„Tai būtų tikra tragedija, tačiau toks scenarijus yra visai realus, kai vos ne kasdien girdime apie nerimą keliančius incidentus Astravo atominės elektrinės statybvietėje, nieko tikro nežinome nei apie ten naudojamas technologijas, nei apie jų patikimumą“, – sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius.
Jo teigimu, net nereikia, kad atominėje elektrinėje įvyktų avarija. Grėsmę kelia jau pats faktas, kad reaktoriaus aušinimui bus naudojamas Neries vanduo ir, jei elektrinė bus netinkamai eksploatuojama, į upę sugrąžintas radioaktyviais elementais užterštas vanduo, tekėdamas Nerimi per Lietuvą iš upės vagos infiltruosis į požeminius sluoksnius ir pavojingomis medžiagomis pirmiausia užterš Vilniaus ir jo regiono požeminio vandens baseiną, o vėliau ir kitų Neries bei Nemuno baseinų vandenvietes.
„Išmetimai gali būti nedideli, iš karto poveikio net ir nepajusime, tačiau per laiką tai gali tapti tikra ekologine bomba mūsų vaikams ir anūkams“, – sako B.Miežutavičius, prisimindamas dar neseną įvykį pačiame Vilniuje, kai šalia Vingio parko dar veikė suvirinimo aparatus gaminusi „Velgos“ gamykla.
Tuomet, maždaug prieš penkiolika metų, tikrinant vandens mėginius iš geriamojo vandens monitoringui skirtų gręžinių, buvo nustatyta, kad savo geriausiomis geriamojo vandens charakteristikomis garsėjančioje Vilniaus Vingio parko vandenvietėje geriamas vanduo nebeatitinka reikalavimų ir yra užterštas pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Paaiškėjo, kad ilgus metus gamyklos teritorija buvo teršiama įvairiausiomis cheminėmis medžiagomis.
Konkretaus taršos šaltinio nustatyti nepavyko, tačiau teko atsisakyti kelių giluminių gręžinių, patekusių į užterštą vandenvietės zoną. Tai ne vienintelis pavyzdys Vilniuje, kai dėl nekontroliuojamos sovietinės pramonės įmonių veiklos buvo užteršiamos ištisos vandenviečių teritorijos ir geriamojo vandens tiekimas iš užterštų vandenviečių būdavo nutraukiamas.
Pasak B.Miežutavičiaus, tai yra labai jautrūs ekologiniai klausimai, kadangi vanduo iš paviršinių sluoksnių į požeminius, iš kurių imamas geriamas vanduo, infiltruojasi ne vienerius metus, o cheminės ir radioaktyviosios medžiagos, praeidamos natūralų požeminį filtrą į vandeningus horizontus, neišsiskaido, neištirpsta ir nesuskyla. Todėl galimos taršos mąstai ir atsiradimo laikas sunkiai prognozuojami.
„Žinant, kad beveik visi vilniečiai geriamuoju vandeniu aprūpinami iš vandenviečių, pastatytų Neries slėnyje, o gręžiniai yra gana negilūs ir siekia maždaug 45 – 75 metrus, yra labai svarbu užtikrinti, kad Neries vanduo būtų apsaugotas. Jei vandenvietės būtų užterštos, vandens vilniečiams tektų ieškotis iš Merkio, Vilnelės ir Vokės upių baseinų vandenviečių. O tai – labai sudėtinga ir brangu“, – situaciją komentuoja B.Miežutavičius.
Į upę sugrąžintas šiltas vanduo gali pažeisti vandens telkinių temperatūrinį balansą, neigiamai paveikti vieną didžiausių Europoje lašišinių žuvų populiaciją Neries ir Nemuno baseinuose.
Ne mažesnę grėsmę Astravo atominė elektrinė kelia ir Neries, Nemuno faunai ir florai.
Į upę sugrąžintas šiltas vanduo gali pažeisti vandens telkinių temperatūrinį balansą, neigiamai paveikti vieną didžiausių Europoje lašišinių žuvų populiaciją Neries ir Nemuno baseinuose.
„Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Kol veikė Ignalinos atominė elektrinė, dėl šilto vandens išmetimų natūralus Drūkšių ežero balansas buvo pažeistas, sumažėjo žuvų, mėgstančių šaltą ir skaidrų vandenį, ir atvirkščiai, žvejai mėgėjai neretai pastebėdavo netgi neršiančius karpis, kuriems mūsų klimatinės zonos vanduo yra per šalta. Todėl, kol Astravo atominė kelia tiek daug klausimų be atsakymų, o grėsmės realios ir bauginančios pasekmėmis, pavojus yra labai rimtas“, – įspėja B.Miežutavičius.
