„Dabar užkirto kelią, nei išeiti, nei įeiti į sodybą. Užrakino mus kaime amžinai tas ledas“, – su juoku į situaciją žvelgia priešpensinio amžiaus Regina.
Ją labiausiai pradžiugintų, jei sunkiasvorė mašina pravažiuotų ir išlaužytų ledus, kurie pasiklojo pirmadienio naktį paspaudus šaltukui. Ledas per plonas ir žmogaus dar neišlaiko, lūžta. Nukeliauti iki kelio tokiomis aplinkybėmis užtruktų apie valandą, tačiau, anot Reginos, dabar jau ir kaplio nepakaktų, daužyti gali tekti ir su kuvalda.
„Turime bridkelnes. Anksčiau jų duodavo, dabar patys perkame, saugome. Brolis ėjo, sakė, ledas lūžta, tad jas greit galima sudraskyti, o patys pirkome, tai lyg pinigų išmetimas“, – apgailestauja netoli Rusnės užlietoje teritorijoje gyvenanti moteris, palaikoma pensinio amžiaus draugo Helmuto draugijos.
„Žiūrime vokišką televiziją, nes Helmutas, bėgdamas nuo KGB, 30 metų praleido Vokietijoje, bet grįžo, kur jo širdis. Skaitome, tvarkomės iš anksčiau atidėtus darbus – štai bitikes pakėlėme, viena šeimyna nuskendo.
Nebūname visą laiką vien viduje, nes galima išprotėti. Išeiname malkų, katukų dubenėlius parnešu, jų turime 11 ir dabar miega viduje, nes šalta, šlapia, juk gaila. Kita vertus, dabar jiems laisvė, gali išeiti pasivaikščioti ant ledo, o ne po vandenį“, – pasakoja gausų būrį kačių ir du šunis auginanti moteris, apgailestaujanti, jog vasario 1-ąją vanduo per naktį taip stipriai pakilo, jog nebespėjo išgelbėti dviejų triušių, šie nuskendo potvynio vandenyje.
„Vanduo pakilo nuo vasario 1 dienos, esame kaip užkonservuoti. Aplink vanduo laikosi nuo spalio, bet kiemuose būdavo sausa. Perlaidos nėra, kad išbėgtų vanduo, tai laikosi, bet su didele mašina įvažiuodavome. Turime visureigį, nes kai turėjome lengvąją, tik pasirodydavo vanduo ir nebegali važiuoti“, – apie gyvenimą potvynio teritorijoje pasakojo Regina, jau daugelį metų gyvenanti šioje sodyboje, netoliese ir jos mama bei brolis.
Įkalinti gyventojai
Ką čia nusiminsi, ką bepadarysi, belieka juoktis iš situacijos. Šiemet pirmi metai tokie, kad tiek ilgai vanduo kieme... Vienais metais yra buvę, prieš dešimt metų, vakare pakilo vanduo, kambariuose turėjom, pasidėjom, lentas, bet ryte atslūgo, o dabar neatslūgsta, – sakė Regina.
Šilinės gatvėje – dešimt sodybų, visi jose gyvenantys žmonės įkalinti. Štai kaimynė, dirbanti Šilutės savivaldybėje, pasiėmė savaitę neapmokamų atostogų, nes negali nuvykti į darbą, įkalinti ir į mokyklą turėję eiti vaikai.
Nepaisant situacijos, pasakodama apie gyvenimą Žalgirių kaime neįgalumą turinti moteris, dėl onkologinės ligos patyrusi keletą operacijų, vis juokiasi ir sako, kad į gyvenimą reikia žvelgti su optimizmu.
„Ką čia nusiminsi, ką bepadarysi, belieka juoktis iš situacijos.
Šiemet pirmi metai tokie, kad tiek ilgai vanduo kieme... Vienais metais yra buvę, prieš dešimt metų, vakare pakilo vanduo, kambariuose turėjom, pasidėjom, lentas, bet ryte atslūgo, o dabar neatslūgsta. Miegamajame ir prieškambaryje vandens buvo, verandoje, o kituose kambariuose nėra, gal jie aukščiau. Kaimynai visi turėjo vandens viduje. Pusbrolio žmona gyvena, krosnies negali pasikurti, iškrito durelės, semia vanduo pečių, tik virtuvėje gali pasikurti, – pasakojo kaimo gyventoja. – Šiaip tai maisto, visko turime, vaistų kol kas užtenka, o kokios tos pagalbos gali čia mums reikėti... Ir kas prieis iki čia? Vandens turime atsargų prisivežę, buvome pasiruošę iš anksčiau rezervų, nes manėm, kad taip bus.“
Priprasti sunku
Moteris džiaugiasi, jog išgyventi potvynio laiką gali vienas kitą paremdami psichologiškai, vienatvė tokioje situacijoje galėtų palaužti.
„Iki galo priprasti neina, nors lyg ir pripratę... Yra Rusnėje butas, galėtume būti, bet gi tiek gyvūnų nenusiveši, o vasarą čia gražu, gamta, uodai, dėl jų gali gyventi.
Štai išbridau į kelią anądien, su amfibija į Rusnę vykau, nes ten mūsų spaudą palieka, važiavau parsivežti laiškų, katukams maisto, o kitą rytą iššoko pūslė ant lūpos. Įrašo ši situacija kažką į smegenis... O šiaip, rodos, viskas tvarkoje. Daugiau kaip pusė kilometro yra iki kelio, jei ledų nėra – nubrendi per 10–15 min., o jei reikia priekyje einant dar ledus išsidaužyt, tai kažin per valandą ar nueisi“, – savo iššūkių kupina kasdienybe dalijosi netoli Rusnės gyvenanti moteris, kviesdama į teritoriją atvykti valdžios atstovus, pabraidyti ir pajusti, kokia pramoga gyventi šioje vietovėje.
Moteris džiaugiasi dėl vieno, jog kol kas nestreikuoja sveikata. Jos bičiuliui Helmutui pas medikus tenka lankytis dėl silpnos širdies.
„Nežinau, kaip medikai atvažiuotų, ko gero, gaisrininkai atplukdytų“, – sakė Regina, kurią aplanko sūnus, brolis, atneša ir būtiniausių pirkinių. Ar ilgai tęsis potvynis, moteris nesigilina, sako, nesinaudojanti internetu, tiesiog gyvenanti šia diena ir laukianti šviesesnio rytojaus.
Pirmąją vasario dieną sodyba buvo likusi ir be elektros, mat vanduo ėmė semti skydinę, tačiau dėl nieko nesiskundžianti moteris ėmė skambinti specialistams ir netrukus namuose vėl įsižiebė šviesa.
Ištvermingi gyventojai
Šilutės seniūnijos seniūnas Raimondas Steponkus sako, jog žmonės pripratę prie tokių gyvenimo sąlygų, nes potvynis ištinka kasmet. Vietiniai pasirūpina produktais, vandeniu, kai reikia kelius pasiekia plaukdami valtimis ar brisdami.
„Nieko naujo čia žmonėms, neskambina ir nesiskundžia, nebent bėda. Štai vieną žmogų nuvežėme į ligoninę, tiesiog nuplukdėme iki kelio ir nuvežėme“, – sakė seniūnas.
