Atradimai netoli Vilniaus
Tradicinių amatų centras, įsikūręs senajame Houvalto dvare, vienija per 20 amatininkų, galinčių su atvykusiais į Maišiagalą pasidalinti pačiomis įvairiausiomis patirtimis. Centro vadovė Jolanta Lapinskaja šypsosi, kad čia atrasti ką įdomaus nuveikti gali ir šeimos su vaikais. Vieni populiariausių užsiėmimų – muilo gamyba, vilnos vėlimas, puodų žiedimas.
Per šventės, ypač Velykų laikotarpiu, tradicinių amatų centre gyvenimas suaktyvėja. Itin populiarus čia kiaušinių marginimas, savo patirtimi dalinasi net 44 metus verbas pinanti Olia Kunicka. Meistrė džiaugiasi, kad verbų pynimo edukacijos labai populiarios tiek tarp keliauninkų, tiek ypač tarp vaikų, atvykstančių iš įvairių darželių ir mokyklų. Pasak Olios, perduoti šią tradiciją, jos meną ir grožį kitoms kartoms itin svarbu, bet tuo pačiu tai smagus laiko praleidimas drauge, bendrystė.
Moteris pasakoja, kad verbos pynimas tai paskutinis darbo etapas. Retas įsivaizduoja, kiek darbo įdedama iki tol. „Pavasaris ateina ir mes jau sėjame – gėlytes ir viską, ko reikia. Vėliau – šiltnamis, po to – sodinimas lauke, o galiausiai – turime viską nurinkti. Visi maudosi, atostogauja, o mes renkame, turime nepavėluoti, nes atsiras sėklos ir žiurkės suės – taigi visas mūsų darbas pražus, o be to – ir neatrodys taip gražiai“, – viena iš daugelio verbų pynimo subtilybių dalinosi ponia Olia.
Ne tik verbų pynimo subtilybės, bet ir vilnos vėlimo paslaptys traukia besidominčius amatais. Maišiagalos amatų centre edukacijas vedanti Oksana Graužinienė pasakoja, kad jos draugystė su vilna prasidėjo prieš 14 metų, gimus dukrytei. „Tada kaip tik buvo vilnos vėlimo bumas Lietuvoje. Man buvo bemiegės naktys, nes reikėjo maitinti dukrytę. Su drauge nusipirkome vilnos ryšulėlį ir ji mane užbūrė. Tai kažkoks stebuklas.“ O kaip iš nedidelio minkšto kamuoliuko padaryti bet kokią formą, įvairiausius dirbinius, Oksana kviečia sužinoti jos edukacijoje.
Nors tautinio paveldo ženklas visuomenėje yra dažnai atpažįstamas, bet kas iš tiesų slepiasi po juo? Audiovizualinėje medžiagoje pristatomi tokių produktų kūrėjai ir jų kuriami ar gaminami produktai, apžvelgiami sėkmingai įgyvendinti projektai, kurie buvo dalinai finansuoti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemones.
Ką pasakoja Kėdainiai?
Nuo 2015 metų Arnetų name veikia tradicinių amatų centras, kurio tikslas – išlaikyti senąją tradiciją, jos unikalumą, žavesį ir perduoti kitoms kartoms. Pasak centro vadovės Reginos Lukminienės, labai norisi, kad patirtys ir žinios išlaikytų gyvastį, tuo tikslu čia ir buriami Kėdainių krašto amatininkai. Šiuo metu savo amatų subtilybėmis vienais ar kitais būdais čia dalinasi 17 amatininkų, o sertifikuotų produktų, kuriuos jie gamina ir kuria per 40.
Septintus metus amatų centre dirbanti Birutė Šimkūnienė „prisijaukinusi“ net kelis amatus. Ji puiki vytelių pynimo, margučių marginimo ir karpymo meistrė. „Čia Kėdainiuose buvo paplitęs ir pynimas, ypač krepšių. Buvo pinami paprasti krepšiai – bulvėms, daržovėms rinkti. Bet šiaip, pasakyčiau, kad visi amatai yra kažkaip tarpusavyje persipynę – pavyzdžiui, yra ir siuvinėjimas, ir pynimas kryželiu“, – kalbėjo amatininkė.
Čia dirbanti Loreta Steponavičienė prisistato kaip audėja ir žaislininkė: „Nuo 2008 metų aš esu Kėdainių miesto tautodailininkė, be juostų pynimo aš prisiminiau savo žaisliukus. Tokias rištines lėlytes mane mokė daryti močiutė, bet tobulino dėdienė ir mama“. Moteris sako, kad lėlytes pagamina iš to, kas lieka nuo audimo – stengiasi pirkti kuo mažiau, o lėlyčių mielumas pakeri visus atvykusius. Ypač vaikus, kurie gali pamatyti ir kartu jas pasigaminti.
Kuo vilioja Kuršėnai?
„Rankų šiluma yra kažkas fantastiško“, – pristatydama Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centrą kalba vadovė Birutė Poškienė, siūlydama ją patirti būtent Kuršėnuose. Šypsodamasi ji viliasi, kad amatų patirtį pavyks perduoti pameistriams, jaunai kartais ir puodžių miesto vardas tikrai neišnyks.
„Kuršėnuose keramikos, puodininkystės tradicijos puoselėjamos nuo seno. Patirtys perduodamos iš kartos į kartą. Aišku, tie seni amatininkai padarė didelę įtaką, jų pasakojimai, rodymai, žinios. Visa tai tiesiog vilioja imti ir pabandyti, patirti tai savo rankomis“, – kvietė vienas iš krašto žinomų puodininkystės meistrų Algimantas Tamašauskas.
Kai Marytė Janulienė Prieš 30 metų atsikraustė į Kuršėnus, pamena, kad sodų pynėjų čia buvo labai daug, o vėliau jų mažėjo. „Šiandien, ko gero, likau viena tokia, užsiimanti šiuo amatu. Ko reikia, kad gimtų sodas? Šiaudų, siūlų ir adatos, o tada jau prasideda kūrybinė veikla“, – atvirauja moteris. Iš pažiūros tai gali atrodyti itin paprastas užsiėmimas, vis tik meistrė tikina, kad keletą patarimų pradedantieji turėtų išgirsti, pavyzdžiui, kaip pasiruošti šiaudus.
Aišku, pasak pašnekovės, labai daug priklauso ir nuo to kokią viziją ketiname įgyvendinti? Pasak M. Janulienės, kartais šiam darbui reikalingos ir matematinės žinios tačiau apie visa tai ir dar daugiau – su praktiniais užsiėmimais, galima sužinoti ir patirti atvykus į Kuršėnų amatų centrą.
Projektas „Tradicinių amatų centrai – sėkminga tautinio paveldo puoselėjimo praktika“ finansuojamas iš Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos srities „Lietuvos kaimo tinklas“
