Rugsėjo pabaigoje salotų baras „Mano guru“ pirmasis Lietuvoje gavo „Sąžiningos prekybos draugų“ sertifikatą. O spalio pradžioje buvo viešai užsipultas dėl esą neskaidrios veiklos.
Kalbamės su Vitalijumi (18 metų sunkiųjų narkotikų vartojimo patirtis, 16 metų kalinio patirtis, antras mėnuo „švaraus“ gyvenimo, pirmas mėnuo laisvėje ir mėnuo kavinėje „Mano guru“).
– Kaip čia patekote?
– Man patarė vaikystės draugas. Kai išėjau į laisvę, tiesiog užsuko į svečius, mes kalbėjom apie darbus. Aš paaiškinau, kaip ruošiuosi pakeisti savo gyvenimą, nes jau užtenka, tą padaryti turėjau labai seniai. Pradėjome internete ieškoti, kur galima įsidarbinti, užsirašinėjome numerius. Aš visur skambinau ir niekas man nepadėjo. Jis išvažiavo. Bet grįžęs namo, vėl paskambino, sako: „Vitalijau, drauge, pasiskambink į „Mano guru“ kavinę, ten tokiems žmonėms kaip tu, padeda, ir tau padės, jeigu pats to nori“. Paskambinau, ir dabar aš čia.
– Kas įvyko, kad nusprendėte keisti gyvenimą?
– Suprantat, aš pavargau, labai ilgai gyvenau tokį gyvenimą. Narkomanai irgi pasvajoja, kad gal gerai būtų mesti, gal reabilitacija. Aš jau Marijampolėj (Marijampolės pataisos namuose – aut. pastaba) norėjau pradėti lankyti reabilitacijos programą ir nebevartoti. Nueidavau į susitikimus su anoniminiais narkomanais, klausydavausi istorijų tų žmonių, kurie po 15–20 metų vartojo ir tokiam mėšle buvo, iš kurio, regis, neįmanoma išlipti. O jie išlipdavo ir atsitiesdavo. Tai galvodavau: „Kuo aš blogesnis, kodėl aš negaliu?“ Ir atėjo ta diena, kai pasakiau NE.
Niekas kameroj netikėjo, kad aš imsiu ir sustosiu.
Niekas kameroj netikėjo, kad aš imsiu ir sustosiu. Sakė: „Ką tu čia nusišneki, kokios reabilitacijos?! Kai mes išeisim, tai tu arba sėdėsi, arba kur nors tabore būsi supuvusiom kojom.“ Tos kalbos mane tiek užpykdė, kad užsispyrimas dar padidėjo. Buvo labai baisu ir sunku, prakaitavau, nemiegojau, bet susiėmiau ir prasikankinau tas kelias dienas. Dar nežinau, ar aš galiu, bet man atrodo, kad galiu.
– Emigruojate iš „to“ pasaulio?
– Gyvenimo dugną pasieki tada, kai supranti, kad šitam pasauly esi svetimas. Aš pamačiau, kad aš čia svetimas. Ir gerai, kad pamačiau blaiviom akim. Automatiškai motyvacija pradėjo augti.
Matydavau ir anksčiau tų narkomanų, dar prieš kalėjimą esu prisižiūrėjęs nupuvusiom kojom, bet manęs tai neveikdavo. Šlykštu būdavo, suprasdavau, kad narkotikai negerai, bet gal dar per kvailas buvau. Man atrodydavo, kad bet kada galiu mesti, kad man tai ne problema. O su kiekvienu dūriu darėsi vis sunkiau ir sunkiau.
– Ar galėtumėt pasakyti, kokią sumą pinigų narkotikai „suvalgė“ per tuos metus, kai vartojote?
– Pradedančiajam narkomanui laisvėje dozė kainuodavo 40 litų, bet aš jau buvau „lyderis“, per dieną suvartodavau po 1–1,5 gramo heroino. Tai apie 10 dozių, vadinasi – 400 litų per dieną vien tam, kad gerai jausčiausi, kad būtų jėgų vėl padaryti kažkokį nusikaltimą ir gauti tuos 400 litų „pasitaisyti sveikatai“.
Bet narkomanui to neužtenka, jeigu nori atsipalaiduoti, reikia daugiau. Būdavo, kad po 800 litų per dieną „suvartoju“. Tai 15–20 tūkstančių litų per mėnesį reikėdavo vien tam, kad galėčiau gyventi, jau neskaičiuoju cigarečių ir t. t. Įsivaizduokite, kiek turi padaryti žmogus blogo kitiems, kiek nusikaltimų, kad vien tik patenkintų savo poreikius! Kiek tokių žmonių pas mus yra? Nežinau statistikos, bet tikrai labai daug.
Įsivaizduokite, kiek turi padaryti žmogus blogo kitiems, kiek nusikaltimų, kad vien tik patenkintų savo poreikius!
– Sakėte, kad pasvajodavote apie reabilitaciją. Ar bandėte?
– Reabilitacijoj taip ir nebuvau nė karto. Būdavo tokių minčių, bet kai tik pavartodavau, tai pasaulis rožinėm spalvom nusidažydavo, planuodavau, kiek daug nuveiksiu, bet tuo viskas ir baigdavosi. Kai tau reikia dozės, tai kokia ten reabilitacija, tada reikia tik dozės. Aš per narkotikus buvau papuolęs į drausmės grupę, o ten kameros režimas, tai manęs ir neįtraukė į reabilitacijos programą. Kai drausmės grupė baigėsi, iki laisvės buvo likę trys mėnesiai, o kad į tą programą patekčiau, turėjo mažiausiai pusė metų likti. Prašiau, kad nors tris mėnesius galėčiau ten pabūti, pasimokyti, bet neleido.
– Ką dirbate „Mano guru“?
– Indus plaunu. Visi čia pradeda nuo indaplovės, toks yra krikštas. Aš kai atėjau, jau žinojau, kad iš karto manęs prie puodų niekas nepastatys. Po truputį, po truputį. Verslininku gal nelabai būsiu, bet noriu virėjo profesiją įsigyti, man patinka prie maisto. Galima juoktis iš manęs, bet aš žinau, ko man reikia. Tegul kažkas prekiauja narkotikais, o aš geriau valgį gaminsiu ir kalėjime nesėdėsiu.
Čia pirmi mano žingsniai, kuriuos aš pradėjau savarankiškai. Bandau surasti savyje jėgų pradžiai.
Aš jau žinau, kaip reikia elgtis ten, kur blogai. O ten, kur gerai, man dar reikės daug pagalbos, nes bus tokių momentų, kai bus sunku ir kažkas turės iš šalies pakoordinuoti.
– Būna blogų minčių?
– Būna. Jau ta pirma savaitė, kol čia atėjau, atrodė kaip mėnuo. Man 38 metai, o turiu pas tėvus gyventi, nes daugiau nėra, kur eiti. Atrodė, kad net giminaičiai, kai jie ateina, apsikabina, juokiasi – kad jie mane visi teisia. Sienos pradėjo spausti. Gal vieną kartą buvo kilęs noras pabandyti, bet aš supratau: koks vienas kartas, jeigu pabandysiu, bus viskas!
Vienas kartas, jeigu pabandysiu, bus viskas!
– Dabar jau žinote, kad čia yra puikių žmonių ir kad jie padės.
– Čia man kaip jackpot‘as (šypsosi). Atėjau, ir mane mielai priėmė. Dar tik pradžia, bet aš turiu tikslą gyvenime ir aš jo sieksiu. Suprantu, kas yra gerai, kas yra blogai. Per tuos septynerius metus nelaisvėje tiek pamačiau, kad galėčiau knygą parašyti ar filmą sukurti. Žmonės šalia manęs ir žudėsi, ir žalojosi.
– Būtų labai įdomu dar pamatyti Jus po kurio laiko.
– Ar mano žodžiai ne tušti buvo? Man ir pačiam įdomu. Norėčiau patekti į tą gerą statistiką. Noriu susitvarkyti skolas – turiu daugiau kaip 10 tūkstančių eurų ligonių kasoms ir šiaip baudų. Noriu, kad sąskaitų areštas būtų panaikintas ir kad nebereikėtų iš tėvų imti pinigų.
Kalbamės su „Mano guru“ vadove Reda Sutkuviene (14 metų patirtis socialiniame versle kavinėje „Mano guru“, 8 metų savanorystės laisvės atėmimo įstaigose patirtis)
– Ačiū Vitalijui už atvirumą. Jo pasakojimas padeda suprasti, su kokiais žmonėmis „Mano guru“ dirbama. Kiek jų čia pradėjo naują gyvenimą nuo pirmos išplautos lėkštės?
– Per visą tą laikotarpį suteikėme galimybes pradėti naują gyvenimo etapą maždaug 480 žmonių. Šiuo metu vykdomo projekto, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo, metu per artimiausius trejus metus planuojame palaipsniui padėti dar 250. Tai žmonės, kuriems tenka iš naujo mokytis gyventi išėjus į laisvę arba atsisakius psichoaktyvių medžiagų.
Per visą tą laikotarpį suteikėme galimybes pradėti naują gyvenimo etapą maždaug 480 žmonių.
Jie neturi profesinių ir socialinių įgūdžių, nemoka elgtis konfliktinėse ar tiesiog paprastose situacijose.
Dažnai girdime sakant: „Taigi jie patys kalti! Bet kai tokie žmonės pasidalina savo istorija, tada paaiškėja priežastys, nulėmusios jų pasirinkimą. Juos gniuždė tėvų skyrybos, tėvų narkotikų vartojimas ir alkoholizmas, netinkamas auklėjimas ar vaikystė praleista vaikų namuose. Tokie emociškai sužaloti vaikai pasirenka destrukcinį gyvenimo būdą.
– Kokie žmonės dirba Jūsų komandoje?
– Vienu metu čia dirba iki 30 žmonių, tarp kurių pusė yra tikslinė grupė – socializuojami asmenys. Jie sužino apie mus išgirdę rekomendacijas, jos perduodamos iš lūpų į lūpas. Bendradarbiaujame su pataisos įstaigomis, reabilitacijos centrais.
Sunku surinkti kvalifikuotų specialistų komandą. Maža žmonių, kurie norėtų dirbti su integruojamais žmonėmis – arba iškart atsisako, sužinoję, apie kavinės koncepciją, arba padirbę ir supratę kitokią darbo specifiką, nebenori čia dirbti.
Maža žmonių, kurie norėtų dirbti su integruojamais žmonėmis.
Pavyzdžiui, per pastaruosius metus penki virtuvės šefai pasikeitė. Nes daugelis ateina su tokiu požiūriu, kuris neatitinka mūsų vertybių. Reikalingas profesionalas, kuris galėtų ir norėtų dirbti su integruojamais žmonėmis, dalintųsi savo geriausiomis savybėmis, mokytų žmones profesinių gebėjimų ir bendravimo įgūdžių.
Čia reikia to ypatingo talento, kuriuo žmogus apdovanotas arba ne. Tokių žmonių tikrai buvo, tačiau po kurio laiko jie apsisprendė ieškoti darbo ne tokioje specifinėje srityje. Darbuotojai turi būti mentoriais mūsų integruojamiems dalyviams – rodyti teigiamą pavyzdį, perduoti savo profesinius įgūdžius, žinias, būti supratingi ir mokėti valdyti krizines situacijas.
Bet tuo ir išskirtinė mūsų komanda, kad žmonės čia vieni kitiems padeda spręsti iškilusias problemas. Kiekvienas projekto dalyvis žino: jeigu man bus blogai, aš galėsiu ateiti pas kolegą ir pasikalbėti. Čia tokia aplinka, kurioje žmogus mokosi profesijos iš specialisto – virėjo, padavėjo arba barmeno, o šalia dirba kiti panašaus likimo žmonės. Ir dar padeda psichologas, socialiniai darbuotojai bei dalyvavimas socialinių įgūdžių.
– Kiek reikia laiko, kad pamatytumėte integracijos rezultatus?
– Atsižvelgiant į dalyvio situaciją, yra sudaromas individualus integracijos planas. Integracijos trukmė gali būti nuo kelių iki keliolikos mėnesių. Tai priklauso nuo dalyvio motyvacijos, turimų gebėjimų ir profesinių žinių įsisavinimo. Integracijos išskirtinumas mūsų organizacijoje yra tas, kad dalyvis mokosi ir dirba tiek, kiek reikia, kad jis būtų pasiruošęs išeiti į atvirą darbo rinką.
Integracijos trukmė gali būti nuo kelių iki keliolikos mėnesių.
– Minėjote 12 žingsnių dvasinio sveikimo programą ir jos devintąjį žingsnį, kuris primena pareigą grąžinti skolas.
– Skolų turi visi be išimties ir dėl to jaučiasi patekę į aklavietę. Kai kuriems sunku nueiti į bet kokią instituciją, o nueiti pas antstolius – apskritai „misija neįmanoma“. Bet, dirbdami čia, jie pradeda galvoti, kaip atiduoti skolas. Tai jau žingsnis į naują gyvenimą su atsakingu požiūriu. Tada pradedame kartu skaičiuoti, planuoti, ir skolos pradeda mažėti.
Labai svarbu palaikymas visuomenės ir institucijų, kad neatsitrenktume „į sieną“. Mums daug padeda Lietuvos antstolių rūmai: teikia visokeriopą teisinę pagalbą, tarpininkauja komunikuojant su antstolių kontoromis, rengia dokumentus institucijoms, kad nesumokėtos baudos būtų keičiamos viešaisiais darbais. Viešieji darbai – puiki išeitis, daugelis atsikratė skolų pasirinkdami atlikti viešuosius darbus.
Toji 12 žingsnių programa labai panaši į 10 Dievo įsakymų. Ji suteikia vidinių jėgų, užpildo tuštumą, kuri atsiveria atsisakius kvaišalų. Nereikia pamiršti, kad priklausomybė pirmiausia yra dvasinė liga.
Narkotikų vartojimas ir nusikalstamas elgesys yra tiesiogiai susiję.
– Sakote, kad vieną žmogų išgelbėjus nuo narkotikų, sumažėja vienu nusikaltėliu.
– Taip, nes narkotikų vartojimas ir nusikalstamas elgesys yra tiesiogiai susiję. Vitalijus nemelavo sakydamas, kad prieš 7 metus heroinui per dieną galėdavo išleisti 800 litų. Dabar narkotikai dar brangesni. Tokius pinigus, kai jų reikia greitai ir nuolat, sudėtinga užsidirbti legaliai, todėl didžioji dauguma pradeda daryti nusikaltimus. Didžiausias atlygis mums, kai septynerius ar aštuonerius kartus kalėjęs žmogus pasako: „Dirbti lengviau, negu vogti“.
– Bet kodėl šitos gražios istorijos taip ir lieka jūsų virtuvėje, kodėl nepasakojate visiems, kad „Mano guru“ nėra šiaip sau kavinė, kad tai – pagalbos žmonėms misija?
– Bijojome kalbėti, nes ne visiems patinka ir nėra priimtina mūsų vykdoma veikla. Kaip ir prieš keturiolika metų atidarinėjant kavinę, taip ir dabar pasigirsta negatyvių vertinimų. Todėl akcentuodavome teikiamas maitinimo paslaugas, o ne esminę vykdomą misiją. Organizacijos veikla buvo labiau įvertinta Europos Sąjungos kontekste, tą rodo Europos Komisijos pripažinimas – Apdovanojimas už pasiekimus skatinant verslininkystę (European Enterprise Awards) konkurse „Regioninių novatoriškų projektų apdovanojimas“ ir „Mano guru“ nominavimas vienu iš 6 geriausių Europoje vykdytų socialinės integracijos projektų (RegioStars).
Kita vertus, turime ir daug sąmoningų lankytojų, kurie renkasi valgyti būtent pas mus tam, kad tiesiogiai prisidėtų prie mūsų vykdomos socialinės integracijos. Tokiais lankytojais labai džiaugiamės, nes jų dėka galime egzistuoti keturiolika metų, padėdami socialinėje atskirtyje esantiems integruotis į darbo rinką ir visuomenę. Todėl dabar jau garsiai kviečiame prisijungti ir kitus prie besikuriančios socialiai atsakingų valgytojų bendruomenės, nes visas kavinės uždirbtas pelnas yra skiriamas socialinės integracijos vykdymui.
Turime ir daug sąmoningų lankytojų, kurie renkasi valgyti būtent pas mus tam, kad tiesiogiai prisidėtų prie mūsų vykdomos socialinės integracijos.
Taip pat organizuojame įvairias diskusijas su jaunimu, žurnalistais, specialistais, valdžios atstovais, kad atvirai pasikalbėtume apie tai, ką mes čia veikiame ir kaip galime mažinti socialinę atskirtį. Priklausomybės problemų daugėja, o realios pagalbos sveikstantiems žmonėms labai trūksta.
Kalbamės su socialine darbuotoja Janina Breinezeriene (14 metų socialinio darbo su neįgaliaisiais, nepilnamečiais ir priklausomybių turinčiais asmenimis patirtis)
– Jūs, kaip kokios auksinės žuvelės, padedate žmonėms daryti stebuklus. Šimtai išgelbėtų gyvenimų. Kaip tai vyksta?
Kartais atrodo, o ką aš čia padedu? Iš tikrųjų pagalbą pats žmogus sau teikia. Aš galiu tik palydėti žmogų, jeigu jis to nori ir priima pagalbą. Yra susitikimai, pokalbiai, kurių metu žmogus išsigrynina, pats apsisprendžia, ko nori siekti.
Jeigu žmogų priimame į „Mano guru“, turime jam parodyti labai daug meilės, kad mažėtų jo įtampa, kad jis mokytųsi emocinio raštingumo. Bendraudama kaip specialistė, čia susiduriu su didžiule gynyba ir baime. Kaip aš sakau, tuos žmones persekioja KGB: kaltė, gėda ir baimė. Pirmiausia, jie labai bijo atkristi. Antra, jie išgyvena didžiulę atskirtį ir baimę. O kad ta atskirtis mažėtų, reikia ne tik mano, kaip socialinės darbuotojos, indėlio, bet ir pačios visuomenės sveiko požiūrio į šitą žmogų, į jo problemą. Juk atskirtį sukuria žmonės, ne problemos. Problemos yra išsprendžiamos. Kas gali vertinti ar kritikuoti žmogų, kuris pripažino turintis problemų? Kiek jam reikia jėgų ir drąsos ateiti čia ir būti!
Mano tikslas – padėti žmogui susitikti su savimi, padėti priimti save tokį, koks jis yra.
Mano tikslas – padėti žmogui susitikti su savimi, padėti priimti save tokį, koks jis yra. Vieni čia ateina su didžiule, perdėta saviverte, ir nepriima realybės, iškrenta iš konteksto. Kiti – su labai maža saviverte. Dar kiti ateina su agresija. Tai yra atvejo analizė, individuali, konkreti. Stengiuosi įgalinti kiekvieną žmogų ir suteikti jam informacijos, kas galėtų padėti. Bandome kartu pamatyti problemas, jas įvardinti ir suvokti, kas vyksta, ko žmogui iš tikrųjų reikia, kad jis galėtų tapti savimi, autentiška asmenybe, o ne prisitaikyti šitoje visuomenėje. Jeigu žmogus žino, kad jis negali vartoti narkotikų, tai jis pasiryžta lankyti reabilitacijos grupes, dirbti su 12 žingsnių programa. Jeigu reikia gyvenamosios vietos, kartu ieškome, kur jam gyventi.
Tam, kad žmogus pasakytų sau „Aš galiu gyventi“, pirmiausia jis turi pradėti gerbti save. Gerbsi save – gerbsi kitus, priimsi save – priimsi pasaulį ir kitus žmones. Svarbiausia, kad žmogus nebijotų priimti to savo bejėgiškumo ir silpnumo, pasakyti: „Taip, aš šiandien esu čia, aš esu silpnas, man reikia pagalbos čia ir čia, ir čia“. Ir tada tas sveikimo procesas vyksta. O aš tiesiog esu bendrystėj su tuo žmogum ir projekto laikotarpiu, ir po to.
Sveikimas tik tada prasideda, kai žmogus pradeda sąžiningai gyventi. Pirmiausia – nebemeluoti sau. Kai nebemeluoji sau, tu nebemeluoji ir kitiems, nebereikia nieko dangstyti, nelieka kaukių. Bet kad tai įvyktų, mes tą žmogų turime priimti visą, su visu jo šešėliu.
– Kaip vertinate žiniasklaidoje išsakytą mintį, kad „Mano Guru“ vykdoma veikla neatitinka šių dienų poreikių?
– Čia yra sunki tarnystė, čia net ne darbas. Svarbu, kiek tu gali duoti. Kiekvienas čia dirbantis žmogus duoda tai, ką jis gali duoti geriausio. Čia ne vadovėliai, ne teorijos. Ir kaip galima vertinti kito veiklą, jeigu pats neturi tos patirties? Ateik, padirbk čia 14 metų, ir tada jau kalbėk kaip ekspertas, kaip vertintojas.
Labai keista tokia pozicija, kai statistika rodo, kad narkotikų vartojimo paplitimas pastaruosius keletą metų sparčiai auga didžiuosiuose miestuose. Auga ir vartojančių asmenų skaičius, ir besigydančių reabilitacijos programoje. Tai reiškia, kad integracijos vietų poreikis taip pat yra proporcingai išaugęs. O darbdaviai vis dar nėra linkę įdarbinti žmonių, išėjusių iš kalėjimo, ar turinčių priklausomybių, nors žiniasklaidoje ir buvo išsakyta nuomonė, kad verslininkai dėl socialinės atsakomybės tokius darbuotojus mielai priima.
Man neteko susidurti su tokia realybe, kad darbdavys noriai priimtų buvusį kalinį ir padėtų susitvarkyti su skolomis.
Man neteko susidurti su tokia realybe, kad darbdavys noriai priimtų buvusį kalinį ir padėtų susitvarkyti su skolomis, arba įdarbinti priklausomą asmenį, skirtų jam psichologą ar kitą specialistą, kuris padėtų spręsti asmenines problemas ir išsilaikyti toje darbo pozicijoje. Dažnai šiems žmonėms tai yra pirmas legalus darbas, jiems reikia aiškinti, kas yra legalus darbas, kad reikia mokėti mokesčius, grąžinti skolas. Taip pat jiems sunku valdyti savo emocijas, kontroliuoti nuotaikų svyravimus, adekvačiai reaguoti į kritines situacijas. Todėl „Mano Guru“ ir dirbame individualiai su kiekvienu integruojamu asmeniu, padėdami jam.
Manau, kad tokių vietų kaip „Mano Guru“ reikia kaip tik daugiau. O jei kas žino, kur rasti tokių darbdavių, kurie legaliai įdarbina ir mielai dirba su priklausomais bei ką tik išėjusiais iš kalėjimo, tegu pasidalina kontaktais, kad galėtume bendradarbiauti.
