Tai yra daugiausia laiko sovietų nelaisvėje praleidęs lietuvis, sulaukęs ir pasiūlymo skirti jam Nobelio taikos premiją.
Vis dėlto disidento principingumas galėjo lemti vėliau susiformavusį uždarumą ir užgniaužti jo potencialą būti aktyviu visuomenės veikėju nepriklausomoje Lietuvoje, teigia kai kurie B.Gajauską pažinoję bendražygiai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė pavadino B.Gajauską „žmogumi epocha“.
„Jis įkalinimo įstaigose - paprastai labai griežto režimo - praleido bene daugiausia metų. Ir visada išlaikė savo stuburą, nė per milimetro dalį netapo konformistu, neatsisakė savo principinių nuostatų vardan asmeninės gerovės“, – sakė B.Burauskaitė.
Ji pabrėžė, kad B.Gajauskas ir gyvenimo saulėlydyje išliko kūrybingas.
Sulaikymo metu nušovė milicininką
B.Gajauskas gimė 1926 metų vasario 24 dieną Vilkaviškio apylinkėse, vaikystėje jis gyveno ir mokėsi Kaune, o 1945 metais su draugais įkūrė pogrindinę grupę, kuri leido pogrindinį laikraštį, gamino ir platino atsišaukimus, įvairiais būdais stengėsi pažymėti sovietinės valdžios draudžiamas minėti Lietuvos valstybines šventes, palaikyti ryšius su partizanais.
Po kelių metų organizacijos veikla buvo išaiškinta. 1948 metais Šiauliuose sulaikymo metu B.Gajauskas nušovė milicininką ir sužeidė sovietų karininką, tačiau pabėgti jam nepavyko. Tais pačiais metais disidentas buvo nuteistas pirmą kartą, jam paskirti 25 metai konclagerio dabartinės Rusijos ir Kazachstano teritorijose.
„Jis buvo iš tų žmonių, kurie negalėjo nesipriešinti. Jis aktyviai kovojo su sovietiniu režimu ir nors sovietai slėpė bet kokius antisovietizmo pasireiškimus, bet žinios apie jį prasiskverbdavo“, – BNS sakė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Algirdas Jakubčionis.
Atlikęs bausmę B.Gajauskas sugrįžo į Lietuvą, nors sovietai jam to padaryti neleido.
Nepaisydamas nuolatinio KGB dėmesio jis platino partizaninių organizacijų archyvinius dokumentus, jų leistus pogrindinius leidinius. B.Gajauskas taip pat kaupė duomenis apie Sovietų Sąjungos lageriuose dėl politinių priežasčių kalinamus lietuvius, platino juos vietinėje ir užsienio spaudoje.
1979 metais Jungtinių Valstijų Kongreso komisija pasiūlė B.Gajauską ir kitus disidentus kandidatais Nobelio taikos premijai gauti, tačiau tais metais premija atiteko Motinai Teresei.
Disidentas vėl buvo suimtas 1977 metais. Jis buvo nuteistas dešimčiai metų ypatingojo režimo lagerio ir penkeriems metams tremties. Kalinamas B.Gajauskas rašė publicistinius straipsnius, kuriuos sugebėdavo perduoti žmonai per pasimatymus, o ši savo ruožtu juos išplatindavo užsienio spaudai.
1979 metais Jungtinių Valstijų Kongreso komisija pasiūlė B.Gajauską ir kitus disidentus kandidatais Nobelio taikos premijai gauti, tačiau tais metais premija atiteko Motinai Teresei. 1981 metais B.Gajauskas buvo apdovanotas Tarptautine taikos ir laisvės premija.
Į laisvę jis buvo paleistas 1988 metais, kiek anksčiau, nei numatė bausmė. Trumpam nukeliavęs į Jungtines Valstijas, grįžęs jis tapo besikuriančios Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentu ir juo išbuvo iki 1997 metų.
Romanų ir filmų vertas gyvenimas
1990 metais B.Gajauskas tapo Kovo 11-osios akto dėl nepriklausomybės atkūrimo signataru, dirbo Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime.
Tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis sako, kad nuosekliai kovodamas už Lietuvos laisvę B.Gajauskas išlaukė, kol nepriklausomybės siekiantys žmonės susivienys.
„B.Gajauskas pragyveno nepaprastą gyvenimą, vertą romanų ir filmų, o ne tik mūsų pasikalbėjimo“, – sakė V.Landsbergis.
„Šalis daug metų buvo sudraskyta visais atžvilgiais ir toje sudraskytoje šalyje formavosi politinis ir dvasinis archipelagas iš atskirų Lietuvos dalių, atskirų salų. Tačiau B.Gajauskas buvo tarp nuoseklių kovotojų už nesudraskytą Lietuvą ir išlaukė momento, kai tos nesusitinkančios salos pradėjo telktis ir atrado savo Tėvynę, kai visi mes susitikome politikos lygmenyje“, – teigė jis.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1991 – 1992 metais B.Gajauskas vadovavo Lietuvoje KGB veiklą tyrusiai komisijai ir dirbo Lietuvos saugumo departamento direktoriumi.
1992-aisiais jis buvo išrinktas į Seimą su Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos sąrašu ir parlamente dirbo ketverius metus.
Savo atsiminimuose B.Gajauskas yra rašęs, kad Lietuvai paskelbus nepriklausomybę jo „gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas“.
Buvęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis teigia, kad B.Gajauskas neprisitaikė prie Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos gyvenimo.
„Jis visada buvo idealistas ir jam atrodydavo, kad turi būti taip, kaip buvo seniau, kad visi patriotai, visi geranoriški ir dirba Lietuvai“, – sakė P.Jakučionis.
„Visi suprantame, kad taip nebuvo. O jis užsidarė savyje“, – pridūrė jis.
Užuojautą pareiškęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis velionį pavadino aktyviu kovotoju už Lietuvos nepriklausomybę, ištremtą už laisvės idėjas, žmogumi, kuris visą savo gyvenimą skyrė Lietuvai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo užuojautoje teigė, kad šalis neteko „nepriklausomybės puoselėtojo, tvirtos dvasios ir valios asmenybės, reikšmingai stiprinusios Lietuvos valstybingumo pamatus“.
B.Gajauskas bus pašarvotas Vilniaus laidojimo rūmuose. Šeštadienį jis bus palaidotas Seniavos kapinėse Kaune.
