Liga nuo gimimo
Širdies bėdas Austėjos tėtis Aušrys „atsinešė“ tik atkeliavęs į šį pasaulį, turėjo įgimtą širdies ydą. Mergina puikiai prisimena, kad negalavimų, prastų jausenų ir skausmų retkarčiais būta. Vis dėlto, artėjant penkiasdešimtmečiui, vyro sveikata ėmė dar labiau prastėti.
„Tėčiui su širdimi visada buvo prastai, bet pirmoji rimta operacija buvo atlikta maždaug prieš 12–15 metų. Vėliau dar kiek pablogėjo ir tėčiui įstatė širdies stimuliatorių, o 2014 m. vasarą jį jau įrašė į laukiančiųjų širdies donoro sąrašus“, – pasakojo dukra.
Širdies donoro laukimas neretai užtrunka ne vienus metus, todėl daliai pacientų persodinama dirbtinė širdis, kad ji palaikytų gyvybę, kol bus sulaukta širdies. Vis dėlto dėl medicininių priežasčių tai Austėjos tėčiui netiko, tad vienintelis sprendimas buvo donoro laukimas.
Galiu pasakyti, kad tokiu atveju tikrai negalvoji – ar sulauks, tiesiog galvoji – kada sulauks.
Jauna mergina atvirauja, kad net sužinojusi, kad tėtis įrašytas į laukiančiųjų širdies sąrašą, blogų minčių neįsileido. Baimės ir nerimo lyg nebuvo, tik viltis: „Kai sužinojau, kad tėtis laukia širdies donoro, buvo keista. Bet galiu pasakyti, kad tokiu atveju tikrai negalvoji – ar sulauks, tiesiog galvoji – kada sulauks.“
Mergina pasakoja, kad liūdnomis temomis su tėčiu iš tiesų nekalbėdavo, tiesiog savaime pradėjo daugiau bendrauti, leisti daugiau laiko kartu ir juo mėgautis – dažnesni sekmadieniniai pietūs, ilgesni susitikimai, daugiau vasaros kelionių.
Dveji su puse metų laukimo
Kada pavyks sulaukti viltingos žinios, atsakyti negalėjo niekas – tokiais atvejais nežinia gali trukti metus, o gali ir penkerius. Vis dėlto Austėja ir jos šeima žinojo, kad vidutiniškai širdies donoro sulaukiama per dvejus metus, taigi vylėsi, kad tėčiui užteks jėgų. Vilties teikė ir tai, kad iš pradžių vyro būklė, palyginti su kitais panašaus likimo pacientais, buvo nebloga.
Paklausta, ar tėtis dalijosi savo mintimis bei jausmais, Austėja susimąsto – gal sąmoningai per daug neatviravo. Dabar pagalvoja, kad galbūt apie jo vidinius išgyvenimus ir būtų norėjusi žinoti daugiau. Mergina su tėčiu negyveno, tiesiog stengdavosi praleisti kuo daugiau laiko, galbūt tėtis norėjo jį praleisti kitaip – ne dalinantis skausmais ar liūdnomis mintimis.
Austėjos tėčio sveikata pradėjo silpti labai staigiai. „Iš tiesų labai matėsi, kad tėtis jaučiasi blogai. Sunkiai lipdavo laiptais, dusdavo, kartais jam būdavo nelengva net kalbėti su žmonėmis. Vis dėlto, kai gyveni su tuo diena iš dienos, ilgainiui pripranti ir tai pradedi priimti natūraliai. Tikrai negalvoji, kad kažkada visa tai baigsis. Tiesiog lauki, kada bus daroma ta operacija ir viskas vėl bus gerai“, – apie neblėsusią viltį kalbėjo mergina.
Neužteko jėgų
Austėjos tėčio laikas seko. Dar labiau suprastėjus savijautai vėlų rudenį vyrui buvo atlikti tyrimai, kuriuos įvertinę medikai Austėjos tėčio namo jau neišleido. „Viskas, kol nesulauksite širdies, iš ligoninės neišeisite“, – žodžius, kurie būvio lūžio tašku, prisiminė pašnekovė.
Kol tėtis buvo namuose nei Austėja, nei šeima nieko blogo neleido sau galvoti. „Aš pradėjau bijoti, kad nesulauks operacijos, tik tada, kai tėtis atsigulė į ligoninę, kai prasidėjo rimtos komplikacijos. Aišku, kai jau paguldė į reanimaciją, apie tai neišvengiamai pradėjom mąstyti. Ėmė kilti daug klausimų – kaip vyksta tokios operacijos, kiek procentų pacientų pasveiksta, ar būna, kad nepavyksta“, – atviravo ji.
Mergina neslėpė, kad nors stengėsi išlikti pozityvi ir labai tikėjo, tėtį paguldžius į ligoninę, aplankė ir niūrios mintys, kad gali atsitikti taip, ko šeima labiausiai bijojo ir mintis apie tai iš visų jėgų vijo šalin.
Tada, kai Austėjos tėtį hospitalizavo, laukimo jau buvo prabėgę dveji metai – vidurkis išlauktas, būtent todėl Austėja tikėjo, kad donoras tuoj tuoj atsiras. Juolab, prisimena mergina, medikai buvo kalbėję, kad jų padaugėja prieš šventes. „Jam pablogėjo lapkritį, o mums buvo pasakyta, kad daugiausia donorų atsiranda gruodį. Taigi vylėmės, kad Kalėdoms sulauksime geros dovanos, bet, deja, nepavyko...“
Mėnesį ligoninėje praleidusį Austėjos tėtį ištiko klinikinė mirtis. „Jį atgaivino, jis gulėjo reanimacijoje, tačiau širdis stojo antrą kartą. Medikai tėtį vėl atgaivino, tačiau visa tai truko labai ilgai, todėl jis paniro į komą. Tada iškilo klausimas – ar jis iš viso pabus? Nes net jei atsirastų donoro širdis, kol tėtis buvo tokios būklės, nebūtų atlikę operacijos“, – sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis dalijosi mergina.
Mūsų paskutinė stadija ir buvo tokia – tiesiog laukėme, kol tėtis pabus iš komos, tačiau jis nepabudo.
Vis dėlto, per dvejus metus antrojo gyvenimo šanso Austėjos tėtis nesulaukė: „Mūsų paskutinė stadija ir buvo tokia – tiesiog laukėme, kol tėtis pabus iš komos, tačiau jis nepabudo.“
Savotiška misija
Skausmą šeima išgyveno susitelkusi, vienas kitą labai stengėsi palaikyti. Kaltinti gyvenimo ar ko kito nebuvo nei noro, nei prasmės, tačiau ši patirtis, pasak Austėjos, pakeitė požiūrį į kai kuriuos dalykus, ypač donorystę.
„Tuo metu, kai tėtis buvo paniręs į komą, pažįstami pasakojo apie vienos moters vyro mirtį. Jis tiko donorystei, todėl medikai moters klausė, ar ji sutiktų, kad vyras taptų donoru. Moteris nesutiko. Gal jo širdis ir nebūtų persodinta mano tėčiui, taip gal net nebūtų įmanoma, bet, atsimenu, kad tada pagalvojau, jog gal tėčiui ar kam nors kitam galėjo pasisekti. Aišku, aš nežinau, kokios priežastys lėmė tokį sprendimą, jų galėjo būti labai įvairių. Bet tiesiog susimąsčiau – jei žmonės apie donorystę žinotų daugiau, būtų girdėję daugiau istorijų, gal kartais sprendimai būtų kitokie“, – kalbėjo mergina.
Austėja tikina, kad po tėčio mirties pradėjo suvokti, kaip svarbu kuo daugiau, kuo garsiau kalbėti apie donorystę, nes dalis žmonių tiesiog neturi pakankamai informacijos, žinių. Dailės akademijoje studijavusi mergina ir savo magistrinį darbą paskyrė donorystės temai bei svajoja sukurti keliaujančią parodą, kurioje dizaino priemonėmis su žmogumi būtų kalbama apie donorystę, kviečiama pagalvoti, koks kiekvieno iš mūsų planas B. Visuomet esame pasiruošę gauti, bet ar linkę duoti?
Austėja atkreipė dėmesį, koks reikšmingas yra pokalbis apie donorystę šeimoje: „Svarbiausia apskritai turėti nuomonę – kokia ji bebūtų – ir pranešti ją artimiesiems. Kiek domėjausi, sunkiausia artimiesiems būna tada, kai jie visiškai nenutuokia mirusio artimojo valios. Nuspręsti tada iš tiesų yra nelengva. Tiesiog užtektų pasakyti: mama, jeigu ką, po mirties aš norėčiau tapti donoru arba ne.“
Pašnekovė nusijuokia, kad žodis „misija“ gal kiek skambokas, bet po tėčio mirties iš tiesų jaučia savotišką įpareigojimą skleisti donorystės žinią. „Noriu bent truputį prisidėti prie to, kad liūdnų istorijų būtų mažiau. Aš žinau, kad tokios situacijos kaip mūsų ar kitų panašaus likimo žmonių nenutinka kasdien. Taigi jei žmonės, kurie tai išgyvena, nesidalins tuo, nekalbės, iš kur kiti apie tai sužinos? Manau, kad dalintis tuo yra tiesiog būtina“, – mintimis dalijosi mergina.
Austėjos nuomone, žmonių supažindinimas su pačia donorystės tema ir reikšme – jau labai didelis darbas. „Man atrodo svarbu skleisti pačią žinią. Sakykime, vieni pasidalija žinia, kad artimas žmogus laukia donoro, o kitiems galbūt netrukus reikės priimti labai sunkų sprendimą. Gal tai padarys įtaką jų pasirinkimui. Ir visai nesvarbu, kad dovanos ne tam konkrečiam žmogui, apie kurį išgirdo, nes tai neįmanoma, bet galbūt nuspręs dovanoti apskritai. Kuo daugiau būtų kalbama, tuo daugiau būtų susimąstančių, visuomenė taptų sąmoningesnė ir būtų daugiau išgelbėtų žmonių“, – vylėsi pašnekovė.
Pasidomėti Donoro kortele galite spustelėję čia.
Už pagalbą rengiant projektą „Dalintis gyvenimu“ dėkojame asociacijai „Gyvastis“.
