Paminklą žymiausiam XIX amžiaus pradžios lietuvininkų kultūros veikėjui sukūrė Neringos garbės pilietis, tautodailininkas Eduardas Jonušas. Paminklas pastatytas 1975 m., kuomet buvo minimas L. Rėzos 200 metų gimimo jubiliejus.
Skulptūros atnaujinimo darbai pradėti praėjusių metų pavasarį. Dėl kritinės jos būklės renovavimas užtruko ilgiau nei buvo planuota. Renovavimo darbus, Eduardo Jonušo ir jo žmonos Vitalijos Teresės Jonušienės prašymu, atliko Neringoje gyvenantis skulptorius Albertas Danilevičius.
„Skulptūra buvo pasvirusi, iš jos augo berželis. Kuomet ją nukėlėm pasimatė, kad visas jos vidus šlapias, kiauras, sutrūnijęs. Trūnėsis artėjo prie paviršiaus, dėl to reikėjo išvalyti visą vidų. Vietomis skulptūros storis siekė 3 centimetrus, buvo belikęs kevalas“, - tuometinę paminklo būklę prisiminė A. Danilevičius.
Kaip pasakojo skulptorius, paminklui buvo padarytas įdėklas - nauja šerdis, užpildanti jo vidų. Ąžuolinę skulptūrą reikėjo ištepti antiseptiku, sukietintoju, įtrūkimus padengti klijais. Restauruotos ir paminkle įrėžtos raidės.
„Skulptūros renovavimas – nauja patirtis. Reikėjo konsultuotis su restauratoriais, atliekant darbus daug pagelbėjo Artūras Videika. Visgi, prisiliesti prie Edurado Jonušo darbo, prie jo dvasios – šventas reikalas“, - apie įgytą patirtį kalbėjo A. Danilevičius.
Tai, kad skulptūrą galėtume pavadinti viena vertingiausių šiame krašte patvirtinta E. Jonušo žmona Vitalija Teresė Jonušienė. Anot jos, skulptūra Kuršių nerijoje atsirado laikotarpiu, kai apie tokias istorines asmenybes, kaip L. Rėza, nebuvo plačiai kalbama.
„Buvo ruošiamasi švęsti Liudviko Rėzos gimimo metines. Eduradas Jonušas sugalvojo, kad reikia padaryti skulptūrą. Pirmiausia ji buvo išdrožta, vėliau buvo ieškoma, kur statyti. Pirmam pasiūlymui - skulptūrą statyti šalia kelio Jonušas nepritarė“, - pasakojo V. T. Jonušienė.
Statant skulptūrą daugiausia visiems užkliuvo joje įrėžtos L. Rėzos eilėraščio „Nuskendęs kaimas“ eilutės: „Šišiom keleivi žiūrėkis naikinimo ranką! Keleri metai pirm to čia sodnai žydėjo. Gričiose dori kaimiečiai ramiausiai gyeno kaime, kurs nuo miško lig jūros kranto sau tęsės. O dabar ką matai!
Kaip prisimena V. T. Jonušienė, daugiausia diskusijų sukėlusią pabaigą puikiai interpretavo profesorius Vytautas Gudelis, skulptūros pristatymo metu palygindamas smėliu pustomą Liudviko Rėzos Kuršių neriją su tuometine - jau apželdinta ir gražiai sutvarkyta: „O dabar, ką matai! Tai socialistinį rojų“.
Praėjusiais metais skulptūros autoriui Eduardui Jonušui už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą buvo įteikta Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija. Eduardo Jonušo paminklas Liudvikai Rėzai restauruotas Neringos savivaldybės iniciatyva.
