Nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“, gindama viešąjį interesą, antradienį kreipėsi į Generalinę Prokuratūrą prašydama ištirti situaciją ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimo.
Organizacija mano, kad pasitvirtinus straipsnyje nurodytai informacijai, įžvelgtinas pacientų su negalia išnaudojimas, žeminimas bei asmens privatumo pažeidimai organizuojant neteisėtą ūkinę-komercinę veiklą. Vadovaujantis neseniai papildytu Baudžiamuoju kodeksu, taip pat prašoma ištirti, ar nebuvo atlikti veiksmai, kuriais siekta suvaržyti teises ir laisves dėl negalios, bei veiksmai, skatinantys neapykantą ar kurstantys diskriminuoti negalios pagrindu.
Pateikiame neredaguotą B.Garmanaitės paaiškinimą, kuris buvo paskelbtas „Asmenybės grupių“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“:
„Sveiki, Mielieji,
Žinau, kad visas internetas ir FB ūžia nuo pasirodžiusių straipsnių.
Taip pat žinau, kad dalyvavę asmenybės augimo grupėse gūžčioja pečiais ir piktinasi mus užgriuvusia neteisybe. Aš nesuprantu mus skundusio dalyvio motyvų, bet po paskutinio pokalbio Užsakovo grupė buvo pakankamai nusiminusi, netekusi galimybės dalyvauti mokymuose. Jie pažadėjo būti lakoniški, bet iškomunikuoti teisybę. Tikimės, tesės savo žodį.
Aš nenoriu veltis į kažkokį karą ar gintis nuo mus užgriuvusių kaltinimų. Ir labai išgyvenu dėl mūsų partnerių, nes jiems dabar liepia raštiškai aiškintis, ką jie daro, kas čia vyksta. Nusprendėme padaryti kitaip.
Šiais straipsniais aš detaliai aprašysiu kiekvieną dieną iš šešių, kurios sudaro taip vadinamą mokymų programą – Asmenybės augimo grupes.
Pradžioje keletas faktų...
- Mes esame komanda, kuri veikia pagal individualios veiklos pažymėjimą ir/arba verslo liudijimus. Ši forma mums yra patogiausia ir palankiausia, nes metuose būna tokių periodų, kai nevedame mokymų ir nesinori turėti papildomų išlaidų mokesčiams.
- Niekam, nei socialiniams partneriams, nei verslo įmonėms, nepristatinėjame kaip kokie pasaulio gelbėtojai ar labdaros teikėjai. Visada ir visiems sakome, kad esame verslo darinys ir mūsų darbas yra mokymai; mes už tai gauname atlygį.
- Asmenybės augimo grupės yra ypač vykęs mūsų kūrinys, kuris skatina griauti stereotipus, mažina homofobiją, atskirtį ir stigmatizaciją. Tai yra pagrindinės naudos, kurias gauna mūsų lankomos socialinės grupės. Jos yra pradėtos organizuoti 2015 m. ir turėjo didelį pasisekimą.
- Mūsų dalyviai po visos mokymų programos supranta, kaip skiriasi „plikas“ žinojimas nuo patirties, kurią gauna mokymų metų. Kiek daug dūžta stereotipų ir nuostatų, žmonės tampa drąsesni ir laimingesni, labiau vertina tai, ką turi, įgyja subtilesnių bendravimo įgūdžių, labiau myli savo vaikus ir artimuosius, nebijo pasiūlyti paramą ar pagalbą, kai kurie dalyviai, būna, lieka savanoriauti lankytose vietose. Kartais man atrodo, kad savo mokymais mes būtent sveikuosius integruojame į atskirtį patiriančių žmonių tarpą.
- Visose dienose mūsų dalyviai neateina ir nežiūri į tos įstaigos gyventojus – jie aktyviai bendrauja, dalinasi savo patirtimi, išgyvenimais, kartu su jais vakarieniauja, priklausomai nuo įstaigos organizuoja diskotekas, šoka, vaidina bendruose spektakliuose, dalyvauja sporto rungtyse, arba tiesiog gausiai nešioja ant rankų. Žmonės vieni kitus pažįsta per aktyvią veiklą.
- Savo socialiniais partneriais mes pasitikime – ko jie mūsų prašo iki prasidedant mokymams, tą ir padarome. Su kai kuriais pasirašoma bendra bendradarbiavimo sutartis, su kitais rašomės kiekvieną kartą dėl atskiros grupės. Kartais įstaigose keičiasi vadovai, tad apie sutartį lieka neinformuoti. O kiti tiesiog nieko neprašo, nes nemano, kad daro nusikaltimą, praturtindami savo kasdienybę įvairia veikla kartu su kitais žmonėmis.
Tai gi, pirmoji diena.
Asmenybės augimo grupės nėra kažkoks slaptas renginys. Jame dalyvauja ir turi užduotis 4–5 gydytojai, slaugytojos, socialiniai darbuotojai, meno terapeutai ir kiti darbuotojai. Aišku, atsižvelgiant į įstaigos specifiką itin akcentuojamas konfidencialumas ir pagarba pacientui.
Mūsų užsakovai visada detaliai žino programą, tačiau dalyviai yra informuojami tik prieš keletą valandų. Ir Jūs greitai suprasite kodėl.
Diena prasideda pokalbiu apie tai, kokia trapi yra žmogaus psichika, kokius iššūkius tenka atlaikyti darbuotojui ir jo vadovui, kaip dažnai diena iš dienos mūsų nepalieka nerimas, kaip dažnai mes neišsimiegame arba visai nemiegame. Kaip be darbo ir noro, o gal ir spaudimo, būti sėkmingu, mes dar turime begalę rūpesčių, kurie vadinasi vaikai, tėvai, seneliai, draugai, mylimieji, vyrai, žmonos ir daug daug kitų dalykų. Kaip dažnai mus kamuoja tokie klausimai: „Kodėl mano kolega toks „be veido“, gal jam kas nors atsitiko, reikėtų paklausti... Bet ne, jei norėtų pakalbėti, tai pats pasakytų...nelysiu žmogui į sielą.“ Ką galvoja, tas, kuris „be veido“? „Mano kolega įtartinai į mane žvilgčioja, jis tikriausiai nujaučia, kad aš blogai jaučiuosi, gal reikėtų pasidalinti, pasipasakoti... na bet jei rūpėtų, gi paklaustų... ką aš čia žmogui kvaršinsiu galvą savo rūpesčiais, niekam tai neįdomu.“ Ir taip didėja tarp mūsų atstumas iki kol neatsitinka kas nors baisaus: suserga, išeina iš darbo, nusižudo...
Kai mes informuojame dalyvius, kad šiandien vyksime į psichiatrijos ligoninę, žinote kokia būna jų reakcija? Cituoju: „Ne, rimtai??? Jėzau, o jei mus užpuls, o jie elgsis agresyviai... o mes jų nesužalosime?“ Dauguma dalyvių tikisi patekti į skausmo, tamsos ir nevilties pasaulį, kur išgirdus diagnozę, pasijauti blogiau, nei susirgus vėžiu, nes nuo vėžio dar yra galimybė pagyti, bet įsitaisius psichikos sutrikimą, jau niekada. Dažnas tikisi išvysti paliegusius, senus, be išsilavinimo žmones, galbūt neadekvačiai reaguojančius ir savimi negalinčius pasirūpinti pacientus. Be to, jie dar būna įsitikinę, kad be vaistų psichiatrai nieko negali pasiūlyti, o vaistai yra didžiulis blogis, prie kurio iš karto pripranti ir gyveni tarsi zombis, kuriam nuo to vaisto sutrinka labai daug funkcijų, sulėtėja judesiai. Bet kai atvyksta...
Mus visuomet pasitinka tos įstaigos vadovas. Prie ankstesnės vadovės musų buvo prašoma įsivardinti iš kur mes atvykę, surašyti savo vardus pavardes ir pasirašyti konfidencialumo raštą, kuriuo mes įsipareigodavome gerbti, saugoti duomenis, kuriuos privačiuose pokalbiuose gali atskleisti pašnekovas. Vadovui pasikeitus, dėl kiekvienos grupės mes darome atskirą raštišką susitarimą, raštu aptariame pokalbių temas ir konfidencialumo sutartį, kurią pasirašo kiekvienas dalyvis. Mes nesame supažindinami su ligos istorija ar pašnekovo pavarde. Dažniausiai žinome tik vardą. Mūsų dalyviai klausia, kaip jiems prisistatyti ir mes visada atsakome, kad tikrai galite būti tuo, kas esate, įvardinti pašnekovui, kur dirbate. Šiandien jūs esate čia švietėjiškais tikslais.
Diena prasideda paskaita apie nerimą, nemigą, liūdesį ir depresiją. Kaip atskirti liūdesį nuo depresijos, tai ar gerti vaistą, jei negali užmigti, ar tikrai jam neišsivysto priklausomybė. Ką daryti, jeigu susidūrei su depresija sergančiu artimuoju, kaip kalbėti su žmogumi, kuriam reikia kreiptis pagalbos. Ką daryti su kaime gyvenančia bobute, kuri baigia sukiršinti visą giminę, kaltindama visus ką nors pavogus. Dažnai pasakojimuose išgirsta ir psichiatrijos istorijos faktų, kaip anksčiau gydė žmones, kokios dabar jų galimybės. Kaip dažnai į pagalbą pacientui skuba psichoterapija ir psichosocialinė reabilitacija.
Pirmas vizitas būna psichosocialinėje reabilitacijoje. Dirbantis personalas pasakoja, kokiais principais jie dirba, kai kurias meditacijų technikas siūlo mums išmėginti patiems. Tada pakviečia bendram pokalbiui žmones, kurie jau baigę gydymo procesą ir užbaiginėja reabilitacijos programą. Čia vyksta pirmieji lūžiai mūsų dalyvių suvokime. Prieš mus sėdi ir kalba jauni, iki 30 metų amžiaus, išsilavinę, baigę universitetus žmonės. Viena panelė pasakoja, kaip po trečio šizoidinio epizodo nusprendė pamėginti psichosocialinę reabilitaciją. Mūsų paklausta, ar ilgai teko ją įkalbinėti su mumis kalbėtis, mergina prisipažįsta jaučianti misiją apie tai kalbėti. Cituoju: „Aš noriu, kad mane priimtų taip, kaip visus laikinai susirgusius žmones, kad tai nėra gyvenimo pabaiga ir nėra priežastis mums neleisti dirbti. Kad liga šiuolaikiniais gydymo metodais yra kontroliuojama ir aš esu beveik tokia pat, kaip ir jūs čia sėdintys...“
Visi buvę ir esami pacientai, grupėse ar individualiai kalba tik savo noru.
Aha, o apie ką gi kalba vienas ant vieno likę žmonės... Apie viską, kas tuo metu labaiusiai rūpi. Apie neišsipildžiusius meilės lūkesčius, apie nesusikalbėjimą su tėvais ir vaikais, kad kartais ligoninės klientai jaučiasi nuvertinami savo šeimose ir nepagarbus elgesys su jais išprovokuoja atkryčius bei daug kitų dalykų. Paprastai pokalbis vyksta skyriaus patalpose, palatoje, koridoriuje prie staliuko, kiemelyje, kitose bendruose patalpose; jie visą laiką yra apsupti kitų žmonių, o ne uždaryti į kokią nors „vienutę“. Šio pokalbio tikslas būna pakeisti požiūrį į įstaigos pacientus; kad į juos būtų žiūrima ne kaip į pavojingus žmones, o kaip į lygiaverčius pašnekovus. Po šitų pokalbių niekada nebuvo gautas nė vienas skundas iš paciento. Pirmiausia dėl to, kad tik sutikę dalyvauti pacientai dalyvavo pokalbyje. Iš kitos pusės, jokia dokumentacija apie juos nepateikiama.
Vėliau visi dalyviai dalinasi savo jausmais. Dažniausiai mes girdime, kad jie yra sužavėti čia dirbančio personalo profesionalumu, kad tai žinant nebaisu ateityje kreiptis pagalbos. Ir svarbiausia, kad čia besigydantys žmonės tokie, kaip mes...jei pokalbis vyktų ne šioje vietoje, net nepagavotų, kad bendrauja su sergančiu žmogumi. Būna, kad bendraujant išlenda kokių nors keistenybių, bet visumoje tai visiškai adekvatūs, dažnai savimi galintys pasirūpinti žmonės.
Tai tokia ta pirmoji diena. Kitą kartą apie nakvynės namus, laukite tęsinio...“
