Teismo nutartimi buvo patvirtinta vaikų tėvo ir motinos taikos sutartis, kuria buvo nustatyta tėvo bendravimo su vaikais tvarka. Tėvas bendravimo su vaikais tvarkos nevykdė. Teismas vaikų motinai išdavė vykdomąjį raštą, šis buvo pateiktas vykdyti antstolei.
Antstolė patvarkymais įpareigojo vaikų tėvą vykdyti bendravimo su vaikais tvarką, tačiau tėvas patvarkymų nevykdė, todėl antstolė kreipėsi į teismą, prašydama skirti vaikų tėvui baudą už teismo nutarties nevykdymą.
Pirmosios instancijos teismas tėvui skyrė 100 Eur vienkartinę baudą už teismo nutarties nevykdymą. Teismas nustatė, kad tėvas pagal teismo patvirtintą tvarką su vaikais bendravo tik pusę metų, vėliau su vaikais nebendravo visiškai, su jais nesusitiko. Teismo posėdžių metu jo advokatas nurodė, kad tėvas, sudarydamas taikos sutartį, suprato, jog jis susitaria dėl teisės, o ne dėl prievolės bendrauti su vaikais.
Tėvas nurodė, kad su vaikais nebendravo dėl objektyvių priežasčių (neturi nuosavo būsto, todėl negali suteikti tinkamų vaikams gyventi sąlygų, turi daugiau nepilnamečių vaikų, su kuriais taip pat turi bendrauti, todėl pritrūksta laiko, taip pat, kaip pats tėvas teigė, vaikai yra nuteikti prieš jį, nenori su juo bendrauti ir kt.). Teismas nurodytų priežasčių nelaikė teisėtu pagrindu atsisakyti vykdyti bendravimo su vaikais tvarką. Teismas nustatė, kad tėvas nenori bendrauti su nepilnamečiais vaikais.
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Kasaciniame skunde tėvas kėlė klausimą dėl jo pareigos bendrauti su vaikais. Jis įsitikinęs, kad negali būti verčiamas vykdyti savo pareigą bendrauti su vaikais, todėl teismas negalėjo jam skirti baudos už teismo nutarties, kuria patvirtinta jo ir vaikų bendravimo tvarka, nevykdymą. Pasak jo, tokiu atveju galimas tik tėvų valdžios apribojimo instituto taikymas.
Turi būti įgyvendintos tėvo pareigos – auklėti savo vaikus, rūpintis jų vystymusi, sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu.
Kasacinis teismas, palikdamas nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nurodė, kad tėvas turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo vaikais tam, kad būtų patenkintas vaikų poreikis ir teisė bendrauti su savo tėvu, taip pat kad būtų įgyvendintos ir kitos tėvo pareigos – auklėti savo vaikus, rūpintis jų vystymusi, sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šios pareigos yra abiejų tėvų, jos vykdomos abipusiu tėvų sutarimu, o jei tai nepavyksta, ginčijamą klausimą sprendžia teismas. Tėvų asmeninė teisė ir pareiga bendrauti su vaikais turi būti vykdoma vaikų interesais, atsižvelgiant į vaikų norus ir juos tinkamai įvertinus.
Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad tais atvejais, kai tėvai nevykdo bendravimo su vaiku pareigos, yra pažeidžiamos vaiko teisės ir interesai, todėl tėvams gali būti taikoma sankcija – tėvų valdžios apribojimas. Teisėjų kolegija akcentavo, kad tokios sankcijos – tėvų valdžios apribojimo taikymo galimybė neeliminuoja teismo teisės skirti baudą tėvams dėl sprendimo (nutarties), kuriuo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, nevykdymo, antstoliui vykdymo procese kreipusis dėl to į teismą.
Tėvų valdžios apribojimas – tai kraštutinė priemonė, taikytina tais atvejais, kai nustatoma, kad tėvas (motina) nededa pastangų ir nepakeičia savo elgesio, toliau vengia atlikti savo pareigas, auklėti vaikus, nesirūpina jais ir pan.
Kasaciniu skundu tėvas taip pat nurodė, kad antstolė nepranešė apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą vaiko gyvenamosios vietos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, todėl vaiko teisių apsauga nebuvo užtikrinta. Be to, pasak kasatoriaus, antstolė privalėjo priimti patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos, tačiau toks patvarkymas nebuvo priimtas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija iš dalies sutiko su kasatoriaus argumentais, kad antstolė nesilaikė teisingumo ministro patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punkte nurodytos teismo sprendimų, kuriais nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, vykdymo tvarkos, t. y. apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą nepranešė vaiko gyvenamosios vietos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, nesikreipė į ją dėl turimos informacijos pateikimo.
Tačiau kasacinis teismas pažymėjo, kad kasaciniame skunde nepagrįstai akcentuojamas kaip privalomas antstolio patvarkymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos, nes toks patvarkymas surašomas ne visais tokio pobūdžio sprendimų nevykdymo atvejais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju tėvas, teikdamas kasacinį skundą, faktiškai gina ne vaikų, o savo interesą, grindžiamą nenoru vykdyti savo kaip tėvo pareigą bendrauti su vaikais. Byloje nenustatyta, kad, antstolei neįvykdžius Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punkte nurodytų veiksmų, būtų buvę pažeisti geriausi vaikų interesai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
