Žiaurios badavimo patirties turi disidentė, sesuo Nijolė Sadūnaitė. Dėl ko ji badavo sovietmečiu ir dėl ko badautų dabar? N.Sadūnaitė, 1975 metais nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą, buvo atvežta į griežto režimo lagerį Mordovijoje, Rusijos vakaruose. Vos atvykusi ji sužinojo, kad čekistų agentas labai stipriai sumušė ten pat kalėjusį ukrainiečių poetą Vasilijų Stusą ir įgrūdo jį į karcerį. Dėl esą sukeltų muštynių.
„Ten buvusios kitos ukrainietės ir aš paskelbėme bado streiką, reikalaudamos, kad poetui būtų suteikta medicininė pagalba, o prokurorai nubaustų tikrąjį kaltininką. Ukrainietės pasakė, kad badaus iki mirties. Ir aš taip pat – iki mirties. Tada jos man sako – betgi tu katalikė, negali nusižudyti. O aš paaiškinau, kad atiduoti gyvybę už kitą yra šventas reikalas“, – „15min“ pasakojo disidentė, savo patirtis ir išgyvenimus aprašiusi knygoje „KGB akiratyje“.
Neilgai trukus badaujančios moterys buvo uždarytos į psichiatrinės ligoninės palatą. Joje buvo pastatyta kėdė, ant kurios kiekvieną dieną atsidurdavo padėklas su maistu – šilti kotletai, košė, pienas. „Po trijų ar keturių badavimo dienų atrodė, kad ukrainietės, kurios lageryje buvo praleidusios jau nemažai laiko, tad iš jų buvo likę tik skeletukai – neatlaikys, griebs tą maistą. Tačiau visos atsilaikėme. Po penkių badavimo parų sumuštas poetas buvo paguldytas gydyti“, – prisimena N.Sadūnaitė, Mordovijoje ir Sibire praleidusi šešerius metus.
Kodėl ji badavo? „Nes gyniau kito žmogaus teises, kurios buvo pažeidžiamos. Negalėjau su tuo susitaikyti ir nekreipti dėmesio. Ir anksčiau badavau, ir dabar badaučiau prieš neteisingumą“, – nė kiek neabejodama ištarė disidentė.
„Taip valstybė ir žlugdoma“
Paprašyta įvertinti smulkiųjų verslininkų ir turgaus prekeivių bado akciją prie Seimo, N.Sadūnaitė teigė nesuprantanti, kodėl taip bijoma kasos aparatų. „Juk valstybė pažadėjo jų įsigijimo išlaidas finansuoti. Nebegalės vogti? Privalės vykdyti tikslią apskaitą? Matyt, dėl to ir bijo, dėl to ir badauja. Aš esu prieš vagystes. Lietuvą per 50 metų išvogė sovietai, o dabar tą patį nori daryti ir mūsiškiai. Jie negali sustoti vogę. Nuo tokių mažų dalykų viskas ir prasideda, taip valstybė ir žlugdoma“, – dėstė N.Sadūnaitė.
 |
| A.Ufarto/BFL nuotr./Disidentė N.Sadūnaitė teigia, kad prieš neteisingumą ir žmogaus teisių pažeidimus ji badautų ir šiandien. |
Nors prekybininkai tvirtina, kad sprendimą dėl kasos aparatų Vyriausybė priėmė vienašališkai, nederinusi jo su tais, kuriems kasos mygtukus reikės spaudyti, disidentės nuomonei pritaria ir istorikas, politikos apžvalgininkas Vygantas Vareikis.
„Badavimas ar susideginimas yra kraštutiniai atvejai. Susideginimo atvejį Lietuvoje turėjome, kai taip pasielgė disidentas Romas Kalanta. Pasaulyje tokių atvejų taip pat buvo, pavyzdžiui, kai budistų vienuoliai susidegindavo Vietname, protestuodami prieš amerikiečių okupaciją. Susideginimai ar badavimai, kurių priežastis yra žmogaus teisių pažeidimai, protestas prieš okupaciją, prieš didžiulę neteisybę – suprantami ir gerbtini“, – aiškino istorikas.
Kodėl gi nebadauti prieš apskaitos sistemos pakeitimą? „Tai yra juokinga. Tokia nepasitenkinimo forma yra per drastiška ir, atvirai kalbant, nebeveiksminga“, – mano V.Vareikis ir pridūrė, kad, badaujant „dėl kiekvieno nieko“, ilgainiui imsi nesuprasti, kas yra svarbu, o kas ne.
Kas, istoriko požiūriu, yra tas „svarbu“? „Badauti vertėtų Baltarusijoje, kur žmogaus teisės pažeidžiamos brutaliausiais būdais. Sutinku, kad badauti galima ir prieš, tavo manymu, neteisingą teismo sprendimą. Suprasčiau žmogų, kuris jaustųsi privestas iki galo, jaustų didžiulę neteisybę ir dėl to imtų badauti“, – dėstė pašnekovas.
Badavo tol, kol mirė
Kalbėdamas apie badavimą, kaip kraštutinę priemonę „dialogui“ su valdžia užmegzti ar nepasitenkinimui jos sprendimais išreikšti, istorikas atkreipia dėmesį, kad tiek piketų, tiek bado akcijų yra ir kitose šalyse.
„Paprastai valdžia į tokias akcijas per daug nereaguoja. Negi dėl kiekvienos nepasitenkinimą reiškiančios grupės žmonių imsi keisti įstatymus, sprendimus, kurių priėmimą pagrindi logiškais argumentais. Žinoma, kiekvienas turi teisę kovoti už savo interesus, tačiau ir valdžia turi teisę rinktis vienas ar kitas reagavimo į tokį nepasitenkinimą priemones. Jeigu dėl kiekvieno įstatymo badausime ir dėl to valdžia atšauks savo sprendimus, mes niekada nesugebėsime susitarti“, – savo nuomonę išreiškė V.Vareikis.
Tie vyrukai buvo maždaug mano amžiaus, todėl šią istoriją iki šiol prisimenu. Jie badavo tol, kol mirė tėvų akivaizdoje.Kaip valdžia turėtų reaguoti į bado akciją – nelengvas klausimas politologui Vytautui Dumbliauskui, prisimenančiam 1981 metų įvykius Belfasto sustiprino režimo kalėjime, kai politinių kalinių statuso ir britų pajėgų iš Šiaurės Airijos išvedimo reikalaujantys Airijos respublikonų armijos (IRA) kovotojai paskelbė bado streiką. Tuometinė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher nesutiko nuolaidžiauti. Per bado streiką mirė dešimt kalinių.
„Tie vyrukai buvo maždaug mano amžiaus, todėl šią istoriją iki šiol prisimenu. Jie badavo tol, kol mirė tėvų akivaizdoje. Šių kalinių, kitaip nei, pavyzdžiui, badaujančių Rusijoje, niekas priverstinai nemaitino“, – pabrėžė politologas.
Badavimą, kaip ir piketus, streikus, jis priskiria prie nekonvencinių veiksmų, kuriais piliečiai stengiasi paveikti valdžios sprendimus. Pasak V.Dumbliausko, iš piliečių niekas negali atimti teisės mėginti paveikti valdžią ir nekonvenciniais būdais. Ypač, jeigu nėra kitų priemonių, jeigu „konstruktyvaus dialogo“ galimybė išnaudota ar valdžia į jokią diskusiją veltis nenori.
„Tačiau badavimas mūsų kultūroje pateisinamas, jei tam ryžtamasi dėl idėjų, idealų, kai badaujant siekiama apginti žmogaus teises, išlaisvinti politinius kalinius, atkreipti dėmesį į valdžios nepastebimą ar ignoruojamą neteisingumą. O badavimui dėl kasos aparatų nepritariu, nes badaujantieji siekia išvengti dalykų, kurie yra labai elementarūs šiuolaikinėje valstybėje“, – tvirtino politologas.
