„Vienas žmogus neseniai uždavė klausimą: kaip apibūdintum Iraną vienu žodžiu? Prisiminiau knygos pavadinimą – „Kerintis Iranas“. Tai būtų geras atsakymas“, – ką tik pasirodžiusios savo knygos pristatymą UNESCO komisijos galerijoje pradėjo autorė.
Ji teigė siekusi ne parašyti mokslinį veikalą, o papasakoti Irane pagyvenusio žmogaus įspūdžius. Todėl R.Matulionytė tyčia nekalba apie politiką. Knygos centre – žmonės.
Žodis „kerintis“, anot teisininkės, turi dvi puses – Iranas ir traukia, ir baugina. Senosios Šachrazados pasakos, persiški kilimai ir istorija žavi. Tačiau žiniasklaidos pranešimai apie tariamą atominio ginklo kūrimą, islamo fundamentalistus ir moteris, negalinčias išeiti iš namų ar bijančias pasipriešinti vyrams, atgraso.
 |
| Knygos „Kerintis Iranas“ viršelis |
„Jei kas būtų paklausęs prieš penkerius metus, būčiau save priskyrusi pirmajai grupei. Kai pirmąsyk pamačiau musulmonus, atsitraukiau: gal jie kuprinėje turi granatą, gal aš jiems atrodau laisvai prieinama moteris? – prisiminė lietuvė. – Kai susipažinau su iraniečiu, pradėjau klausinėti – ar tikrai moterys negali į gatvę išeiti, ar, jei nuvažiuočiau, mane užmėtytų akmenimis? Jis šyptelėjo: „Kad ir ką pasakyčiau, nepatikėsi. Verčiau atvažiuok.“ Nuvažiavau.“
R.Matulionytė lietuviams mažai pažįstamoje šalyje, didžiausiame pagal gyventojų skaičių Mašhado mieste Irano šiaurės rytuose, netoli sienų su Afganistanu ir Turkmėnija, praleido metus – gyveno iraniečių šeimoje, mokėsi persų kalbos, tyrinėjo vietos kultūrą ir teisę.
Stereotipai sugriuvo
Teisininkė pasakojo daug dalykų radusi kitokius, nei paprastai galvojama. „Vietoj neapykantos Vakarams ir europiečiams pamačiau neįsivaizduojamą svetingumą. Prieš važiuojant man pasakė: gali eiti į bet kuriuos namus ir jei bent kiek sugebėsi susikalbėti, tavimi bus visapusiškai pasirūpinta.
Kai susipažinau su iraniečiu, pradėjau klausinėti – ar tikrai moterys negali į gatvę išeiti, ar, jei nuvažiuočiau, mane užmėtytų akmenimis? Jis šyptelėjo: „Kad ir ką pasakyčiau, nepatikėsi. Verčiau atvažiuok.“
Nenustebkite, jei taksi vairuotojas pakvies į svečius ir pavaišins vakariene. Šeimoje lauks didžiulė kompanija, jie suorganizuos kultūrinę programą. Po kurio laiko vakariečiai net pradeda skųstis, kad pavargo nuo dėmesio, pasiilgo vienatvės.“
Vietoj piktų musulmonų lietuvė rado geraširdžius žmones. Dažnas užsiima labadaringa veikla – penktadienį, musulmonams šventą dieną verslininkai aukoja, pensininkės krapšto paskutinius pinigus, merginos savaitgalius leidžia mokydama vargingus vaikus. Prieš kelionę kiekvienas iranietis į specialią dėžutę įmeta auką, kad išvengtų bėdų.
Irano visuomenė daugeliui atrodo konservatyvi, bet R.Matulionytė išvydo ir šiuolaikiškai gyvenančius žmones. „Reikia skirti oficialius įstatymus nuo to, kaip jie įgyvendinami, viešą erdvę – nuo privačios. Darbe moterys privalo apsigaubti skaromis, tačiau namuose, bent liberalioji visuomenės dalis, elgiasi kaip mes.
Jaunimas kartu keliauja, eina į restoranus. Poros draugauja ir skiriasi. Kartais iki santuokos išdraugauja dešimt metų“, – pasakojo autorė ir savo žodžius patvirtino nuotrauka iš vestuvių. Jaunieji mažai kuo skyrėsi nuo vakariečių, tiesa, fotografuota buvo privačiame vakarėlyje.
Tradicinėse vestuvėse, kaip ir dažnai vakarėliuose, vyrai ir moterys švenčia atskirai. Tuomet moterys sutviska tokiais apdarais ir makiažu, kokie net pas mus keltų įspūdį. Užsieniečiams pakliūti į vestuves Irane nesudėtinga – jie kviečia daugybę žmonių. R.Matulionytę sykį pakvietė jaunikio draugės pusbrolis, nors ji nepažinojo nei jaunikio, nei jaunosios.
Ji savarankiškai po Iraną nekeliavo, bet daugelis užsieniečių, įskaitant moteris, tai daro. Lietuvė šalį apibūdino kaip vieną saugiausių, galima susikalbėti angliškai. „Jie turi stereotipų apie Vakarų pasaulį – esą moterys pasiruošusios viskam. Bet tokiais atvejais reikia neįsižeisti: ne, ačiū ir viso gero. Neteko sutikti agresyvių žmonių, užsieniečius sutinka geranoriškai.“
Nesuprantamas islamas, anot teisininkės, krikščionybei artimesnis, nei galima pagalvoti. Pavyzdžiui, Jėzų musulmonai pripažįsta pranašu. Šalia islamo gyvuoja senoji religija – zoroastrizmas. Jos išpažinėjai, apsilankę Lietuvoje ir pamatę pagonių apgeigas, nustebo radę panašumų: Zaratustros pasekėjai taip pat garbina ugnį, žemę ir vandenį.
„Dalykai, kurių bijojau, nebuvo tokie baisūs“, – tikino R.Matulionytė.
Turtingiausi – išsilavinę žmonės
Iš žavinčių dalykų Irane ji paminėjo didingą Persijos istoriją. Iraniečiai didžiuojasi savo praeitimi. Persai garsėjo kaip kitoms religijoms ir tautoms tolerantiški žmonės. Jungtinių Tautų pastate saugomas persų karaliaus Kiro cilindras – pirmoji žmogaus teisių chartija, parašyta, kai Kiras užkariavo Babiloną.
Mokslas – dar vienas iraniečių pasididžiavimas. Daugeliu sričių besidomėjęs Avicena, dar žinomas kaip Ibn Sina, buvo vienas iš mokslo pradininkų. Jo veikalai Europos universitetuose buvo skaitomi ne vieną šimtmetį. Avicena, sakoma, mums išsaugojo Aristotelį.
 |
| Ritos Matulionytės asmeninio albumo nuotr./Iranas |
Renginyje dalyvavusi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja iranistė Ieva Koreivaitė patvirtino, kad daugelis Irano gyventojų yra išsilavinę. Visų pirma – dėl ekonominių paskatų. Fundamentalistų valdžia ilgai neleido privataus verslo – tik 2007-aisiais aukščiausiasis dvasininkas, eksprezidentas Ali Khamenei išleido įsaką, kad verslą reikia skatinti. Todėl turtingieji yra mokslo žmonės – gydytojai, inžinieriai.
Be to, Irane gyva mokymosi tradicija. Žinojimas daug kartų minimas ir Korane. Pranašas Mahometas žinojimą vadino turtu, kurį jo tauta pametė. Jis skatino žmones ryžtis išeiti iš namų ir mokytis, gyrė moteris, kurios „aplenkdavo gėdą“ ir siekdavo žinių. Jauniausia Mahometo žmona buvo mokslininkė ir karo vadė, kita, vardu Khadija, – verslininkė.
Žinias, intelekto svarbą ypač akcentuoja šiitai – vienos islamo atšakos atstovai. Anot jų, tekstų negalima skaityti aklai, viską reikia „perleisti“ per intelektą, o teisę į žinias turi tiek vyrai, tiek moterys.
Po islamo revoliucijos 1979 m. šalyje gimstamumas šoktelėjo į viršų, gyventojų padaugėjo dukart. Kone pusė jų – jaunesni nei 30 metų, ištroškę žinių ir stipriai konkuruojantys dėl vietos universitete. „Moterys seka pranašo priesaką – jų universitetuose yra daugiau nei vyrų. Kai kur net įvestos kvotos, pavyzdžiui, inžinerijoje. Nes moterų tiek daug, o paskui jos išteka. Yra ir teisininkių, ir inžinierių, ir architekčių, – kalbėjo I.Koreivaitė. – Neleidžia tik sunkių darbų dirbti, pavyzdžiui, kibirų statybose tampyti.“
R.Matulionytė teigė sutikusi vos vieną moterį, kuri nedirbo, – nes norėjo likti namie. Iraniečiai lietuvei sudarė intelektualių žmonių įspūdį – kitur Azijoje ar Afrikoje ji dažnai pajusdavo išsilavinimo skirtumą, bet ne Irane. Tenykščiai dažnai apie mus žino net daugiau nei mes apie juos.
Iranas yra ir poetų tauta. Eilėraščiai skaitomi ne tik per šventes, bet ir, pavyzdžiui, fizikų susitikimus. Prieš pradėdami rimtas diskusijas jie nesigėdija padeklamuoti keletą posmų. Kiti talentą išlieja kurdami kaligrafiją, o persiškus kilimus žino net apie Iraną mažai girdėję žmonės.
Padėka iraniečiams už svetingumą
R.Matulionytę pakerėjo Irano gamta – dykumos, kalnai ir Alpes primenančios tikros džiunglės šalies šiaurėje su liūtais ir tigrais, kur iraniečiai mėgsta atostogauti.
View Larger Map
Bet labiausiai sužavėjo žmonės – šiltomis akimis ir garsiai besijuokiantys, nepaisant sunkaus gyvenimo, nuoširdžiai besirūpinantys kitais, besidalijantys skausmu ir jo negniaužiantys, o galiausiai pamirštantys.
„Važiuodama nieko nežinojau ir negalvojau nei kokį tyrimą daryti, nei knygos rašyti. Bet, dėkodama iraniečiams už nepamirštamą svetingumą ir širdingumą, už metus, kuriuos laikė mane pas save, nusprendžiau pasidalyti savo mintimis su kitais“, – pasakojo autorė.
Rašydama ji turėjo paprastą tikslą: „Kad daugiau žinotume, geriau suprastume ir mažiau bijotume, daugiau bendrautume ir bendradarbiautume“, o gal net atgytų senasis gintaro kelias, kai senovėje mūsų ir anuos kraštus siejo „kultūrinio pažinimo ir draugystės pilni vežimai“.
 |
| Ritos Matulionytės asmeninio albumo nuotr./Rita Matulionytė |
Teisės mokslų daktarė Rūta Matulionytė dirba Lietuvos, Vokietijos ir Japonijos universitetuose bei prestižinėse mokslo įstaigose. Konsultuoja tarptautines organizacijas. Yra išleidusi mokslo darbų užsienio kalbomis. Darbo ir žingeidumo vedama apkeliavo daugelį pasaulio šalių, kalba penkiomis kalbomis. Autorė kurį laiką gyveno Šveicarijoje, Vokietijoje, Belgijoje, JAV, Japonijoje.
Gausiai iliustruota knyga „Kerintis Iranas“ pristato paslaptingą kraštą, jo kultūrą ir žmones. Autorė, pažinusi šią šalį, dalijasi patyrimu, žiniomis ir įspūdžiais. Pasak autorės, knyga skirta žmonėms, kurie mažai ką žino apie Iraną, tačiau yra atviri artimiau jį pažinti. Leidiniui suteiktas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos patronažas.
