Sausio 8 d. Kauno apylinkės teisme turėjo įvykti pirmasis posėdis, kuriame E.Kručinskienė kaltinama smurtu prieš savo mažametį vaiką ir viešosios tvarkos pažeidimu. Į bylos nagrinėjimą susirinko būrys liudininkų, tarp jų buvo ir Darius, asmuo, pranešęs policijai apie nederamą E.Kručinskienės elgesį su sūnumi. Po posėdžio, kuris neįvyko dėl to, kad kaltinamoji bei jos gynėjai nepasirodė, Darius sutiko 15min atskleisti tai, ką regėjo, girdėjo ir jautė tą lemtingąją pernai metų rugsėjo 29-osios popietę.
Gailėjau tų žmonių, kurie neturi kritinio mąstymo, kurie įsivaizduoja, kad iš tikrųjų dėl kažkokio pliaukštelėjimo gali būti atimami vaikai.
– Istorija pasiekė teismą. Akimirka, kai privalėjote išeiti iš už paslapties šydo, pasirodyti viešumoje. Iki tol jūsų istorijos versija niekam nebuvo atskleista, nenorėjote viešintis. Jaudinotės dėl to, kas nutiks teisme?
– Nesinori po tokio ažiotažo, visuomenės išsimėtymo į kelias puses būti tuo blogiečiu, kokiu aš esu dabar apibrėžtas. Žinant „violetinę“ istoriją, kokie ekstremalūs žmonės gali būti, siauras mąstymas prie ko gali privesti, suprantama, kad nesinori eskaluoti savęs, savo šeimos. Tačiau atėjo laikas, kai reikia atsakyti į klausimus. Nesiekiu viešumo. Nieko nesiekiu šia istorija, kaip kai kurie.
– Apie save tikriausiai prisiskaitėte daugybę įvairiausių komentarų.
– Realybė tokia, kad visuomenei visą laiką buvo peršama viena istorijos pusė. Ir ta istorija, akivaizdu, kad buvo pateikiama tendencinga. Ją su advokatų pagalba pasakojo žmonės, kurie norėjo tiesą nutempti į savo pusę. Ar pykdė mane netiesa? Ar norėjau kada įsiterpti ir pasakyti, kaip buvo? Mane ėmė ne pyktis, gailėjau tų žmonių, kurie neturi kritinio mąstymo, kurie įsivaizduoja, kad iš tikrųjų dėl kažkokio pliaukštelėjimo gali būti atimami vaikai. „Violetinė“ spalva akyse. Palikite pavyzdinę šeimą ramybėje. Žinotumėte viską, gal kitaip kalbėtumėte.
– Ar iki rugsėjo 29-osios pažinojote Eglę Kručinskienę, jos šeimą? Buvote kur ją sutikęs?
– Ne, akyse nebuvau matęs. Gyvenu kitoje miesto pusėje.
– Grįžkime mintimis į tą lemtingąją dieną. Auginate du mažamečius vaikus. Išėjote su šeima pasivaikščioti po Panemunės šilą...
– Stovi prieš akis man tas vaizdas. Leidžiamės nuo kalnelio. Žmona kiek atsilikusi. Su dukra einame priekyje. Išgirstu garsą: rėkia vaikas. Jį, bėgantį, pasiveja moteris. Pagauna ir pradeda lupti. Tai tikrai nebuvo pliaukštelėjimas. Tai buvo veiksmas iš peties. Ir ne vieną, ne du kartus. Per užpakalį. Vaikas verkė. Tos istorijos, kad mažametis išbėgo į gatvę, dviračių taką... Ten Panemunės šilas. Nesu jautrus, kad iškart sunerimčiau. Pats vaikų turiu, nesakau, kad juos mušu, bet nervinių momentų visokių būna.
Staiga dukra manęs paklausė: „Kodėl ta moteris muša vaiką?“ Nežinojau, ką atsakyti. Nusileidome nuo kalnelio, pasukome ta pačia kryptimi, kaip ir ta moteris. Bevesdama ji tą vaiką vėl ėmė trankyti – gal 5 kartus per užpakalį sudavė. Po to porą kartų trenkė mažyliui per rankas. Berniukas jau buvo ramus, tačiau pasivedusi 10–15 metrų ji vėl ėmė daužyti vaikui per užpakalį. Tai buvo, mano nuomone, emocinis išsiliejimas.
– Galima sakyti, kad E.Kručinskienė sūnui sudavė daugiau nei 10 kartų?
– Bendroje sumoje, taip. Ką pirma jai sušukau? „Baik, moterie, ką darai, kam muši vaiką?“ Išsakiau tokių žodžių, kokių gyvenime nevartoju. Pvz., „moterie“. Ji nusisuko ir nuėjo toliau kaip niekur nieko. „Kas tau darosi? Kodėl taip darai?“ – klausiau. Natūralu, kad buvo pakeltas tonas. Įsivaizduokit, kad matote gatvėje mušamą ne vaiką, o žmogų. Priėjęs nesakysi: „Ei, kodėl tu toks negeras“. Viskas vyko piktai.
Ji atsisuko ir tarė tokią frazę: „Atsiknisk, debile“. Ir nusuko į miško glūdumą. Tai buvo smūgis. Nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą. Tuomet išsitraukiau telefoną ir nutariau nufilmuoti, koks žmogus taip daro. Tą akimirką net nežinojau, kam tai darau. Galėjo atsisukti, sakyti: „Atsiprašau, nervai nelaiko. Sunki diena“. Nebūtų to, kas buvo po to.
Berniukas jau buvo ramus, tačiau pasivedusi 10–15 metrų ji vėl ėmė daužyti vaikui per užpakalį. Tai buvo, mano nuomone, emocinis išsiliejimas.
– Ar gerai supratau, kad jei E.Kručinskienė į jūsų pastabas būtų sureagavusi kitaip, jūs galbūt nebūtumėte net kvietęs policijos?
– Manau, būčiau bandęs suprasti, kad yra sunkių dienų. Jai taip ir buvo tądien. Moteris metuose. Du vaikai, ir dar pametinukai, – ne juokas. Jei ji būtų ramiai atsakiusi. Jei būtų žmoniškai besielgusi... Nesakau, kad reikėjo manęs atsiprašyti. Norėjau su ja pakalbėti, sudrausminti, bet kad nebuvo su kuo kalbėti. Tik aiškino: „Atsikabink idiote, durniau“. Bandė net stumti mane. Brovėsi.
– Jei vaizdo įrašu nėra užfiksuotas pats smurto momentas, kaip, jūsų nuomone, istorija būtų išsivysčiusi, jei pati E.Kručinskienė nebūtų prisipažinusi, kad pliaukštelėjo sūnui?
– O jūs žinote, kada ji prisipažino? Pasakojimas internete išplatintas po mėnesio. Jei ji, jos advokatai būtų žinoję, kad nėra to įrašo, viskas būtų klostęsi kitaip. Advokatai akivaizdžiai manipuliuoja viskuo. Tai yra jų žaidimas. Pažiūrėkit, ir pirmajame teismo posėdyje nepasirodė. Pirmadienį 16.52 valandą, kai teismo posėdis antradienį 9.30 valandą, atsiuntė el. laišką teismui, kad nežinojo apie teismo posėdį.
– Buvo daugiau liudininkų, kurie matė jūsų konfliktą su E.Kručinskiene?
– Nebuvo taip, kad dairyčiausi. Buvo tokių, kurie priėjo, kai aš jau kalbėjausi su Egle Kručinskiene. Klausinėjo, kas čia vyksta. Bet štai į teismą atėjo daug liudininkų, žiūrėsime, kaip jie susiję.
– E.Kručinskienė yra minėjusi, kad jūs, nutraukęs filmavimą, šilo gūdumoje pagrasinote ją sumušiąs. Dėl to vėliau net buvo kreiptasi į policiją.
– Taip, aš jai pasakiau: „Galiu išjungti telefoną ir galiu tau kažką padaryt“. Ką ji suprato, ko ji nesuprato, nežinau. Perspėjau, kad skambinsiu policijai. Tuomet ji puolė kažkam skambinti. Kilo klausimas, kam. Gal skambino į policiją, kad ją užpuoliau. Virsiu dar užpuoliku. Mačiau, kad nėra dialogo. Tuomet ir nusprendžiau pranešti policijai apie smurtą prieš vaiką. Vėliau paaiškėjo, kad ji skambino savo vyrui. O galiausiai apkaltino mane net grasinimu nužudyti. Tiesa, ikiteisminį tyrimą prieš mane atsisakyta pradėti.
– Besivystant istorijai sužinojote daugiau apie Kručinskų vaikų auklėjimo metodus?
– Taip. Nuoširdžiai manau, kad ne pirmą kartą šeimoje taip vyko. Iš pokalbio su E.Kručinskienės vyru Gintaru, kai jis prisistatė prie manęs Panemunės šile po žmonos skambučio.
Jis ėmė klausinėti, kodėl prie jo žmonos kabinėjuosi. Neakcentavo, kad kažkas daroma buvo su vaikais, kaip vyras atėjo ginti žmonos. Paaiškinau, kad jo vaikai buvo mušami, mes matėme, tai išgirdau: „Ne jūsų reikalas, nesikiškit. Viskas čia gerai. Čia yra mūsų vaikai“. Tai sukėlė dar daugiau klausimų. Jei tai yra norma, kas vyko viešoje erdvėje, jei tai daroma ramia sąžine, tai kas vyksta tos šeimos namuose? Daug minčių atsirado. Nieko nebandau teisti, bet girdėjau, ką girdėjau.
– Kokia buvo pirminė policijos reakcija, kai pranešėte apie galimą smurtą prieš vaiką?
– Tiesą pasakius, galvojau, kad pareigūnai neatvyks, nes mes neišsiaiškinome, kur aš esu. Esu miške. Ir E.Kručinskienei pasakiau: „Tavo laimė, kad nežinau, kur esame“. Vėliau policija su manimi susisiekė. Kiek kartų buvau apklaustas vykstant ikiteisminiam tyrimui? Tris.
– Ar šiandien, žinodamas, koks kilo skandalas, elgtumėtės taip pat? Praneštumėte apie regėtą smurtą prieš vaiką?
– Sau dažnai tą klausimą užduodu. Nežinau. Matant tokį žmonių mąstymo ribotumą, galbūt ir susimąstyčiau, ar to reikia. Geriau ramybė. Bandyčiau gal labiau išsiaiškinti viską. Bandžiau ir tuomet, bet kad niekas į diskusijas nesileido.
– Savo dukrai atsakėte į klausimą, kodėl moteris Panemunės šile mušė vaiką?
– Pas mus namie televizorius yra. Vaikai atpažįsta E.Kručinskienę, sako: „O, žiūrėk, ta moteris“. Nuotraukose dažnai ji būdavo su mėlynai raudona striuke, kuri jau akyse stovi. Ar nesapnuoju dar E.Kručinskienės? Ne, tai būtų košmaras.
– Ar per visą šį laiką Kručinskai, jų advokatai bandė su jumis susisiekti?
– Ne.
– Norite, kad ta istorija baigtųsi kuo greičiau?
– Taip. Keista, kad kita pusė to nenori. Aš jų vietoje norėčiau, kad tyliai ramiai viskas greičiau pasibaigtų. Ikiteisminio tyrimo metu sąžiningai sau būčiau prisipažinęs. Manau, kad jais manipuliuoja advokatai. Kokie jie, matome. Tie, kurie gina medžius. Etatiniai, nelabai profesinė sėkmė juos lydi, tad trokšta sensacijų.
– Kaip vertinate politikus, kurie politinius dividendus kraunasi iš šios istorijos? Stoja viešai ginti E.Kručinskienės?
– Juokinga. Pigių balų bando užsitarnauti. Čia žmonių nelaimė, sistema veikia ne taip, kaip reikia. Patys Seimo nariai tuos įstatymus priėmė, patys bando dabar sakyti, kad kažkas kitas tai padarė.
– Negaliu nepaklausti, ar pats esate kada griežčiau auklėjęs savo vaikus?
– Mūsų šeimoje pliaukštelėjimų nėra. Pas mus vaikų niekas netranko. Tie tėvai, kurie sako, kad augdami gavo diržo ir gerais žmonėmis užaugo, patys, manau, taip su savo vaikais elgiasi. Į veidrodėlį reikia pasižiūrėti. Gal nereiktų to reklamuoti, kad gavo. Tai yra silpnumas, vaiko nesupratimas.
Keista ir dėl to, kad Kručinskai atsisakė lankyti pozityvios tėvystės kursus. Jiems jų reikia, jei taip elgiasi. Mano žmona lankė juos. Kai dukra pradėjo lankyti mokyklą, pasiūlė mums. Normalu siekti žinių, kaip reikia elgtis tinkamai su vaiku. Kursuose žmona negirdėjo tokių pamokymų, apie kuriuos viešai kalba Kručinskai. Kad, pvz., reikia negerbti tėvo.
– Esate pilietiškas asmuo? Teko anksčiau kviesti policiją dėl kokios nelaimės?
– Teko. Dėl girtų vairuotojų. Ką daryčiau, jei pamatyčiau gerą draugą mušant savo vaiką? Jūs provokuojate. Bandyčiau kalbėtis. Pažįsti draugą, žinai, koks jis yra.
– Buvo akimirka, kai pagalvojote, kad, pranešdamas apie šį įvykį policijai, Kručinskų vaikams labiau pakenkėte nei padėjote? Jie buvo kurį laiką atskirti nuo šeimos.
– Manau, kad jie yra nevykusių aplinkybių aukos. Sistema veikia ne taip, kaip reikia – to niekas nebeneigia. Jei Kručinskai būtų adekvačiai reagavę į visus tarnybų prašymus, paliepimus, istorija būtų buvusi kiek kitokia. Niekas vaikų nebūtų atėmę. Patys, to nežinodami, pylė žibalo į ugnį. Tą ir toliau daro. Su advokatų, kai kurių politikų pagalba destrukcija įvedama, nepasitikėjimas valstybe, jos institucijomis. Daromas šou. Ar sekiau visą istoriją? Neįmanoma buvo to išvengti. Ėmė tik liūdesys, kad žmonės, girdėdami vieną pusę, daro išvadas.
