Priminsiu, kad į didžiausią Vakarų Ukrainos miestą Lvivą, kuriame kasdien glaudžiasi šimtai tūkstančių pabėgėlių iš kitų šalies regionų, leidausi kovo 18-ąją, dieną, kai Lvive nugriaudėjo pirmieji sprogimai.
Humanitarines misijas „iš savos kišenės“ vykdančio vežėjo „Kautros“ autobusą tąkart vairavo daugiausiai patirties tokiose kelionėse turintis vairuotojas Rimantas Sadauskas bei savanoriškai prisidėjęs Mindaugas Kasperūnas, Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo dalininkas.
Rašydama šias eilutes jau žinau, kad abu drąsūs vyrai vėl yra kelyje link Lvivo. Iš viso jie iš Ukrainos, vairuodami nepailstamai, jau išvežė apie 600 ukrainiečių. Ir nežada sustoti.
Pirmoje pasakojimo dalyje „Autobusu – į saugų prieglobstį: kaip lietuviai gelbsti ukrainiečius iš karo zonos (1)“ aprašyta mūsų kelionė iki Lenkijos ir Ukrainos sienos, pasienyje kalbinti „Stiprūs kartu“ centro, koordinuojančio pabėgėlių pervežimus, savanoriai, žvalgytasi po ukrainiečių maitinimo punktą ties Liublinu.
Laikas pasakojimui apie tai, kas vyksta įvažiavus į karo zona virtusią Ukrainą.
Muitinėje – tylu ir jokių eilių
Po keleto valandų miego Lenkijos viešbutyje netoli sienos, prie autobuso susirenkame anksti – 5.30 valandą. Švinta, o horizonte vis dar kabo didžiulė pilnatis. Rimantą su Mindaugu pasiekė žinia, kad nuo šiol pabėgėlių jie, tikėtina, nebegalės vežti į Lenkiją – ši „perpildyta“.
„O į Lietuvą pastaruoju metu vos surenkame pilną autobusą“, – patikino Rimantas.
Kartu su mumis iš Lietuvos vyksta ukrainietė Liudmila. Prasidėjus karui, ji strigo komandiruotėje Madeiroje, vėliau ieškojo išeičių Vilniuje, o dabar nekantrauja apkabinti iš Kyjivo į Užgorodą atvežtą savo sūnų. Ji išlips Lvivo geležinkelio stotyje.
Neįtikėtina, bet į Lenkijos muitinę atvykstame pirmieji – nematyti nė vienos transporto priemonės.
Iš Ukrainos pusės atžygiuoja būrelis ukrainiečių, kirtusių Ruska Rava pasienio punktą pėsčiomis.
Su lenkų muitininkais užtrunkame gal 10 minučių, ukrainiečių – 5 minutėmis ilgiau, ir mes jau Ukrainoje. Nusidriekusi tik lėtai judanti ilga vilkikų eilė.
„Niekad nėra taip buvę, srautai apmažėję. Aišku, dar ir dėl to, kad atvykome taip anksti. Būdavome bent 4 autobusai į Ukrainos pusę“, – stebėjosi Rimantas.
Iki Kyjivo – apie 590 km, mūsų tikslo Lvivo – 67 km.
Pasienyje – daug degalinių. Vienos jų neveikia, prie kitų nusidriekusios automobilių eilės. Už litrą dyzelino paklojame 37 grivinas (1,14 euro). Prieš 3 dienas litras dar kainavo 45 grivinas (1,39 euro).
„Kad nebūtų benzino degalinėse, nesu matęs, o dyzelino, būdavo, kad nėra. Pagal talonus duodavo, turėdavai turėti leidimą. Kartais leisdavo 50 litrų įsigyti, o kartais – ir 100. Ne tiek, kiek iš tiesų norėtumei. Įdomu tai, kad prasidėjus karui grivinos kursas nekrito“, – patikino vairuotojai.
Gintis pasiruošę
Kelyje link Lvivo pravažiuojame ne vieną ir ne du blokpostus – blokais, maišais, smėlio krūvomis, padangomis, prieštankiniais ežiais apdėtas nusukimas į kone kiekvieną miestelį.
Blokpostus puošia ne tik Ukrainos, bet ultradešiniųjų „Pravyj sektor“ juodai raudonos vėliavos.
„Anksčiau kertant blokpostus, kurių, važiuojant link Lvivo, – gal 6, stabdydavo, tikrindavo dokumentus, nusidriekdavo spūstys, tekdavo važiuoti ir priešpriešine juosta, o dabar, kaip matote, leidžia pravažiuoti greitai. Dar ir šeštadienis, todėl ramiau“, – atkreipė dėmesį Rimantas.
Stabtelime parduotuvėje. Nors ji – mažytė, galima įsigyti visų būtiniausių maisto produktų, atsiskaityti kortelėmis. Štai batonas kainuoja 22 grivinas (0,68 euro). Išsiskiria tik vitrina su alkoholiniais gėrimais – ji paslėpta po juoda širma. Prasidėjus karui, uždrausta prekiauti svaigalais.
„Jei pagautų girtą, tikėtina, blogai baigtųsi“, – šyptelėjo Mindaugas.
Pakelės, ypač artėjant Lvivo link, apstatytos patriotinę dvasią palaikančiais reklaminiais stendais: „Dieve, saugok Ukrainą“, „Dieve, suteik jėgų mūsų kariams“, „Rusų armija – eik na****“, „Dangaus šimtinei dėkingi už laisvę“.
Kertant pagrindinį Lvivo įvažiavimo blokpostą, priešais juda mašina su užrašu „Putin – chuilo“, ant kitos – Ukrainos vėliavos spalvomis margintas pergalės ženklas, toks pat, koks neseniai buvo išpieštas ant vieno Kauno daugiabučių.
Pasiekiame 1904 metais statytą gražuolę Lvivo geležinkelio stotį. Neįtikėtina, tačiau pirmąją karo savaitę į ją kasdien suplūsdavo nuo 50 tūkst. iki 70 tūkst. karo pabėgėlių. Šiandien tokios minios nematyti. Nors žmonių – nemažai, vyrauja tyla.
Rimantas prisipažįsta, kad iš pirmųjų reisų tai labiausiai ir įsiminė: vos tik autobusui sustojus aikštelėje, link jo pajudėdavo mažiausiai 150 žmonių. Jie braudavosi vienas per kitą, kišdavo pinigus, kad tik įsėstų į vidų. Buvo pasiruošę vykti bet kur, svarbiausia – į saugią užuovėją.
Trečiąją karo dieną stotyje įsikūrė savanorių štabas. Jame jau spėjo pasidarbuoti apie 550 savanorių. Jauniausiam – 17 metų, vyriausiam – 65-eri. Tik apie pusė savanorių – vietos gyventojai.
Vienoje pamainoje ir dabar pluša keli šimtai geranoriškų žmonių.
Savanorių biuras įsikūręs iki karo veikusiame stoties restorane. Čia pat – ir medikų punktas, kuriame darbuojasi dar apie 100 žmonių.
Tik 10 proc. žino, kur nori vykti
Susipažįstame su iš Kyjivo pabėgusia savanore Nataša, kuri ir padeda užpildyti iš Lietuvos atvykusius autobusus – surenka grupeles ukrainiečių mamų su vaikais.
Nataša viliasi, kad jos namai Kyjive vis dar stovi. Ji – užkietėjusi optimistė. Net ir paveiksluojant atsiklausė, ar normalu bus, jei tokiomis sąlygomis šypsosis, nes nenori pasiduoti, tiki šviesia Ukrainos ateitimi. Pasidžiaugia ir skaisčiai šviečiančia saule, teigia, kad tas adrenalinas, kuomet pavyksta žmones išvežti iš Ukrainos, jai padeda išgyventi pačiai.
„Prieš pat prasidedant karui nusipirkome didžiulį televizorių“, – prisiminė moteris.
Pajuokauju, kad galės per jį stebėti tai, kaip Ukraina švenčia savo pergalę, ir švęsti kartu.
Nataša džiaugiasi, kad neturi pažįstamu Rusijoje, – nereikia stoti į konfrontaciją.
Pasak jos, pabėgėlių srautas stotyje šiuo metu sumažėjęs triskart. Tik apie 10 proc. ukrainiečių žino, kur nori važiuoti, mažuma jų kada buvo išvykę iš Ukrainos.
„Daugelis nori vykti į Varšuvą. Krokuvoje yra didžiausias ukrainiečių pabėgėlių priėmimo centras, kur galima pernakvoti. Tačiau bėda ta, kad per daug ten jau žmonių. Nesako lenkai, kad nevažiuokite, nevežkite pabėgėlių, bet prašo vykti į mažesnius Lenkijos miestus. Iš Krokuvos ir Varšuvos jau stengiasi pabėgėlius paskirstyti po visą šalį.
Štai viena mano pažįstama atsidūrė Lodzėje. Nori gauti ID kortelę, kad galėtų įsidarbinti. Eilės didžiulės. Siūlo darbus, bet labai nekokius – gautų 200 grivinų (apie 6 eurus) per dieną“, – patikino Nataša.
Tik apie 10 proc. ukrainiečių žino, kur nori važiuoti.
Pati ji dabar gyvena iš išmokos, kurią paskutinę turėtų gauti kovo mėnesį. Kadangi dirbo su tarptautiniu projektu, užmokestis buvo geras, todėl ir išmoka didesnė.
Ji prisiminė buvusi Lietuvoje gal prieš 40 metų, su mama apsistojusi kažkokiame mažame miestelyje. Įstrigę iš išvykos tik du dalykai: tvarka, kai, anot Natašos, sumuštinius nuo žemės galima valgyti, ir užuolaidų nėriniai, matomi iš gatvės.
„Mano mama nėrė, tad buvome sužavėtos. Taip nėra Ukrainoje. Svarbu, kad gražu būtų iš vidaus, o Lietuvoje užuolaidų raštai matėsi ir iš išorės, puošė gatvę“, – netikėtas detales įvardijo ji.
Palinkiu, kad vėl apsilankytų Lietuvoje. Užuolaidos juk išliko, o gatvės tapo dar tvarkingesnės.
Tik pusė autobusų veža nemokamai
Neįtikėtina, bet tik apie 50 proc. į Lvivo geležinkelio stotį pabėgėlių vežti atvykstančių autobusų paslaugas teikia nemokamai. Štai turkai ir dalis lenkų veža už pinigus ir ypač didelius ukrainiečiams, kurių minimali alga tesiekia kiek daugiau nei 100 eurų.
„Iki Varšuvos kelionė atsieis apie 100 eurų, vaikus veža perpus pigiau“, – nustebino Nataša.
Rimantui ir Mindaugui tai buvo naujiena. Jie manė, kad visi čia atvyksta padėti, o ne uždirbti.
Štai ir Liudmila, kurią atvežėme iš Vilniaus, vėliau parašė, kad kelionė iš Lvivo į Užgorodą (apie 260 km) jai kainavo 30 eurų. Tai dideli pinigai. Atsiuntė ji ir nuotrauką su laimingu sūnumi – pagaliau jie vėl apkabino vienas kitą.
Pasak Natašos, šiuo metu vyksta derybos su Latvija dėl pabėgėlių priėmimo. Iki šiol autobusai iš mūsų kaimyninės šalies į Lvivą neužsukdavo. Rikiuojasi stotyje ir geltonieji miesto autobusai, vežantys pabėgėlius iki sienos. Už degalus moka amerikiečiai.
„Kartą buvo vienas britas pasirodęs. Sutiko nuvežti dvi ukrainietes merginas iki Vroclavo, bet jis taip greitai vairavo, kad merginos išsigando ir išlipo pasiekus sieną“, – prisiminė Nataša.
Keletą britų stotyje sutinku ir aš. Jie padeda pabėgėliams autobusu pasiekti Lenkiją. Vienas prisipažino iki šiol dirbęs humanitarinėse misijose Nigerijoje.
„Negalėjau sėdėti ramiai, kai karas taip arti namų vyksta“, – prisipažino mano pakalbintas britas, gyvenantis daugiau nei 23 valandos kelio mašina nuo Lvivo.
Mums bekalbant, Lvive ima kaukti pavojaus sirenos. Prisipažinsiu, akimirksniu tampa nejauku, kausto visą kūną, tačiau niekas į tai, rodos, nekreipia dėmesio – daro tai, ką darė iki šiol: pilsto sriubą, krauna į bagažines krepšius, kalbasi telefonu, rūko.
Sirena nurimsta po kelių minučių, tačiau vėl užkaukia po ketvirčio valandos. Nataša paaiškina, kad tai jau – „atbojus“, antrasis signalas reiškia, kad kažkur vykusi ataka pasibaigė.
Paklausta, ar tapo neramiau po atakos, kada buvo bombarduotas Lvivo oro uostas, Nataša patikino, kad sprogimo banga atsirito net iki stoties, sudrebėjo langai. O juk tai – 5,3 km atstumas.
4 tūkst. sriubos porcijų
Šalia stoties – palapinių miestelis, kuriame tiekiamas šiltas maistas, gėrimai, suteikiama pagalba, todėl šiomis dienomis šią vietą itin pamėgę ir Lvivo benamiai ar sunkiai besiverčiantys gyventojai.
„Per dieną 4 tūkst. sriubos porcijų išdalija“, – patikino Nataša.
Prie įėjimo į stotį – stendai, skelbiantys visą reikiamą informaciją. Mobiliuoju telefonu nuskaičius barkodą, galima susirasti vietą nakvynei.
„Viešbučių ir butų kainos sukilusios dvigubai. Už vieną kambarį paklosi 10 tūkst. grivinų (309 eurus), o anksčiau kainuodavo apie 5 tūkst. Vietų apsigyventi Lvive sunku rasti“, – patikino Nataša.
Pasak jos, dabar stoties viduje žmonių tiek, kiek buvo įprastai prieš karą.
Vis dar įprastais maršrutais kursuoja traukiniai, elektroniniame stende skelbiama informacija apie pasimetusius gyvūnus. Siurrealistiškai atrodo plakatas virš stoties pagrindinio įėjimo, siūlantis užsukti į naktinį klubą.
Apsilankome ne tik savanorių biure, bet ir vadinamajame mamų ir vaikų kambaryje. Čia ant čiužiniais išklotų grindų glaudžiasi dešimtys vaikų. Kaip prisiminė Nataša, kartą suskaičiavo šioje salėje virš 150 pabėgėlių.
Čia mamos su tarpusavyje dūkstančiomis atžalomis laukia tinkamų autobusų, teikiama parama, maistas. Ant stalo nugula net ir žymieji ukrainietiški virtiniai.
„Turime čia ir psichologą. Įsiminė vaizdas, kai jis apsikabinęs ramino balsu verkiantį vyrą su mažu vaiku“, – trumpam susimąstė Nataša.
Kartą į vaikų kambarį stotyje buvo užsukę animatoriai, koncertavo čia ir žymus Lvivo dainininkas.
„Mamos su vaikais čia vidutiniškai praleidžia dieną ar dvi“, – patikino Nataša.
Vykstame prie netoliese jau du dešimtmečius Lvive veikiančio Lietuvos garbės generalinio konsulato, kurio darbuotojai vykdo pabėgėlių, norinčių vykti į Lietuvą, išankstinę registraciją.
Pirmieji autobusą turės „pasikrauti“ kauniečiai, su kuriais pirmoje pasakojimo dalyje vykau iš Kauno į Lazdijus. Petras su Eimantu jau ruošiasi pradžiuginti vaikus ukrainietiškais filmukais.
Iš viso užsiregistravę buvo 59 ukrainiečiai, vietoje pasirodė jų mažiau – visi sutilpo „Kautros“ autobuse iš Kauno.
Kol vyko sodinimas, prie Rimanto priėjo moteris su baltarusišku pasu. Ji prašėsi ją ir jos tėtį paimti į Lietuvą, tikino Ukrainoje gyvenanti jau 7-erius metus, vaikai neva turintys ukrainietiškus pasus, tačiau Rimantas paaiškino, to negalintis padaryti. Rusiškas ar baltarusiškas pasas muitinėje tikrai strigs, o tai reiškia, kad strigs ir į saugų prieglobstį bėgančios ukrainietės mamos su vaikais. Mažų mažiausiai tai būtų nesąžininga ir neteisinga. Nekalbant jau apie tai, kad nemokami humanitariniai autobusai skirti humanitarinei misijai gelbėti ukrainiečius, kitataučiams reiktų pasirūpinti mokamais maršrutais.
Stebi Kinijos ambasadoriaus veiksmus
Ukrainiečių registracija konsulate rūpinasi nuo pat jo įkūrimo čia dirbanti Beatričė Beliavciv, vilnietė, ištekėjusi už ukrainiečio menininko ir daugiau nei 20 metų gyvenanti Ukrainoje. Ji – ir vertėja, išvertusi ne vieną knygą į ukrainiečių kalbą.
Paklausta, koks buvo gyvenimas 750 tūkst. gyventojų turinčiame Lvive iki karo, ji atsakė, kad šis gražus, įdomus ir nebrangus miestas – itin turistinis, kiekvieną savaitgalį į jį atvykdavo po 5-6 autobusus vien iš Lietuvos. Šalia – Karpatai, iki artimiausio slidinėjimo punkto – gal 130 km.
„Karui prasidėjus niekas nebeatvažiuoja, nėra šansų net apsistoti kur, nes viskas užimta. Atvažiuoja tik tie, kurie teikia humanitarinę pagalbą. Kaip viskas pasikeitė mums? Darbas tapo be išeiginių. Dabar Lvive, kuris virto savotiška Ukrainos sostine, įsikūrusi ir dalis Lietuvos ambasados – persikėlė iš Kyjivo. Esame tas tarpininkas, kuris suveda reikiamus kontaktus. Skambina iš Lietuvos, kad turi tą ir tą, klausia, kas toliau vežtų į Rytus, mes sukoordinuojame“, – paaiškino Beatričė.
Darbas tapo be išeiginių.
Planą „jeigu kas...“ ji yra paruošusi. Namuose supakuoti lagaminai, evakuacinė kuprinė.
„Įvyko jau pirmas bombardavimas Lvive. Tiesa, baisiau buvo, kai bombardavo Javorivą, nes jis – prie pat Lenkijos sienos. Karinė bazė ten“, – sakė Beatričė.
Lvive, anot konsulato sekretorės, vis dar veikia 5 šalių ambasados.
„Stebime, ką daro Kinijos ambasadorius. Jis žinos, kada reikia išvykti“, – šyptelėjo Beatričė.
Šiuo metu, anot jos, Lvive glaudžiasi apie 200 tūkst. pabėgėlių. Trūksta pagalbos priimant juos ir apgyvendinant.
Lvive ruošiama ir paskirstoma kone visa į Ukrainą atvežama humanitarinė parama. Daug vietinių žmonių, pasak Beatričės, savanoriauja, net ir tie, kurie neįtarė, kad gali tai daryti. Daug jos pačios pažįstamų eina į stotį, padeda nukreipti srautus, gaminti maistą.
„Sunkiausia – sėdėti namuose ir skaityti naujienas. Kai padedi, yra lengviau“, – patikino ji.
Kasdien konsulate užregistruotais ukrainiečiais užpildoma po du autobusus. Jei užpildo 1,5 autobuso, siunčiami vairuotojai į geležinkelio stotį, kur dirba miesto tarybos savanoriai. Jie užbaigia „komplektaciją“, suranda žmonių, kurie vyksta iki Liublino. Vis dėlto, važiuojantiems į Lietuvą – visuomet pirmenybė.
„Vakar išleidome šeimą, kurioje – 10 vaikų, – nustebino Beatričė. – Sulaukiame grįžtamojo ryšio iš tų ukrainiečių, kuriuos išvežėme į Lietuvą. Prašo atsiųsti vaikiškų ukrainietiškų knygų“.
Ukrainiečiai, anot pašnekovės, palaiko Ukrainos prezidentą V.Zelenskį, net ir tie, kurie nebuvo jo elektoratas. Visi tiki pergale, o tikėjimo žmonėms dabar kaip niekad reikia.
„Ir pati tikiu pergale, tik neaišku, kokia kaina ji bus pasiekta. Kai pažiūri į Mariupolį...“, – nutęsė Beatričė.
Nuo kūdikio iki 80-mečio senolio
Grįžtame į Lvivo geležinkelio stotį, kur Nataša su kolegomis jau surinko grupelę, norinčią vykti mūsų autobusu. Dalis mamų su vaikais – iš to paties neseniai lankyto vaikų kambario stotyje.
Tiesa, į Lietuvą kartu grįš tik 3 moterys – viena išlips Kauno autobusų stotyje, kita – Vilniaus, visi kiti išsilaipins Varšuvoje.
Kol padedame nešti daiktus, iš Chersono atvykusi mergytė nuotaikingai pasakoja čia atvykusi traukiniu. Jai tai buvo didžiausias nuotykis.
„Kokia tu keliautoja“, – nusistebi besišypsodama Nataša.
Šalia risnoja 11 metų kalytė, kurios galinės kojytės ir uodegėlė dreba. Abejoju, kad iš šalčio. Jos šeimininkai atvyko iš užgultų Sumų.
O štai 9 mėnesių amžiaus Myša – iš Černihivo. Jis saugiai snaudžia ant močiutės, vėliau – mamos rankų. Moterys papasakoja iki tol ilgą laiką praleidusios rūsiuose.
„Trečia para keliaujam. Tik atvykom į Lvivo traukinių stoties vaikų kambarį, iškart pakvietė į jūsų autobusą“, – prasitarė Myšos močiutė.
Imu su ja mėtytis Rimanto iš kažkur parneštu geltonu balionėliu. Tai pabudusiam Myšai kelia daug juoko, mažutėmis rankytėmis jis bando taip pat pataikyti į parskriejantį ryškų balionėlį.
Autobuse – ir dar keli kūdikiai, vienas jų – 4,5 mėnesio naujagimis, tad prie mano kojų įtaisytas virdulys tampa itin svarbiu objektu kelionėje. Mamos viena po kitos šiltu vandeniu miksuoja mišinukus.
Vaikus bevaišinant guminukais ir saldainiais iš Lietuvos, viena garbaus amžiaus moteris paprašo vandens. Išsikalbame, ne kartą apsikabiname. Pokalbio eigoje abiem ima riedėti ašaros. Iš Sumų pabėgusi senjorų pora – vyriausi mūsų keleiviai: gimę 1942 ir 1949 metais.
„Mano vyrą prieš keletą metų ištiko insultas, sunku jam judėti. Bet, tikimės, kad dar grįšime į Sumus, kai išvykome, mūsų namas, ačiū Dievui, dar stovėjo“, – prasitarė senolė, linkėdama geriausios kloties ir pasakodama, kad artimieji Rusijoje netiki, jog ji bėga, jog vyksta karas.
Kadangi šiaip ne taip rikiuoju rusiškus žodžius, jos anūkė smalsiai pasiteirauja, ar aš iš Lietuvos. Sulaukusi teigiamo atsakymo, stebisi, kad ir ten, Lietuvoje, kalba ta pačia kalba. Paaiškinu, kad turime savąją, o rusų galime mokytis mokyklose, ji nustemba.
Muitinėje – 3,5 val. laukimo
Važiuojant link pasienio, trumpam sustabdo viename blokposte, pasiteirauja, ar viduje nėra vyrų.
Pasiekus muitinę, prieš mus eilėje – vos 4 autobusai, tačiau Ukrainos pusėje užtrunkame net dvi valandas. Rimantas vis piktai paburba, nesuprasdamas, ką tiek laiko reikia su pasais daryti.
Iš viso mūsų autobuse – 50 vietų keleiviams, važiuojame 56.
Šalia – ilgiausia lengvųjų automobilių eilė, bet ji juda greičiau, nes tenka patikrinti tik vieną kitą pasą, o ne 58.
Lenkų muitinėje trunkame dar 1,5 valandos – tenka „praeiti pro salę“, kai tikrinamas kiekvienas asmuo atskirai. Patikrintųjų laukia stalai lauke, karšta sriuba, arbata, užkandžiai. Padėta net maistelio ir vandens gyvūnams. Mūsų 11-metė keturkojė keliauninkė stresuoja, tačiau galiausiai pasirenka ėsti ne iš indelio, o iš praplėštos pakuotės.
Tik išvažiavus iš muitinės, sustabdo savanoriai – įteikia vaikams saldainių, išdalina paramos paketus.
Pro langus matau ir ant kaklų plakatus su užrašu jw.org pasikabinusius Jehovos liudytojus. Kaip paaiškina Rimantas, jie siūlo ukrainiečiams pavežėjimo paslaugą.
Su viena ukrainiete išsikalbame apie tai, kad Lietuvoje prašoma nešaudyti fejerverkų, nes tai gąsdina ukrainiečių vaikus. Ji pritaria, kad idėja puiki, nes ir pačią kartais išgąsdina net stipriau trinktelėtos durys.
Jei ne kūdikių verksmas, autobuse būtų itin tylu.
Šalia manęs sėdėjusi moteris prisipažino niekad nebuvusi užsienyje, nuo pat Lvivo stoties ji nepaleido telefono iš rankų – nuolat skambino artimiesiems, pašnibždomis pasakojo, kur yra.
Ir kai po dviejų valandų sustojome pirmoje pasakojimo dalyje minėtame maitinimo punkte prie Liublino, daugelis ukrainiečių užgulė ne maitinimo ar paramos palapines, bet automobilį, kuriame buvo dalijamos SIM kortelės. Svarbiausia – ryšys su artimaisiais, kurie liko ginti šalies.
Prie autobuso priėjęs vietinis Liublino gyventojas įteikė 40 paramos paketų su maistu.
Beliko 2,5 valandos kelio iki Varšuvos geležinkelio stoties.
Atsisveikinti sunku. Ne dėl to, jog tapai artimas, dėl to, kad, rodos, padėjai nepakankamai. Daugelio laukia tolimesnė kelionė į nežinią. Pabudinti vaikai verkia, daiktų daug, o vyrų, kurie ištiestų pagalbos ranką – nėra.
Padedu vienai moteriai ant peties užsimesti sunkiausią krepšį. Po viena pažastimi – kūdikis, rankose – maišai, šalia – du verkiantys mažamečiai. Kokios stiprios tos Ukrainos moterys, pagalvoju.
Slava Ukraini, herojam slava!
Atsikėlę 5 valandą ryto Ukrainos ir Lenkijos pasienyje, Kauną pasiekiame lygiai po paros – kitos dienos 5 valandą ryto.
Paskutinėje, trečiojoje, pasakojimo dalyje skaitykite apie pasiaukojantį vairuotojo Rimanto darbą ir kaip Mindaugas iš futbolo pasaulio atsirado „Kautros“ autobuse. Jie dalinsis savo patirtimi iš kelionių į Lvivą, papasakos apie labiausiai šokiravusius vaizdus, netyčiomis atrastą pasienio punktą, iš Ukrainos sprunkančius dezertyrus ir kodėl labiau linkę gelbėti pabėgėlius iš geležinkelio stoties, o ne tuos, kurie užsiregistruoja konsulate.
