Dardame žvyrkeliu, vedančiu Ustronės vienkiemio link. Kaip vėliau mums pasiguos Audrius, šis žvyrkelis – didžiulė kliūtis pritraukiant daugiau lankytojų. Stinga vos kelių kilometrų asfalto, o kelias juk regioninis, ne šiaip sau koks užkampis. Čia, anot muziejininko, vaizdingiausias kelias visame Panevėžio rajone.
Žengdami į žalumos oazę, gėrimės šaltinėliu. Juo itin mėgsta bėgioti mažieji muziejaus lankytojai.
Šalimais – meškinio česnako plantacijos.
Audrius mus pasitinka klėties balkonėlyje grodamas maža armonikėle. Ekspresijos ir humoro jausmo šiam muziejininkui išties netrūksta.
„Atvykote į vienintelę valstietišką sodybą Panevėžio rajone, kuri pripažinta architektūros paminklu. Ir ta pati aptrupėjusi: du statiniai likę, o buvo mažiausiai 5. Būtų galima išplėtoti ir iki gero lankytino objekto, bet čia reiktų labai rimtai padirbėti. Aš galiu labai rimtai padirbėti tik su žolių pjovimu“, – šyptelėjo Audrius.
Vienas darbuojasi du dešimtmečius
Apsigyvenęs viename iš sodybos namų, Audrius vienas prižiūri 3 ha užimančią teritoriją, kartais ateina kaimynai šiek tiek padėti. Taip daugiau kaip 20 metų ir darbuojasi.
„Įkliuvau į savotišką žolės pjovimo baudžiavą. Maniau, kad trumpam aš čia, pabūsiu metus, pasiskaitinėsiu, iš sostinės ištrūksiu, bet... Moka už žolės pjovimą simboliškai. 10 kartų reiktų daugiau mokėti. Bet gražios pasekmės pjovimo – štai, išsiplėtė saulutės pievoje, buvo vos keli kupstukai. Neįtikėtina, išstumia jos net pienes“, – vedžiodamas po teritoriją toliau šmaikštavo muziejininkas.
Keletą metų Audrius čia ir žiemojo, tačiau dabar reziduoja nuo Velykų iki Vėlinių. Paklaustas, iš kur kilęs, atsakė kalambūru: „Vis dar mūsų tvartai didesni už mūsų gryčias.“ Supraskit, ydos didesnės už mūsų dorybes. Taigi gimė jis Kaune, tačiau augo kaime.
„Tėvai išsiskyrė, mama grįžo į tėviškę, tokį dvarelį Kupiškio rajone. Tame dvarelyje augau iki mokyklos. Tikėtina, tai manyje paliko neišdildomą įspūdį ir meilę, potraukį visokiems nuošalumams“, – kad mėgsta vienatvę, atskleidė pašnekovas.
Už kilometro į vieną pusę ir maždaug už 1,5 kilometro į kitą pusę įsikūrę artimiausi kaimynai. Ar neliūdna vienam vienkiemyje?
„Kokie čia gali būti liūdnumai – reikia žolę pjauti. Jūs mieste galite liūdėti, o čia nėra kada – darbo terapija vyksta“, – vėl pajuokavo Audrius.
Nors muziejininkas teigia sodyboje tik žolę pjaunantis, tarsi juokais nuvertina savo veiklą, tačiau atlieka jis svarbią misiją – puoselėja Lietuvos, ypač knygnešių laikų, istoriją, padeda išlikti unikaliam namui. Tiesa, nėra jis nei istorikas, nei lituanistas, – mėgsta prisistatyti „plataus profilio diletantu“.
„Bet pavardė tai tikrai lituanistinė. Didelis poezijos mylėtojas esu – moku 100 eilėraščių mintinai. Tokia mano dvasinė praktika“, – patikino Audrius ir ėmė pasakoti įstabiosios klėties istoriją.
Sodyba sena. Kiek žmonių atmintis siekia, čia gyveno kažkoks ponas, kuris nusigyveno. Neaišku, pasak Audriaus, nusikortavo, nusigirtavo ar nusiištvirkavo – niekas jau nebežino. Žinoma tik tiek, kad iš jo namą ir žemę pirko toks ūkininkas Povilas Vidugiris. Vėliau jo broliai ir pastatė žymųjį namelį su balkonu.
Kaip papasakojo muziejininkas, Vidugirio gyvenimo svajonė buvo tapti sodininku. Rūsyje, akmeninėje namelio dalyje, jis laikydavo obuolius. Buvo pirmas to krašto sodininkas. Žmonės žiūrėjo įtariai, manė, kad čia kažkokia keistenybė ta sodininkystė, bet vėliau pavydėjo, nes derliaus ir pinigų Vidugiris nemažai apturėjo.
„Pasakojama, kad pavasarį dažniausiai žydams parduodavo tuos obuolius, o jie veždavo į didmiesčius ir prekiaudavo“, – patikino Audrius.
Medinėje namo dalyje, viršuje, buvo laikomi grūdai. Taigi tai tebuvo neįprastos formos sandėlis su balkonėliu aplink.
„Nesu matęs daugiau tokių. Balkonėlis į priekį, kur durys, – įprastinė architektūra, bet kad aplink – retai pasitaiko“, – paaiškino muziejininkas.
Statyta ši klėtis 1888 metais, išliko tų laikų rąstų. Daug ąžuolo – kolonos, balkiai ąžuoliniai. 1948 metais namas buvo renovuotas, Vidugirio palikuonys ištremti į Sibirą – už tai, kad per daug žemės turėjo.
Virto pirtimi
Sovietmečiu unikalioje klėtyje apgyvendintos penkios šeimos, į šalia esantį namą, kuriame Audrius dabar apsistojęs, – įkeltos dar dvi. Gyventojai nesirūpino nesava nuosavybe, todėl medinis stogas ilgainiui prakiuro, pribėgęs vanduo supūdė ąžuolines grindis. Balkonas taip pat nukentėjo.
„Leonido Brežnevo laikais buvo madingos pirtelės, tad Krekenavos kiaulių komplekso įmonė sugalvojo namą restauruoti. Rūsyje turėjo veikti pirtelė, pirmame aukšte – pobūvių salytė, viršuje – 3 miegamieji. Beveik viską padarė, bet atėjo Michailas Gorbačiovas ir pradėjo kovoti su girtavimu, norėjo išblaivyti tarybinę liaudį, sukruto ir kraštotyrininkai“, – tolesnę istoriją perteikė Audrius.
Pirmo pasaulinio karo metais šalia esančioje Krekenavoje kunigavo Maironis, tad jo ir J.Tumo-Vaižganto tyrinėtojos parašė raštą rajono partijos komitetui, informuodamos, kad ši vieta susijusi su Maironiu ir Vaižgantu. Taip pat su knygnešiais. Taip 1987 m. klėties viršuje atsirado Vaižgantui skirta ekspozicija.
1990 m. nuosavybė buvo grąžinta tikriesiems savininkams. Šie buvo labai kilnūs, visi gerai gyveno, tad užrašė namelį savivaldybei, kad veiktų jame knygnešių ir J.Tumo-Vaižganto ekspozicijos.
„Čia nėra muziejus. Jei 10 puslapių apsakymą pavadinčiau romanu, tai juk nebūtų romanas? Dabar muziejais gali vadintis kas tik nori, bet muziejus turi turėti fondus, archyvus. O čia – tik dvi ekspozicijos. Jei jos būtų paprastoje vietoje, paprastame name, tai jau vakar jas reikėjo uždaryti. Dar geriau – užvakar. Perkelti į internetą tą informaciją, ir viskas. Kam čia tuos etatus mėtyti ir žolę pjauti. Bet kadangi ekspozicijos yra ypatingame namelyje – architektūros paminkle, jos dar turi prasmę“, – paaiškino Audrius.
Pamėgę jaunavedžiai
Išskirtinis muziejus veikia nuo antradienio iki šeštadienio 9–17 valandomis. Įėjimas kainuoja juokingus pinigus – eurą. Kiek gi jis lankytojų sulaukia?
„Galiu pasididžiuoti, kad jaunavedžiai dažnai atvažiuoja fotosesijoms. Ir krikštynų keletą per metus turime. Gražu čia visais metų laikais. Klevų daug, rudenį spalvinga. Baidarininkai mėgsta sodybą, nes Nevėžis – už 1,5 km. Kartais rodome naktinius filmo seansus“, – patikino Audrius.
Atvyksta į muziejų, anot jo, ir moksleivių grupės, pavieniai lankytojai taip pat užklysta.
„Bet užklysta jie tik pavaikštinėti. 9 iš 10 mėgsta pavaikštinėti, apsukti ratą, pasėdėti balkone su arbatėle. O kai jau lankosi kokį 15 kartą, kam nors kyla mintis: o kas čia buvo senovėje, o kas čia dabar taip gražiai tvarko, pjauna žolę? Gal čia net pats įdomiausias dalykas – nedrįstu klausti. Jiems, man atrodo, įdomiau, kas čia pjauna žolę, o ne kas čia slėpė kadaise knygas“, – prajuokino Audrius.
Į sodybą užsukdavo Vaižgantas
Išeiname pasivaikščioti. Kvepia alyvomis. Pasiteirauju, ar Maironis čia kada lankėsi.
„Kaži, – atsakė pašnekovas. – Nebent sekė Vaižganto pėdsakais. Kartais pajuokauju. Viduje namelio yra toks teniso stalas sulankstytas. Sakau, ateidavo čia Vaižgantas iš Vadaktėlių ir Maironis iš Krekenavos ir sužaisdavo mačą.“
Priėję javų lauką, žvelgiame į tolį. Šiandien kairiau matomos dvi sodybos, o kadaise Garšvių kaime buvo knygnešių draugijos centras. Knygas į jį veždavo vežimais, o ne šiaip kokiais maišeliais nešdavo. Savotiškas uždraustos spaudos logistikos centras.
„Didžiulio knygnešių regiono centras buvo Garšvių kaimelis. Turėjo 5 slėptuves, viena buvo namelyje su balkonu“, – paaiškino Audrius.
Žvelgiame dešiniau, o ten tolumoje – Vadaktėlių bažnyčia, kurios parapijoje 1902–1905 metais gyveno ir kunigavo J.Tumas-Vaižgantas.
Jiems įdomiau, kas čia pjauna žolę, o ne kas čia slėpė kadaise knygas.
„Pasakodavo, kad ateidavo į šią sodybą, jam labai patikdavo. Kunigo apsilankymas būdavo didžiulė garbė. Vaižgantas čia, tame grūdų sandėlyje, rašydavo. Kokiu dažnumu jis čia ateidavo – nežinoma. Išlikęs vienas originalus Vaižganto daiktas – krėslas-kėdė. Gali lankytojai ant jos pasėdėti“, – svarbiausią muziejaus eksponatą įvardijo Audrius.
Netyla istorijos
Muziejaus viduje – tautodailininko piešiniai. Nutapytas ir buvęs namelio šeimininkas Vidugiris. Ant sienos pakabintas Vidugirių giminės medis. Audrius papasakojo įdomią istoriją apie vieną Vidugirių giminės moterį – Jadvygą Vidugirienę, kuri turėjo net dvi mergautines pavardes – Baukaitės ir Venckūnaitės. Kodėl?
„Savotiški tų laikų lietuvių kompleksai. Jadvygos tėveliai buvo labai darbštūs, prasigyvenę valstiečiai, tad turėjo, iš ko leisti sūnus į mokslus. Negi eis su mužikiška pavarde Baukai. Baukai kaip kokie baubai. Tai pirko iš kažkokio pono lenkišką madingą Venckovičiaus pavardę. Už kiek pirko, kaip pirko – nežinoma. Bet giminės ranka rašyti prisiminimai tai liudija“, – teigė Audrius.
Apžiūrint ekspozicijas, nesibaigia ištraukų iš eksponuojamų knygų skaitymai – daug istorijų iš knygnešių laikų, apie tai, kokie buvo lietuviai, jų įpročiai, samprata XIX a. pabaigoje.
Štai daugelis to meto lietuvių, anot Audriaus, manė, kad norint nemirti iš bado ir skurdo, geriau vykti į Ameriką ir lįsti į kasyklas, dirbti Čikagos skerdyklose, negu Lietuvoje užsiimti tokiu gėdingu dalyku kaip prekyba. Žydams toks neva degradavimas tik leidžiamas. Taip buvo žiūrima ir į amatus.
Lankydamiesi šiame muziejuje išgirsite istoriją ir apie suomių aukso amžių. Pasirodo, kai spaudos draudimo metu lietuvių tauta buvo ant išnykimo ribos, net pavadinimo šalis neturėjo (buvo vadinama Šiaurės Vakarų kraštu), trūko gal tik vienos kartos ir mūsų nebūtų likę, suomiai carinės Rusijos glėbyje, anaiptol, klestėjo.
„Paradoksas. Mums pakenkė XIX a. sukilimai, jautėme pasekmes. Suomiai jų nekėlė, tai caro valdžia elgėsi su jais kitoniškai. Caras davė suomiams daugiau laisvių nei švedai. Tuomet buvo suformuoti modernios suomių tautos pagrindai“, – atskleidė muziejininkas.
Atsisveikino jis deklamuodamas jauno mirusio (buvo 25-eri) Prano Vaičaičio satyrišką eilėraštį. Ta meilė poezijai...
