiam irgi kyla daug klausimų, kai reikia paaiškinti kažką šia tema ir man pačiam nuolat reikia tobulėti, augti, nors pats turiu tapatybę, priskirtiną LGBTQ+ spektrui. Tai nėra taip, kad vieną kartą kažkas pasakė ir viską žinai. Tai kintantis procesas, nuolat progresuojantis, atnešantis daugiau supratimo, paaiškinimo, ateinančio ir iš mokslo, ir iš visuomenės.
Aš galvoju, kad tas kalbėjimas labai svarbus, nes jeigu nekalbame, tai sugrūdame kažką į spintą, į rūsį, paverčiame tai svetimu, neviešu, smerktinu.
Žmonės, kurie liepia nesidemonstruoti, tarsi sako, kad kažkas yra blogai, kad čia kažkas smerktino. Nors jeigu išeis, tarkim, koks siuvėjų būrelis ir demonstruos pasiūtus drabužius, niekam net problemos nekils, nes nieko čia gėdingo nėra, bet jeigu išeis LGBTQ+ asmenys reikalaudami lygių teisių, tai, pasirodo, kažkam tai bus gėdinga.
Aš nematau tame nieko gėdingo. Kaip tik manau, kad svarbu kalbėti viešai, nes tai lemia nemažos dalies žmonių gyvenimus.
Viešai kalbant paaiškėja, kad daug LGBTQ+ vaikų patiria diskriminaciją, daug žmonių negali kartu įtvirtinti santykių, daug žmonių patiria neapykantos nusikaltimus, o jaunuoliai negali mokyklose gauti tinkamo lytinio švietimo, jog suvoktų savo lytinę tapatybę.
Yra daug reiškinių, apie kuriuos reikia kalbėti viešai, nes tai darant keisis visuomenės požiūris ir gerės situacija.
– Ko palinkėtumėte LGBTQ+ asmenims ir visuomenei?
– Palinkėčiau daugiau solidarumo, įsitraukimo į įvairias organizuotas akcijas, nes kartais tas solidarumas reiškia, kad tie žmonės, kurie daro, jaučiasi pastebimi, įvertinti, jaučiasi einantys teisinga linkme. Norėčiau, kad visuomenė palaikytų tuos žmones, kurie dalį savo gyvenimo skiria veiklai, skatinančiai pokyčius.
