„Man kaip istorikui skaitant, vartant tuos tūkstančius dokumentų puslapių kilo daugybė klausimų, į kuriuos padėjo atsakyti labai įvairių sričių specialistai. A.Ramanausko-Vanago byloje klausimų, į kuriuos reikia ieškoti atsakymų, yra nepaprastai daug“, – kalbėdamas apie savo knygą „Aš esu Vanagas“ LMA Vrublevskių bibliotekoje sakė istorikas, Seimo narys A.Anušauskas.
Padėjo specialistai
Jis paminėjo kriminalistikos laboratorijos savanorius, padėjusius identifikuoti, kurie A.Ramanausko-Vanago parašai byloje tikri, o kurie – ne.
„Niekas nenustebtų, kad KGB klastojo parašus, bet reikėjo patvirtinimo. Dviejose vietose po dviem protokolais, tai buvo tardymų pradžios protokolai, parašai buvo suklastoti. Vienas įrašas apie A.Ramanausko gautus produktus buvo suklastotas, savaime aišku, jis jokių produktų negavo, bet kažkas už jį pasirašė ir raštelį parašė, kad visą maistą iš kalėjimo sandėlio gautų. Tai tik vienas iš epizodų“, – pasakojo istorikas.
Medicinos psichiatrijos specialistai rengiant knygą padėjo savo konsultacijomis vartydami tuos įrašus, kurie buvo padaryti Lukiškių ligoninėje po partizanų vado kankinimų, kai jis atgavo sąmonę. Gydytojai gana išsamiai aprašinėjo jo būklę ir diagnozes.
„Prieš pat vėl atiduodant A.Ramanauską-Vanagą į tardytojų rankas jam buvo diagnozuota astenija – tam tikra būklė, kai žmogus netenka daug kraujo ir jam pasireiškia įvairūs šalutiniai reiškiniai, nuo širdies ūžesių, alpimų, nevaldo kojų, rankų, todėl jį nešiojo neštuvuose. Jo būklė buvo labai prasta. Kai skaitai bylą, to nesimato, turi sugretinti įvairius duomenis, specialistų komentarus, kad suprastum, kas iš tikrųjų slypi už tų žodžių, kurie rašomi šitoje byloje“, – kalbėjo A.Anušauskas.
Kankinimas brutalus, žiaurus, jis paliko nepaprastai didelius pėdsakus. Tarkim, kaukolėje kankintojų padaryti dūriai taip ir liko, – teigė A.Anušauskas.
Istorikas, skaitydamas specialistų išvadas, sako supratęs, kad A.Ramanauskas-Vanagas neteko labai daug kraujo, todėl galėjo išsivystyti mažakraujystė. Tai konstatavo ir palaikus tyrę teismo medicinos ir antropologijos specialistai.
„Kankinimas brutalus, žiaurus, jis paliko nepaprastai didelius pėdsakus. Tarkim, kaukolėje kankintojų padaryti dūriai taip ir liko“, – teigė A.Anušauskas.
Įvardijo galimus kankintojus
Būsimosios knygos autorius taip pat tvirtina, kad prieš kurį laiką visas dėmesys buvo sutelktas į Nachmaną Dušanskį, tačiau netiesa, jog tai jis labiausiai kaltas dėl partizanų vado kančių. Anot A.Anušausko, niekas nevykdavo be įsakymų iš viršaus.
„Susiklostė tokia unikali situacija, kad kai A.Ramanauską suėmė, tarp jo suėmimo organizatorių, kurie jį vežė į Vilnių, buvo Jakovas Sinicynas, jis tuo metu ėjo KGB pirmininko pareigas – buvo aukščiausias pareigūnas šitoje sistemoje Lietuvoje. Kitas – KGB pirmininko pavaduotojas Leonardas Martavičius, 1992-1993 metais mūsų prokuratūra labai teisingai susekė ir pakvietė jį apklausti apie A.Ramanauską.
Bet gal pritrūko atkaklumo, juos klaidino L.Martavičius, melavo. Man reikėjo knygoje surasti, apie ką jis melavo. Motyvai aiškūs – paslėpti savo pėdsakus kankinimuose, tačiau prokurorai turėjo šansą prieš 25 metus nustatyti tiesą. L.Martavičius mirė netrukus, deja, apklausti nepavyko. Ponas Dušanskis sudarė tik vidurinę grandį“, – apie konkrečius asmenis savo knygoje taip pat pasakoja A.Anušauskas.
Prižiūrėtojai irgi įvardijami, kurie viską matė – ir kaip atvežė sveiką, fotografavo, ir kaip atvilko jau be sąmonės ir numetė kalėjimo kameroje, o vėliau buvo iškviesti gydytojai, kurie išvežė į Lukiškių ligoninę. Duomenų apie juos A.Anušauskas sako aptikęs ir labai netikėtose vietose, tarkim, kitoje dokumento pusėje ranka buvo įrašyta atvežimo valanda „Atvežėme 13 val.“, kitur – „Atvežėme 14 val.“, vadinasi, buvo dvi atvežusiųjų grupės.
„Prokuratūra yra apklaususi paskutinius A.Ramanauską mačiusius kalėjimo prižiūrėtojus. Jų pėdsakus surado, vienas iš tų, kurie matė, vedė jį, gyveno Vrublevskio gatvėje, kitas Justiniškėse. Jie buvo surasti, apklausti, melavo išsijuosę. Turiu pasakyti, kad jie kaip prižiūrėtojai, eiliniai žmonės, net nežinojo, kas atsitiko detaliai su A.Ramanausku – buvo sąmoningas ar be sąmonės. Vienas pasakė, kad A.Ramanauskas į Lukiškių ligoninę išėjo savomis kojomis, sveikas, tvirtu žingsniu, lydimas kalėjimo viršininko pavaduotojo. O dokumentai, jų viršininkų rašyti, liudija kitką – jį išvežė automobiliu, A.Ramanauskas jau nėjo, jis iš viso nereagavo į aplinką“, – apie surinktus duomenis kalbėjo A.Anušauskas.
Jo teigimu, detalių knygoje bus daug daugiau – stengėsi nustatyti tų žmonių likimus, kur jie dingo, kas jiems atsitiko.
Vienas pasakė, kad A.Ramanauskas į Lukiškių ligoninę išėjo savomis kojomis, sveikas, tvirtu žingsniu, lydimas kalėjimo viršininko pavaduotojo.
Kodėl kankino?
„Reikėjo atsakyti ir į tokį klausimą, o kodėl kankino? Kokios buvo priežastys vykdyti tą brutalią akciją 1956 m. spalio 12 d., kas juos paskatino taip elgtis?
Atsakymas slypėjo tarp eilučių, pavyko tai išskaityti: KGB tuo metu turėjo didžiulių lūkesčių dėl partizanų archyvų, A.Ramanausko užrašų. Jie žinojo, kad jis veda memuarus, iki jo suėmimo. Lygiai taip pat galvojo, kad paskutinėse jo slapstymosi vietose yra kažką palikęs Juozas Lukša-Daumantas. Slaptažodžiai, šifrai. Jie turėjo didžiulių lūkesčių, kad kažką suras, o staiga A.Ramanauskas nesako savo paskutinių vietų, kuriose gyveno.
Galėčiau tai pavadinti slapstymusi, bet kaip atrodo slapstymasis, kai Ramanauskas ir Ramanauskienė dviračiais, pakeleivingomis mašinomis važiuoja į Rygą, Daugpilį, Šiaulius, Panevėžį, Kauną, Vilnių? Jie mokėjo maskuotis, konspiruotis, turėjo pakankamai gerus dokumentus, su kuriais juos būtų sunku prigauti nepatyrusiam kokiam nors milicijos darbuotojui. Čia KGB iš pradžių, matyt, nesuprato pagrindinio dalyko, ką jie abu slepia. Birutė Ramanauskienė 40 dienų tardoma tylėjo apskritai, iš viso nė žodžio nepratarė. Jie slėpė savo dukrą“, – tai, kas sugulė būsimoje knygoje, pasakojo A.Anušauskas.
Ramanauskai slėpė savo dukros gyvenamąją vietą suprasdami, kad dukra bus pasinaudota kaip įrankiu juos prakalbinant, šantažuojant ir pan.
„Slėpė tiek, kiek galėjo. Vis dėlto KGB surado dukrą, ne iš karto, praėjo geras mėnuo, kol surado. Tada prakalbino B.Ramanauskienę. Tikslinausi įvairius duomenis, tai matyti, kad Ramanauskai viską buvo aptarę iki suėmimo. Turėjo laiko pasikalbėti tuos metus, kai gyveno nelegaliai, buvo viską aptarę – kaip elgtis, ką sakyti, ko nesakyti.
Užprotokoluota, kad A.Ramanauskas sako, jog „mane bandė užverbuoti, užverbavo“, o prokuroro užrašuose parašyta – „mane mėgino užverbuoti, aš nesutikau“.
Pvz., B.Ramanauskienė buvo pasipriešinimo judėjimo narė, slapyvardžiu Vanda, visi ją taip vadino. Ji tikrai ne tik barščius virė, bet ji absoliučiai tai neigė, o KGB neturėjo jokių galimybių patikrinti tos informacijos, jokių kitų šaltinių nebuvo, A.Ramanauskas memuaruose labai simboliškai apie žmoną rašė, žinodamas, kad visko gali nutikti, kad gali jie pakliūti ne į tas rankas“, – apie Ramanauskų šeimą pasakojo A.Anušauskas.
Neužrašyta nė pusė kalbos
Įdomu skaityti, anot istoriko, ir A.Ramanausko laiškus, kalbas. Tarkim, paskutinę jo kalbą, kurią stenografavo Aukščiausiojo teismo sekretorė: „Skaitai, o staiga nutrūksta mintis. Kitoje eilutėje tas pats, trečioje irgi. Padėjo prokuroro neformalūs užrašai, jis sau juos darė, ką A.Ramanauskas kalbėjo, nežinau, kokiu tikslu. Iš jų paaiškėjo, kad į protokolą buvo įrašyta apie pusė pasakyto teksto. Kartais trečdalis, kartais pusė, kartais du trečdaliai, bet niekada visas tekstas nebuvo surašytas.
Pavyzdžiui, užprotokoluota, kad A.Ramanauskas sako, jog „mane bandė užverbuoti, užverbavo“, o prokuroro užrašuose parašyta – „mane mėgino užverbuoti, aš nesutikau“. Du skirtingi dalykai iš to paties teismo.“
Todėl, anot A.Anušausko, labai kritiškai reikia žiūrėti į turimus dokumentus, juos analizuoti, nes kitaip galima padaryti „vanagaitiškų klaidų“. Visa ši surinkta medžiaga padeda suprasti, koks tai buvo žmogus, sako knygos autorius.
