Kaip, Jūsų akimis, Lietuvos verslas išgyvena krizės periodą? Kokios didžiausios problemos, kaip vertinate artimiausių poros metų perspektyvas?
Lietuvos verslas sulig kiekviena kasdien gilėjančios krizės diena vis labiau jaučiasi esąs įkaitas, kuris nereikalingas savo valstybei. Manau, kad šiandien kiekvienas verslininkas jaučia, kiek yra išsivysčiusi mūsų rinkos ekonomika ir kaip krašte veikia demokratija. Dabartinė padėtis yra tarsi egzaminas ir valdantiesiems politikams, ir verslininkams.
Šiandien žmonės, norėdami išlikti savo nišose, kabinasi už bet kokios galimybės, kad nenuskęstų nuolat valstybėje pasireiškiančių naujų problemų liūne. O juk rūpesčių kiekvienas verslininkas ir prieš krizę apsčiai turėjo! Dabar atsiskleidžia, kas yra kas: kaip žmogus suprato verslą, koks jo partneris, bankas, kokie draugai jį supa, su kokiais žmonėmis jis dirba, kaip jis suvokia savo reikalingumą valstybei. Toks sunkmetis yra galimybė kiekvienam pasitikrinti, kaip veikia vertybės, kuriomis remdamasis jis gyvena.
Akivaizdžiai matyti iš pirmų gretų pasitraukusių praėjusios kadencijos Seimo politikų padarytos valstybės valdymo klaidos. Dabar sulaukiame jų klastingai ir neskaidriai subrandintų, įtampą keliančių vaisių.
Akivaizdžiai matyti iš pirmų gretų pasitraukusių praėjusios kadencijos Seimo politikų padarytos valstybės valdymo klaidos. Dabar sulaukiame jų klastingai ir neskaidriai subrandintų, įtampą keliančių vaisių. Nauja tų pačių politikų pamaina pridengia savo kolegų trumparegiškumą, klastingų sprendimų padarinius. Imituodami skaidrumą, jie stengiasi visuomenės dėmesį sutelkti į smulkias problemas, o šimtamilijoninius ateities projektus dar labiau maskuoja, tęsdami ankstesnės politikos tradicijas. Taip projektų ateitis tampa priklausoma nuo seniai susikompromitavusių valstybinių sektorių arba privataus verslo grupių.
Cinizmo ir rafinuotumo daugėja tiek tarp politikų, tiek tarp verslininkų. O pasekmės - nedarbas, migracija, nusikalstamumo didėjimas ir praradimas tų menkų demokratijos daigų, kuriuos savo valstybėje bandėme puoselėti.
Ar anksčiau demokratijos būklė buvo geresnė? Kaip verslo ir politikos santykis Lietuvoje veikia mūsų demokratiją?
Daug kas jau pamiršo, kaip sunku buvo įpratinti žmones dirbti ir mokėti valstybei mokesčius. Viskas, kas sudygo po Michailo Gorbačiovo pertvarkos, buvo pastatyta ant melo ir apgaulės, todėl buvo netikra ir negalėjo išaugti į tikrą demokratiją. Mes turėjome išlygų „saviems“ verslininkams pilną rinką, kurioje lengvatinės mokesčių sąlygos buvo taikomos ištisoms verslo sritims. Tai buvo ne lygiateisė konkurencija rinkoje, o „savųjų“ globa valdomoje demokratijoje.
Štai dabar ir turime krizės valdomą naują pertvarką. Ją vykdo tie patys nesąžiningi ir demokratiniu požiūriu valstybiškai nesubrendę politikai. Jie manipuliuoja valstybės sprendimais, siekdami apsaugoti sau artimas veiklos sritis. Jie nesibodi iš mažumos sąžiningai dirbusių ir krizei pasirengusių žmonių atimti, o garsiau rėkiančius, sąmyšį valstybėje keliančius žmones „pridengti“, kad tik netriukšmautų. Nieko nauja! Visa tai patyrėme vadinamosios privatizacijos metu. Gaila, kad taip menkai pasimokėme. Gaila, kad nesupratome, jog ne rėkiančius ir mokesčius slepiančius reikia ginti, bet kuriančius ir dirbančius savo valstybei.
Dar Jėzus Kristus mokė žmones, sakydamas, kad žemdirbys, norintis gero derliaus, nesėja į akmenis, kad jis saugo sėklą ir sėja į gerai išdirbtą dirvą. Mūsų valstybės žemdirbiai-politikai niekaip neįsisąmonina, kad tikrą verslumo dvasią turintys žmonės yra patys patikimiausi demokratiškos valstybės kūrėjų partneriai. Politikai vis painioja šiuos kūrybingus žmones su savanaudžiais įvairaus plauko avantiūristais, svieto perėjūnais, kuriems nėra nieko šventa, o „valstybė“ jiems yra visur, kur galima pinigų gauti. Su tokias nuostatas turinčiais žmonėmis demokratinės valstybės nesusikursime.
Kaip krizė paveikė „Senukus“? Kokios bėdos, kokie problemų sprendimai ir kokie lūkesčiai?
„Senukų“ įmonių asociacija taip pat - ne išimtis. Mes aiškiai matome, kaip smaugiamas verslas, siekiant įtikti mokesčių nemokantiems rėksniams, kurie griauna konkurencinėmis sąlygomis ir lygiomis teisėmis grįstą rinkos ekonomiką. Politikai bet kokia kaina stengiasi išlaikyti savo rankose ekonomikos valdymo svertus, palaikydami bet ką, kas stiprina jų valdymo galią. Tai dar vienas savų klanų stiprinimas ir naujų valdymo formų ieškojimas, bet ne partnerystė su darbščiais ir kūrybingais žmonėmis, puoselėjančiais savo valstybę.
Skausmingai atsisveikiname su darbuotojais, kurių nebegalime išlaikyti, sumažėjus apyvartai ir atsisakius dividendų. Bet stengiamės išlaikyti geriausius, kaip ir dera rinkoje. Tačiau tikime, kad išgyvensime ir šią krizę, kaip išgyvenome blokadas, Rusijos krizės, korupcijos pasekmes ir politinio nihilizmo laiką. Mes galime dar sustiprėti, ugdydami sąmoningumą šiuo sunkiu visai Lietuvai metu.
Daug kalbama apie tai, kad pasaulio finansų krizė liudija nežabotos rinkos ekonomikos ydingumą ir aktyvesnio valstybių kišimosi į ūkio reikalus būtinybę. Ar sutinkate su šia nuomone?
To, kas vyksta, nevadinčiau nežabotos rinkos ydingumu. Manau, tai politikų globojamų finansinių klanų šiurkštus ir klastingas įsikišimas į sveiko ūkininkavimo rinkos ekonomiką ir primesto finansinio diktato pasekmės, iš kurių pelnosi korumpuoti politikai. Ar pasaulinę finansinę diktatūrą kuriame, kad viskam norime daryti įtaką? Turi būti pusiausvyra visose srityse, tuo šiandien daugiausia reikia rūpintis.
Lietuvoje vis linksniuojama - dažnai pagrįstai - valdininkų ir politikų etika. O ką manote apie verslo etiką mūsų valstybėje?
Atsakydamas, ką manau apie verslo etiką Lietuvoje, galiu atsakingai užtikrinti, kad Lietuvos verslo etika yra Lietuvos politikų etikos padarinys. Tas padarinys nesiskiria nuo politikų mentaliteto. Tai vienas mūsų valstybės organizmas su dviem rankomis, turinčiomis po penkis pirštus, kurie linksta tik į save. Problema yra ne verslas ir ne politikų etika, o žmonių sąmonė, kalbant bendrųjų vertybių suvokimo ir jų praktinio pritaikymo požiūriu.
Kaip Lietuvoje, Jūsų manymu, sekasi spręsti korupcijos problemą ir kodėl nesiseka, jei nesiseka? Kuri Vyriausybė šiuo atžvilgiu nuveikė daugiausia gerų darbų?
Paklauskime bet kurio vidutiniškai analizuoti gebančio žmogaus, kas kalčiausias, kad turime esamą padėtį. Pradėkime aiškintis, kuri politinė jėga geresnė, kuri blogesnė, ir pamatysime, kad pokalbis baigsis vienu apibendrinimu: „Visi jie tokie patys - korumpuoti, nesąžiningi, pamainomis vieni kitus keičiantys, bendrus sprendimus priiminėjantys...“ Aiškinantis, kurie yra geresni, reikėtų analizuoti tik politikos rafinuotumo laipsnį.
Atsakydamas, ką manau apie verslo etiką Lietuvoje, galiu atsakingai užtikrinti, kad Lietuvos verslo etika yra Lietuvos politikų etikos padarinys. Tas padarinys nesiskiria nuo politikų mentaliteto.
Negalima ieškoti skaidrumo vienos konsistencijos vienyje. Juk žmonės, kuriuos vadiname politikais, sudaryti iš vienos pagrindinės masės. Jų dvasios turinys verčia juos siekti įtakos ir valdyti kitus žmones. Tai daro politikus „vienodus“, nepaisant priemonių, kuriomis jie valdo.
Manau, kad kiekviena partinė grupė turi labai gerų, patriotiškai nusiteikusių žmonių, bet jie visi priklausomi nuo savo grupių branduolių. Tie branduoliai, deja, kelia sau dažniausiai liguistus asmeninius tikslus. Jei sąžiningų politikų mažuma geriau analizuotų savo lyderių veiksmus bei tikslus ir sugebėtų susivienyti valstybės labui, turėtume tikrą valstybiškai mąstančią jėgą.
Ką manote apie šių dienų Lietuvos žiniasklaidą? Ar ji kokybiška, ar ji gali būti kokybiškesnė, objektyvesnė, ar galime tikėtis, kad joje mažės „geltonumo“?
Verslininkai yra politinio mentaliteto „pasekmė“, o žiniasklaida yra skulptorė su geležiniu plaktuku ir kaltu, iš lietuviško akmens tašanti savo supratimo skulptūras, paprastai - pagal kieno nors užsakymą. Ji per daug nesirūpina, kas ir kur tą skulptūrą pastatys. Vyriausybės rūmuose jie tik kerta akmenį. Labai retas žurnalistas ieško tikro granito, norėdamas ištašyti gerą koloną valstybės pamatui paremti. Juk daug lengviau iš monolito arba tiesiog iš mėšlo mišinio kažką nudrabstyti nei granitą tašyti. Todėl ir turime valstybę, suramstytą tais kūriniais, kuriuos visi kartu kūrėme.
Ar Žinių radijas - ne per sunki našta „Senukams“ krizės metu? Kodėl apskritai nusprendėte imtis žiniasklaidos verslo ir orientavotės ne į pelningą pramogų sritį, o į rimtus dalykus - žinias, analizę?
Įsigijau Žinių radiją, nes tikiuosi nors vieną tvirtesnį ramstį sukurti, nes nusibodo laukti ir nuolat bijoti, kad sugrius šie mėšlo ir molio pamatai, sugriaudami ne tik mano kuriamo verslo pastatus, bet ir visus valstybės pamatus. Dabar jaučiu, kad galiu bent jau parodyti silpnąsias valstybės gerovės kūrimo vietas, kurias įžvelgiu.
