Esu kalbėjusi su kitomis mokyklomis, klausinėjusi, dėl ko jie streikuoja. Mūsų nuomone, mokytojai streikuoja ne prieš etatinį. Streikuotojų nuomonės dviprasmiškos: vieni dėl to, kad skirtingai paskirstyti krūviai, o daugelis dėl apskritai negatyvaus požiūrio į mokytoją.
Taigi, vieningos nuomonės nėra. Mūsų supratimu, etatinio traukinys jau stovi ant bėgių, jį tikrai reikėjo įvesti ir tai geras dalykas. Tą supranta ir mokytojai. Kad yra minusų, tikrai taip. Sėskime, atmeskime pliusus, pradėkime žiūrėti minusus, ką visi galime padaryti, kad jis toliau riedėtų tais bėgiais.
Kaip vieną iš didžiausių problemų matau tai, kad su valandų sudarymu vadinamajai „trečiajai kišenei“ iš principo išsikreipė supratimas, kas yra mokytojo darbas. Mokytojai pradėjo prašyti valandų už knygų atsinešimą iš bibliotekos ar kompiuterio darbalaukio išsivalymą ir kitus sunkiai suvokiamus dalykus, dėl kurių kiti darbuotojai net nesusimąsto, jog tai kažkoks ypatingas ar atskiras darbas. Kaip įkainuoti susirinkimus? Visose darbovietėse tai darbo dalis, bet kai smulkmeniškai juos aprašinėjame tai tampa absurdu. Kai žmonės renkasi gydytojo ar gaisrininko profesiją, jie supranta, kad Kalėdų galbūt neturės, nes reikės budėti.
Netobulos reformos, netobuli politikų sprendimai, netobuli vadovai, netobuli ir mokytojai.
Tuo tarpu mokykloje, visų mūsų vaikų ir darbuotojų saugumui esantis budėjimas per pertraukas tapo irgi kažkokiu ypatingu darbu, kuris turi būti atskirai apmokamas, išskirtas iš darbo laiko. Visi žino, koks yra Mokytojo darbas – tai gyvenimo būdas, pasiaukojimas, atsidavimas mokiniams. Niekas to neneigia. Juk Mokytojo darbas suvokiamas daug plačiau nei tik pamokos pravedimas ar žinių perdavimas. Ta „trečia kišenė“, matyt, ir yra pagrindas šiandienos streikui.
Savo gimnazijos mokytojams apie etatinio sistemą pradėjau šnekėti nuo gegužės mėnesio. Šnekėjome labai atvirai, mokytojai buvo supažindinti su visais dokumentais. Turėčiau ką pasakyti profesinei sąjungai, kuri inicijavo streiką: kiršinimas eina ir iš jūsų, nes jūs neteikiat informacijos, nepadedat savo mokytojams. Juk jūs taip pat turite eiti pas vadovą tartis, o ne kaskart blokuoti kiekvieną žingsnį, nemotyvuotai atsisakyti pasirašyti sutartis, net nesigilinant ar jos teisiškai teisingos, ar ne.
Jeigu norite kaltinti mokyklų vadovus, tai visų pirma pradėkite kontaktuoti. Jeigu vadovai galėjo užsisakyti teisinę pagalbą, jūs taip pat galėjote ją užsakyti ir savo atstovus apmokyti, kad ateitų į pagalbą vadovams, kurie gal ir ne viską tobulai atlieka. Nereikia visų degančių laužų krauti tik ant vadovų galvų. Niekas negimė tobulas. Netobulos reformos, netobuli politikų sprendimai, netobuli vadovai, netobuli ir mokytojai. Ieškokime sąlyčio taškų, o ne krislo vienas kito akyse. Tik susitarimuose gali atsirasti geri dalykai.
Asta Turskienė yra Vilniaus Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos direktorė, Lietuvos švietimo įstaigų vadovų profesinės sąjungos atstovė.
