Pernai rugsėjį iš Minsko į Vilnių skubiai turėjęs persikelti Vitalis ir jo šeimos nariai – tėvai, moksleivė sesuo, kol kas ir čia įžvelgia daugybę pliusų.
Milicija kieme
„Mano tėtis dirbo prezidentinėje ligoninėje, tačiau dar rugsėjį išėjo iš darbo ir pasakė viešai, kad negali dirbti tokiomis sąlygomis. Žinojome, kad gali visko nutikti. Vieną vakarą grįždami namo staiga pamatėme, kaip į mūsų kiemą suka kelios milicijos mašinos. Puolėme bėgti ir slėptis. Vėliau mama su seserimi grįžo, o aš kurį laiką nakvojau draugų sodo nameliuose, kur buvo tėtis – nežinome iki šiol.
Tapo aišku, kad turėsime išvykti. Lietuvos ambasada per vieną dieną sutvarkė visus dokumentus ir taip rugsėjo vidury išvykome, nepasiėmę net būtiniausių daiktų, tik tai, kas pakliuvo po ranka“, – pasakojo Vitalis.
Lietuvos ambasada per vieną dieną sutvarkė visus dokumentus ir taip rugsėjo vidury išvykome, nepasiėmę net būtiniausių daiktų, tik tai, kas pakliuvo po ranka.
Anot jauno vaikino, gyvenimas Vilniuje – tikra nauja pradžia, lyg atverstas baltas lapas.
Šeima išvyko kuo skubiau, stengėsi laikytis visų keliamų tokiam išvykimui reikalavimų, vežėsi tik tiek pinigų, kiek leidžiama, bet vis tiek pasienyje praleido apie 9 valandas.
Vilniuje iš pradžių Piatkevičiai gavo būstą ir juo naudojosi apie mėnesį.
Paskui susirado kitus namus ir dabar Vitalis sako jau gyvenantis atskirai nuo tėvų su seserimi.
Būtent jaunesnioji sesutė patyrė daugiausia išbandymų, kadangi ji dar mokosi mokykloje, todėl būta streso, nes mokykla nauja, mokymasis nuotolinis. Tačiau, kaip tikina Vitalis, dabar jai sekasi gerai, gal tik gyvo bendravimo mažoka, todėl dažniau prisimena ir vyresnįjį brolį.
Lietuvių kalbos mokysis
Iš Minsko atvykęs jaunuolis gana greitai susirado darbą bendrovėje „Penki kontinentai“.
Įsidarbinti Vilniuje jam užtruko kiek ilgiau, nei laiko reikėtų Baltarusijoje – esą ten visi formalumai tvarkomi greičiau.
Vis dėlto pats darbas vyksta kitaip, kaip sako Vitalis, niekas jam nuolat „ant galvos nelipa“, esą jis turįs savus įsipareigojimus, dirba su Nepriklausomų valstybių sandraugos šalimis, tad vertinami tik jo veiklos rezultatai.
Kalbinių nepatogumų jis sako beveik nepatiriantis – susikalbėti jam sekasi arba rusiškai, arba angliškai. Vis dėlto tėvai lietuvių kalbos jau mokosi, jis ir pats ją žada būtinai išmokti. Vien iš pagarbos šaliai, kurioje gyvena.
„Man jau pasiūlė darbovietėje, tačiau tai dar nepajudėjo, vyks kursai rytais arba vakarais. Aš tikrai juos lankysiu, nes juk vis tiek maloniau – ir žmonėms maloniau bendrauti su tais, kurie moka lietuvių kalbą, tai ir pagarbos ženklas valstybei. Man nepriimtinas požiūris, kad štai, atvažiavau iš kažkur, kalbėsiu tik ta kalba ir viskas.
Vienintelė problema, su kuria čia susiduria, yra stereotipas, kad jeigu kalbi rusiškai, vadinasi, tu rusas. Nors taip nėra, nemalonu, kai vadina rusu. Bet tai smulkmenos. Tokia susiformavusi nuomonė, įsivaizdavimas, nelabai ką su tuo padarysi. Kartais aš tiesiog pradedu kalbėti baltarusiškai ir žmonės manęs rusu nebevadina“, – nusijuokia Vitalis.
Žinoma, tuomet kartais kyla problemų suprasti baltarusių kalbą, pripažįsta vaikinas, nes gal jo gimtoji kalba ir panaši į rusų, tačiau tikrai nėra identiška.
Kalbėjimas baltarusiškai kartais sukelia kitų nuostabą ir dėl to, jog lietuviai mano, kad gyvenantieji Baltarusijoje neretai nemoka baltarusių kalbos.
Vitalis pripažįsta, kad taip yra – baltarusiškai kalba gal tik dešimtadalis Baltarusijos gyventojų.
„Mano tėvas kalbėjo baltarusiškai, todėl nuo vaikystės taip buvo ir baltarusių kalbą aš moku jei ne idealiai, tai tikrai labai gerai. Mokykloje mokė ir baltarusių, ir rusų kalbų. Aš lankiau lingvistinę gimnaziją, mokiausi ne tik baltarusių ir rusų, bet ir anglų bei vokiečių kalbų, keturių kalbų“, – pasakojo vaikinas.
Ar tokia keturių kalbos mokymosi patirtis pravers ir mėginant perprasti lietuvių kalbą, Vitalis sako dar nežinąs.
Jis teigia turįs gerą atmintį ir puikią klausą, nors pirmieji bandymai tarti lietuviškus žodžius labai sėkmingi nebuvo:
„Kai kur tos pačios raidės tariamos vienaip, kitur kitaip, neįprasta tai. Bet taip, tai tik pirmas įspūdis.
O kalba graži, jeigu kažkas sako, kad labai sunku, nesuprantama, itin reta, tai man taip neatrodo. Man savo sistema lietuvių kalba primena rusų kalbą, todėl aš manau, kad metai ar pusantrų ir galėsiu laisvai kalbėti.“
„Šitas idiotiškas režimas viską sulaužė“
Kodėl šeima pasirinko Vilnių, o ne, tarkim, Varšuvą, kur irgi traukia nemažai baltarusių?
Vitalis atviras – jie svarstė galimybes Lenkijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, tačiau Lietuvos ambasada taip greitai jiems ištiesė pagalbos ranką ir sutvarkė dokumentus, kad abejonių ir neliko.
Šitas idiotiškas režimas viską sulaužė. Darbas, išsiskyrėme su mergina, nes ji liko ten, o aš išvykau. Viskas tarsi nusinulino.
„Dabar aš turiu neterminuotą darbo sutartį, gavau leidimą gyventi trejus metus. Todėl bent dvejus metus ketinu likti čia, viską apgalvoti“, – sako Vitalis, neslėpdamas, kad jo gyvenimas Vilniuje prasidėjo nuo balto lapo.
Minske liko viskas – įprastas gyvenimas, namai, darbas, mergina.
„Šitas idiotiškas režimas viską sulaužė. Darbas, išsiskyrėme su mergina, nes ji liko ten, o aš išvykau. Viskas tarsi nusinulino. Todėl čia turiu laiko pagalvoti, nuspręsti, ko man reikia, kaip toliau geriausiai judėti. Viskas remiasi į muziką“, – savo gyvenimo aistrą atskleidžia Vitalis.
Planas – muzika
Jo muzikos jau galima išgirsti įvairiose platformose.
Baltarusijoje jis sako žengęs pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje, tačiau ir tai nutrūko.
Dabar mėgina kabintis Lietuvoje ir pripažįsta – čia pramogų industrija nėra tokia išplėtota kaip Minske, tačiau užtat draugiškumo jis sulaukiąs pakankamai.
„Tikiuosi įrašyti albumą. Kartu dirbs kolegos iš Rusijos, Ukrainos. Tad jeigu seksis, aš mielai likčiau čia, dirbčiau, o kartu ir savo muzikinę veiklą plėtočiau“, – sakė Vitalis.
Baltarusijoje pradėjau savo muzikinę veiklą prieš kelerius metus, jau turėjau ir nedidelių koncertų Minske, Mogiliove, kituose miestuose. Bet kilo neramumai, viskas stojo.
Savo muzikinę karjerą jis ketina orientuoti į Nepriklausomų valstybių sandraugos rinką.
Lietuvoje jis didelių pasiekimų kol kas nesitiki, nes esą lietuviai muziką rusų kalba priima nenoriai, ypač naujokus. Tai esą suprantama.
„Bet čia visi vieni kitiems padeda – kažkas kuria muziką, kažkas žodžius, atlieka vokalą, kažkas fotografuoja, filmuoja, montuoja. Visi padeda vieni kitiems ir kartu tobulėja, įgauna patirties. Pas mus tai buvo vertinama labai rimtai, na, tokie visi susireikšminę. O Vilniuje paprasčiau.
Baltarusijoje pradėjau savo muzikinę veiklą prieš kelerius metus, jau turėjau ir nedidelių koncertų Minske, Mogiliove, kituose miestuose. Viskas turėjo dėliotis, planavome mini albumą, jis turėjo pasirodyti dar man būnant ten. Bet kilo neramumai, dėl tos situacijos viskas stojo, uždarinėjo studijas, niekur net išeiti negalėjai, nes tave bet kurią akimirką galėjo suimti vien todėl, kad eini gatve. Todėl pusmečiui viskas sustojo, net galvojau pabaigti su muzika. Bet atvažiavau čia ir vėl mane kažkas privertė susimąstyti – o kodėl čia nepradėti visko iš pradžių. Ir pradėjau“, – prisipažino Vitalis.
Dabar jo planai jau tik auga – jeigu karantinas švelnės, galbūt birželį koncertas įvyks Vilniuje. O ateityje jis save mato Baltarusijos, Rusijos scenose.
Vitalis tikisi, kad į gimtinę jis grįžti galės laisvai, tiki, jog permainos ten iki rudens ar kitų metų tikrai įvyks.
„Galvojau, kad yra metro“
Paprašytas palyginti, ar po Minsko Vilnius jam neatrodo labai mažas miestas, Vitalis juokiasi:
„Aš kažkodėl galvojau, kad Vilniuje yra metro, o supratęs, jog nėra – šiek tiek nuliūdau. O kai naujiems pažįstamiems, draugams pasakoju, kad Minske metro yra, jie stebisi – kaip čia taip, nieko sau.
Kitas dalykas – labai pasimetu laike. Anksčiau kur nors nuvykti man reikėdavo 45 minučių arba ir valandos, kas reikšdavo, kad nuvažiavau labai greitai. Tai dabar į darbovietę aš einu pėsčiomis penkias minutes. Į centrą nuvažiuoti užtrunka kokias 10 minučių autobusu, su taksi dar trumpiau, kokias 5-7 minutes. Tai puiku, kad miestas toks.“
Aš kažkodėl galvojau, kad Vilniuje yra metro, o supratęs, jog nėra – šiek tiek nuliūdau.
Gyvendamas Žirmūnuose vaikinas sako didelio skirtumo ir nejaučiąs, senųjų daugiabučių architektūra čia labai primena Minską, Malinovką, kurioje jis ir gyveno.
„Tarsi aš atvažiavau namo“, – šypteli.
Štai Vilniaus senamiestis kas kita, pripažįstą Vitalis. Nes Minsko senamiestis nėra išlikęs, tik vienas kvartalas atkurtas, todėl vilnietiškasis jį žavi:
„Vos atsikraustę gyvenome netoli Rotušės. Ten tikras senamiestis, supranti, kad esi Europoje. O miesto pakraštyje kitaip, tačiau tai irgi gerai, man tai matyti kasdien labiau įprasta – tokius pačius, taip pat apsirengusius žmones, kurie gyvena tokiuose pačiuose namuose.“
Didelių kultūrinių skirtumų jis irgi sako nepajutęs, galbūt įtakos tam turėjo ir bendra istorija nuo seniausių laikų.
O štai orai kitokie, anot Vitaliaus. Nors atstumas tarp sostinių nedidelis, Vilniuje klimatas labiau jūrinis, daugiau drėgmės.
Užaugęs Polocke, mieste Baltarusijos šiaurėje, jis sako galįs palyginti – labai šalta diena ten ir Vilniuje suteikia visiškai skirtingus pojūčius.
Skirtumai – labai ryškūs
Jeigu reikėtų vardinti skirtumus, Vitalis sako galėtų prisiminti tik teigiamus dalykus. Tarkim, sutrikus sveikatai vaikinas atsidūrė ligoninėje ir pasakoja buvęs labai maloniai nustebintas dėmesiu bei priežiūra.
„Kai atvažiuoji į ligoninę Baltarusijoje, sėdi ir nesupranti, kas ir kur čia yra. O Vilniuje viskas tikslu, gražu, į lentynėles sudėliota, kaip kur eiti. Tavęs ateina, sodina į vežimėlį, veža, visur tvarka, tiesiog kietai. Jeigu jums taip gerai čia viskas neatrodo, tai jūs net nežinote, kaip tai blogai pas mus“, – puikiais įspūdžiais ir iš ligoninės dalijosi vaikinas.
Kritikos jis negaili ne tik baltarusiškai sveikatos apsaugai, bet ir švietimui.
Štai jaunėlė jo sesuo, paklausta apie įspūdžius iš mokyklos, tvirtina, kad jai patinka viskas, be to, čia „net niekas neprasivardžiuoja“. Tad vien iš to galima susidaryti įspūdį, kaip yra eilinėje mokykloje Baltarusijoje.
Baltarusijoje likti tokiems žmonėms kaip aš labai sunku, nes mes visada norime daugiau – tobulėjimo. Ten tu mėgini eiti, bet vis tiek stovi vietoje. O čia aš matau tą judesį, aš galiu tobulėti.
O ir aukštasis mokslas nežiba, anot Vitaliaus:
„Su kuo nepasikalbu čia, visiems patinka universitetuose Lietuvoje – tiek ir atvažiavusiems iš Baltarusijos, tiek vietiniams. Pas mus ko nepaklaustum, kaip jam sekasi mokslai jo universitete, išgirsi – geriau nebūčiau ten stojęs. Aš ir pats tokios nuomonės, nes mūsų švietimo sistema yra tiesiog išspausta kaip kempinė. Neaišku, kam jos tokios reikia.
Kitas dalykas – Lietuvoje, ko bepaklaustum, visiems sekasi suderinti mokslus ir darbą. Baltarusijoje kitaip. Aš galėjau rinktis arba vien mokytis universitete, arba dirbti, įgauti patirties. Pasirinkau dirbti, nuo pirmo kurso dirbau iš esmės tai, ką dirbu ir dabar, manau, kad pasirinkau teisingai. Universitetą irgi baigiau, tik susidūriau su problemomis, net ir su šeima konfliktavome dėl to. Tai štai, mūsų švietimas kiekvienam duoda kažką blogo, bet štai ką nors teigiamo išgirsi retai.“
Studijuojant ekonomiką ar vadybą, tenka mokytis įmonių ekonomikos, kuri jau niekam nereikalinga. Ataskaitas studentai rašo, braižo lenteles, nors seniausiai sukurtos ir pačioje Baltarusijoje naudojamos kompiuterinės programos.
„Baltarusijoje likti tokiems žmonėms kaip aš labai sunku, nes mes visada norime daugiau – tobulėjimo, vidinio judėjimo, o to nėra. Ten tu mėgini eiti, bet vis tiek stovi vietoje. O čia aš matau tą judesį, aš galiu tobulėti“, – įsitikinęs pusmetį Vilniuje gyvenantis baltarusis, kuris jau spėjo pajusti, kad čia jis – lyg namie.
