LŽ neapsiriko ir tai ne klaida: mūsų šalyje bus kasamas auksas. Tiesą pasakius, tai jau daroma. Pirmieji miligramai aukso jau išgauti, ištirti Vakarų laboratorijose ir pargabenti atgal į UAB „Trakų akmuo“ direktoriaus Bronislovo Zubo kabineto seifą.
B.Zubas teigia, kad šio darbo stvėrėsi ne iš gero gyvenimo. Statybų dabar gerokai sumažėjo, tad ir žvyro bei smėlio, kurį kasa ir parduoda jo vadovaujama bendrovė Trakų, Varėnos ir Rokiškio rajonuose, reikia mažiau negu anksčiau. Kaip išsiversti?
Ir tada verslininkas prisiminė geologo Ginučio Juozapavičiaus idėją, kad iš Lietuvos smėlio galima būtų išgauti auksą.
„Ginutis tai sumanė dar 1993–1994 metais, tada irgi buvo krizė. Tačiau jis siūlė kasti Trakų rajone, kur šio metalo yra labai mažai, be to, krizė tada netrukus baigėsi ir sumanymas liko neįgyvendintas“, – pasakoja B.Zubas.
Daugiausia – rytuose
Dabar šios idėjos imtasi rimčiau. UAB „Trakų akmuo“ Rokiškio rajone turi nusipirkęs žemės sklypą, kuriame kasa ir parduoda Ignalinos atominės elektrinės atliekų saugojimo aikštelės statybos darbams reikalingą žvyrą ir smėlį.
Dar 1995–1996 metais atlikti geologų tyrimai parodė, kad šiaurės rytų Lietuvoje esančiuose žvyro ir smėlio kloduose galima aptikti apie pusę gramo aukso tonoje smėlio. Tai gerokai daugiau negu kitose mūsų šalies vietose. Antai palei Vilnių ir Trakus tonoje smėlio yra tik apie 0,03 gramo aukso, o kitose šalies vietose – dar mažiau.
Šiaurės rytų Lietuvoje aptikta ir sidabro, platinoidų bei kitų vertingų sunkiųjų metalų. Spėjama, kad kai kuriuose telkiniuose iš viso gali būti 1–3 tonos aukso.
Tie telkiniai driekiasi Baltarusijos link, o ten aukso yra dar daugiau ir jis toje šalyje išgaunamas.
Į Lietuvą auksą atnešė ledynai, atslinkę iš Švedijos ir Suomijos auksingų plotų.
Nusprendusi ištirti savo telkinį, UAB „Trakų akmuo“ prieš porą mėnesių nusipirko kanadietišką metalų koncentravimo įrenginį. Jame sukamas smėlis su vandeniu ir išcentrinė jėga sunkesnes už kvarcą daleles sukoncentruoja vienoje vietoje. Tos sunkesnės dalelės ir yra metalai, arba, kaip juos vadina geologai – tamsieji mineralai.
Parodo tik mikroskopas
Tačiau tai dar ne grynas auksas ar kitoks metalas, o tik mažyčių įvairių metalų dalelių sankaupa, vadinamasis koncentratas, kuriame aukso dulkės dažniausiai sulipusios su kitais metalais, kaip specialistai sako – priemaišos. Aukso pėdsakų šiame koncentrate gali pamatyti tik pro mikroskopą ir tai dar reikia paieškoti.
Trakiškių įsigytas laboratorinis įrenginys, kaip rašoma jo instrukcijoje, gali per valandą išsijoti dvi tonas smėlio. Pietų Afrikoje, Brazilijoje jis pakeistų kelias dešimtis rankomis auksą sijojančių žmonių.
„Pirmasis bandymas pavyko“, – B.Zubas parodo polietileno maišelį. Jame – tarsi pilkšvas smėlis. Plika akimi aukso neįžiūrėjau, vieną kitą geltoną jo dėmelę pavyko įžvelgti tik pro mikroskopą.
Šį koncentratą bendrovė pateikė tirti garsiai Kanados laboratorijai „Activation Laboratories LTD“. Netrukus atkeliavo atsakymas: pateiktame mėginyje rasta 0,6 gramo aukso. Aptikta ir volframo bei kitų metalų – kone visa Mendelejevo lentelė. Panašius rezultatus gavo ir Vokietijos laboratorija. Parodę juos Lietuvos mokslininkams, trakiškiai išgirdo: dirbti verta. „Vokietijos smėlyje yra tik 0,1 gramo aukso, bet vokiečiai jį išgauna ir net turi gamyklą“, – sako B.Zubas.
Pradės pavasarį
Dabar bendrovė „Trakų akmuo“ planuoja nusipirkti jau didesnį – pramoninį metalų koncentravimo iš smėlio įrenginį ir pavasarį „įdarbinti“ jį savo karjere Rokiškio rajone. Žiemą tai daryti neverta, mat reikia ir vandens. Trakiškių nusižiūrėtasis įrenginys per valandą persijotų apie šimtą tonų smėlio ir iš jo atskirtų tamsiųjų mineralų koncentratą.
Galutinei darbo stadijai – išgryninti auksą iš šio koncentrato – reikia specialių ir brangių technologijų. „Mūsų telkinyje Rokiškio rajone gali būti tik keletas tonų aukso. Net visoje Lietuvoje jo yra per mažai, kad vertėtų statyti čia tokią gamyklą“, – svarsto verslininkas B.Zubas.
Todėl bendrovė atsijotą metalų koncentratą parduotų Europos ar Kanados verslininkams, kur aukso gavybos įmonės jau veikia. Sužinojusios apie sėkmingus trakiškių bandymus, bendrovei savo paslaugas jau pasiūlė ne viena Vakarų firma, kai kurios net pareiškė norą investuoti į šį verslą Lietuvoje.
Po šios publikacijos galbūt smėlio karjerą teks saugoti, kad jame nepasirodytų žmonių su kastuvais? Išgirdęs šį klausimą B.Zubas nusišypso: „Auksui išgauti reikia daug investicijų ir geros technikos, kastuvais kasti neverta. Be to, smėliui ir žvyrui eksploatuoti reikia Geologijos tarnybos leidimo. Mes jį turime.“
Ir bendrovei „Trakų akmuo“ aukso kasimas būtų tik pagalbinis verslas, iš kurio ji nesitiki pralobti, nors pastaruoju metu aukso kaina ir kyla, dabar gramas aukso kainuoja apie 70 litų. Pagrindinė „Trakų akmens“ veikla liktų ta pati – smėlio ir žvyro gavyba, kuriai aukso verslas nė kiek nepakenks: po papildomo sijojimo smėlis ir žvyras kaip ir anksčiau keliaus namams statyti ir keliams tiesti, tik jau nebe „auksinis“.
***
Kodėl žmonės taip garbina auksą, net sunku suprasti. Nenuostabu, kad nuo gamtos nenutolę indėnai nesuvokė tos baltaveidžių žmonių aistros. Šis nežinia kodėl tauriuoju paskelbtas geltonas minkštas metalas taip mistifikuotas, kad net manoma, esą jis suteikia energijos, neša sėkmę, padeda atsipalaiduoti nuo pervargimo, depresijos, suteikia protui aiškumo, padeda priimti sprendimus. Tačiau, tiesą pasakius, aukso karštligė žmonijai atnešė daugiau blogo negu gero.
Manoma, jog iš kartos į kartą perduodami auksiniai papuošalai turi didelę energijos galią, kad su jais nevertėtų skirtis – todėl ir paplito aukso žiedai, ypač vestuviniai.
Žmonija garbina auksą jau apie 6 tūkst. metų, o kaip atsiskaitymo priemonė šis metalas naudojamas apie 5 tūkst. metų. Jau senovės Egipto turtas buvo matuojamas auksu. Vergai dirbo ir mirdavo Egipto aukso kasyklose, o faraonai sėdėdavo aukso sostuose, net avėjo auksinius sandalus. Daugybė aukso būdavo kraunama į mauzoliejus po valdovų mirties.
Europoje žlugus Romos imperijai auksas buvo gana retas, jo vėl atsirado tik konkistadorams apiplėšus actekų ir inkų civilizacijas. XVIII a. auksas pradėtas kasti Rusijoje, o XIX. a. aukso karštligė krėtė vieną pasaulio žemyną po kito.
Ilgainiui aukso išgavimo technologija tobulėjo ir pigo, tačiau šio tauriojo metalo lieka vis mažiau. Šiuo metu visame pasaulyje auksą išgauna apie 20 mln. žmonių, o jų titaniško darbo rezultatas – tik apie 3500 tonų per metus. Auksas yra ryškiai geltonas, dėl priemaišų gali būti įvairių atspalvių (lydiniuose – nuo vario raudonumo iki sidabriškai balto). Yra minkštas, tąsus ir kalus: lengvai ištempiama aukso viela, išplojami plonyčiai lakštai (folija). Aukso lydiniai su sidabru, variu, platina ir kitais metalais labai atsparūs korozijai. Gamtoje dažnai randama aukso ir sidabro, vario, geležies, mangano, švino, rečiau paladžio, bismuto, seleno, iridžio, platinos, gyvsidabrio priemaišų. Būna dendritų, tarpgyslių, grūdelių, žvynelių, plokštelių, dulkių pavidalu. Aukso būna uolienose, upių ir jūrų sąnašynuose bei konglomeratuose ir kitur.
Daugiausia aukso aptinkama Australijoje (ypač Viktorijos valstijoje), Brazilijoje, Čilėje, Indijoje, Indonezijoje, JAV (Kalifornijos, Aliaskos valstijose), Kanadoje, Kinijoje, Meksikoje, Mongolijoje, Norvegijoje, Peru, PAR (didžiausi pasaulyje Witwatersrando aukso telkiniai), Rusijoje.
Didžiausias rastas aukso luitas – Holtermano plokštė (Australija, 1872) – 214,326 kg (gryno aukso – 85,05 kg), didžiausi grynuoliai: Geidžiamasis (Australija, 1869) – 68,08 kg, Japonas (Japonija, 1901) – 71 kilogramas.
Senovėje auksas buvo gaunamas plaunant vandeniu auksingą smėlį. Viduramžiais išmokta išskirti auksą iš rūdų naudojant gyvsidabrį. XIX a. imta naudoti ne tokį kenksmingą būdą – tirpinimą chloro vandenyje arba cianiduose. Taip auksas gaunamas ir dabar: susmulkintas rūdos koncentratas veikiamas kalio arba natrio cianidų tirpalais, paskui nusodinamas cinku arba sorbuojamas onitais, gryninamas elektrolize arba tirpinant rūgštyse.
Ekologai kritikuoja, kad aukso gavyba kasmet apnuodija daugiau kaip 10 mln. pasaulio žmonių. Ypač didelė ši problema neišsivysčiusiose šalyse, kur neretai auksas išgaunamas nelegaliai ir naudojant senas technologijas.
Lietuvoje auksas monetų pavidalu pasirodė XIV–XV amžiuje. XV a. į Vilnių atvyko auksakalių iš Vokietijos. 1495 metais buvo įkurtas Vilniaus auksakalių cechas. XVI a. viduryje Vilniuje buvo kalamos monetos: dukatai, portugalai, pusportugaliai. XVI–XIX a. aukso dirbiniai buvo gaminami ir kituose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Raseiniuose, Ukmergėje bei įsivežami iš Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių. Auksas ir jo lydiniai naudojami monetoms ir juvelyriniams dirbiniams, medaliams, dantų protezams, įvairiai įrangai gaminti. Radiotechnikoje ir elektronikoje naudojami auksu padengti kontaktai bei laidai, izotopu 198Au gydomos vėžio ligos.
Daug metų aukso luitai buvo saugomi kaip valstybių centrinių bankų atsargos, kurias jos naudodavo mokėjimo balanso deficitui padengti. Auksas kaip vertės matas atliko cirkuliacijos, mokėjimo ir turtų kaupimo bei pasaulio pinigų funkcijas.
Susikūrus valstybių valiutų sistemoms, vidaus apyvartoje įsivyravo į auksą nekeičiami popieriniai pinigai (banknotai) ir metalinės monetos, vėliau elektroniniai pinigai. Tačiau auksas daug kur liko kaip vertės matas, išlaikė turtų kaupimo priemonės ir pasaulio pinigų funkcijas, tebėra pinigų sistemos pagrindas.
Skirtingai negu popieriniai pinigai, auksas pats turi vertę kaip prekė, yra perkamas ir parduodamas pasaulio biržose. Daugiausia aukso perkama siekiant investuoti pinigus.
Tiesa, pastaruosius 20 metų vienos aukso uncijos (28 g) kaina ilgokai krito. Daug šalių vyriausybių nustojo kaupti savo bankų seifuose auksą. Pastaraisiais metais šimtus tonų jo išpardavė Belgija, Australija, Olandija, Kanada ir kitos valstybės.
Tačiau pastaraisiais mėnesiais jo didenybė auksas atsigavo – spalio pradžioje šio tauriojo metalo kaina Londono biržoje siekė net 1067,70 dolerio už unciją. Manoma, kad tokio brangimo priežastis – silpnėjantis JAV doleris ir didėjanti infliacija. Tikriausiai tai ir toliau kels aukso kainą.
