„Jeigu dabar įrengdami krantines mes neatsižvelgsime į galimą vandens lygio kilimą, tada laukia tragedija. Į jų rekonstrukciją bus kišami ir kišami pinigai. Žinome, kad vandens lygis Klaipėdoje daugiausia buvo pakilęs 185 centimetrus. Tai buvo momentinis atvejis, kai siautė uraganas. Dabar vidutinis vandens lygis nuo praeito šimtmečio vidurio yra pakilęs apie 20 centimetrų ir jis nuolatos kyla“, – sakė I. Dailidienė, su kuria kalbėjomės apie hidrografijos ir okeanologijos mokslų svarbą šiais klimato kaitos laikais.
1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos atsirado galimybė prieiti prie Baltijos jūros ir Lietuvos mokslininkams pagrįstai įsitraukti į okeanografinius tyrimus bei į tarptautinius jūrų tyrėjų tinklus. Pirmuosius Lietuvos okeanologinių tyrimų žingsnius pradėjo hidrologas profesorius Steponas Kolupaila.
Sovietmečiu buvo populiarus posakis, kad jūros ir vandenynai neišsemiami. Deja, jie vis dėlto yra išsemiami.
– Kodėl pasirinkote tokią profesiją?
– Gimiau ir augau Klaipėdoje. Tai lėmė mūsų krašto specifiškumas, jūros tyrimų problemos. Nuo pat jaunystės savo gyvenimą siejau su gamtos mokslais. Tuo metu vieninteliame Vilniaus universitete galėjai studijuoti geografiją, bet studentai buvo profiliuojami. Hidrologijos ir meteorologijos katedroje vienais metais buvo ruošiami hidrologai, kitais – okeanologai.
1984 metais stojau į Vilniaus universitetą, kai buvo ruošiami hidrologai. Baigusi svajojau grįžti į Klaipėdą ir dirbti Lietuvos hidrometeorologinėje tarnyboje – „hidromete“. Ta organizacija tada išgyveno didelį pakilimą. Tuo metu ji jau turėjo ne tik mažus laivelius, bet netgi du mokslinius laivus: „Lev Titov“, kuris Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo pavadintas „Vėju“, ir „Rudolf Samuilovič“, pervadintas „Vėtra“ ir perduotas Karinėms jūrų pajėgoms. Ir tyrimai tuo metu buvo atliekami ne tik Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir marių dalyje, bet visose Kuršių mariose ir visoje Baltijos jūroje, netgi Vyslos lagūnoje.
– Tai jūsų svajonė išsipildė?
Taip, kai baigiau mokslus Vilniaus universitete, kaip jauna mokslininkė, gavau paskyrimą į Lietuvos „hidrometą“. Tais laikais tai buvo labai didelis dalykas. Man taip pasisekė, kad aš grįžau į Klaipėdą, į kurią visada prašydavausi atlikti praktiką. Jaučiausi esanti reikalinga savo miestui.
– Kiek metų jūs išdirbote „hidromete“, kol perėjote į Klaipėdos universitetą (KU)?
– 17 metų. Pradėjau dirbti kaip jauna specialistė inžinierė hidrochemikė. Pagrindinis mano darbas buvo dalyvauti ekspedicijose jūroje ir mariose. Darbas buvo be galo įdomus. Kai nebūdavo ekspedicijų jūroje, mes kasdien su locmanišku kateriu „Vilnelė“ plaukdavome į Klaipėdos sąsiaurį ir matuodavome vandens sroves, druskingumą ir kt., ir grįžę į krantą duomenis perduodavome kolegoms apdoroti.
Rinkdavome duomenis apie traukūną. Tai toks reiškinys, kai vandens lygis per dieną staigiai kinta. Jis susidaro dėl uosto rezonanso, dėl ilgesnių bangų, patenkančių į uosto akvatoriją. Dabar jį tyrinėja mokslininkė Loreta Kelpšaitė-Rimkienė su savo komanda.
Tie mūsų matavimai lemdavo laivų įplaukimo į Klaipėdos sąsiaurį saugumą. Šiais laikais tokie matavimai jau nebeatliekami. O tuo metu buvo labai svarbi operatyvi informacija. Mes duomenis teikdavome tikriausiai kokioms 20 organizacijų. Duomenys apie vandens lygį, apie meteorologines sąlygas buvo labai svarbūs vykdant bet kokius rekonstrukcijos darbus Klaipėdos uoste. Mūsų įstaiga turėdavo patvirtinti, ar tikrai galima juos daryti.
– Kas jums buvo įdomiausia dirbant „hidromete“?
– Labai įdomios ekspedicijos būdavo su moksliniais laivais. Aš plaukiodavau su „Rudolf Samuilovič“. Ekspedicijos trukdavo apie du mėnesius, tiek laiko negrįždavome ir į krantą. Du tris kartus papildydavome kuro ir kt. atsargas, bet tai darydavome ne Lietuvoje. Taip ir plūduriuodavome bematuodami toje Baltijos jūroje. Netgi buvome į Šiaurės jūrą nuplaukę. Grįžę pateikdavome visą ataskaitą. Kompiuterių nebuvo, viską braižydavome ranka, ir žemėlapius taip pat, skaičiuodavome, surašydavome visus duomenis. Tas senąsias ataskaitas dar galima rasti Lietuvos hidrometeo senuose archyvuose.
Galiu pasidžiaugti, kad ten dirbdama dalyvavau įgyvendinant didelį Europos Sąjungos remiamą projektą PAPA. Jį vykdė tarptautinė Baltijos šalių organizacija BOOS. Tada dirbome kartu su visos Baltijos jūros mokslininkais, su tyrėjais, atlikusiais operatyvius tyrimus Baltijos jūroje. Buvo labai daug atliekama duomenų suvienodinimo darbų, kad matavimus būtų galima palyginti ir t. t. BOOS (angl. Baltic Operational Oceanography System) priklauso įvairių šalių hidrometeorologijos institutai, taip pat ir Klaipėdos universitetas. Labai įdomus darbas buvo ir tarptautiniuose projektuose. Paskui kolegos pradėjo sakyti, kad man reikia daktaro laipsnio.
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, dalis mūsų laivų perduota kariūnams, nebegalėjome atlikti tyrimų visoje Baltijos jūroje. Iš naujo formavosi jau Lietuvos monitoringas. Tada teko dirbti šioje srityje rengiant naujų stočių automatizavimo, naujų prietaisų įdiegimo projektus ir t. t.
Atsiradus kompiuteriams teko visus duomenis suvesti į juos. Nuo 1997 metų sėdėjau ir suvedinėjau 10-20 metų duomenis. Ieškojau būdų dėl duomenų išsaugojimo, kurie buvo „slapti“ iki nepriklausomybės, kad jie nebūtų prarasti. Labai daug duomenų buvo slaptų. Juos nelengva buvo rasti. Jie buvo laikomi garažuose, dar kažkur tarp laikinai saugomos „makulatūros“ (popierinių atliekų). Klaipėdos sąsiaurio duomenys apskritai buvo nesaugomi. O dabar jie labai reikalingi.
– Kada pradėjote dirbti Klaipėdos universitete? Ar jums patinka šis darbas?
– Dabar dėstau metrologijos ir klimatologijos pagrindus, o doktorantams – fizinę okeanografiją. Tai mano dalykai. Žinoma, jie nėra lengvi, bet labai įdomūs.
Kai tampi vyresnė, supranti, kad nori dirbti su jaunimu ir perduoti jam tą tyrinėjimų džiaugsmą, tą aplinkos supratimą, kitaip sakant, pažinimo džiaugsmą. Kai matai, kad užauginai kartą, apima tokia vidinė laimė... Savo doktorantes vadinu mokslo dukrytėmis.
Prisimenu, kaip klausiau tuometinio rektoriaus profesoriaus Stasio Vaitekūno, žinomo geografo, amžinatilsį, kodėl tik Vilniaus universitete ruošiami geografai hidrologai, okeanologai, o Klaipėdoje ne. 2001 metais buvo patvirtinta hidrologijos ir okeanografijos specialybė, o 2002-aisiais pradėta vykdyti, būtent tada, kai aš atėjau dirbti į universitetą.
Man pradėjus dirbti universitete tik prieš metus buvo įkurta Geofizinių mokslų katedra. Su kolegomis ir tuometiniu katedros vedėju doc. dr. Algimantu Tikniumi pavyko įtvirtinti ne tik bakalauro, bet ir Jūrų hidrologijos magistro studijas. Man labai pasisekė, kad šalia manęs buvo daug puikių mokslininkų, kurie mane palaikė. Be to, mes turime Klaipėdos universitete, Jūros tyrimų institute, ir trečios pakopos studijas, t. y. fizinės geografijos doktorantūros studijas, kurios yra jungtinės su Vilniaus universitetu ir Gamtos tyrimų centru.
Supimą laive jaučiau, bet jo nebijojau. KU savo studentus stengiausi plukdyti burlaiviu „Brabander“, vežiau į stotį Vokietijoje, kur gaudavome mokslinį laiviuką ir atlikdavome tyrimus. Dabar KU turi mokslinių tyrimų laivą „Mintis“. Labai džiaugiamės, jeigu pavyksta į jį įkišti kokį studentą.
Dabar hidrologijos ir okeanografijos specialybę esame pervadinę fizine geografija ir okeanografija, nes kartais studentai nesupranta, ką jie renkasi studijuoti. Iš tikrųjų hidrologija ir okeanografija Lietuvoje priimtoje mokslų klasifikacijoje priskiriama prie fizinės geografijos. Kadangi mokykloje studijuojama geografija, jie nesupranta tos prieskyros. Taigi dabar stoja į fizinę geografiją, o paskui pasirenka, kas labiau patinka: ar upių tyrinėjimas, ar jūros, ar jos pakrančių.
– Ne visi žmonės supranta, kam reikalingi hidrologai, ką jie daro.
– Daugelis jų dirba Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje, Aplinkos apsaugos agentūroje. Jų atliekamas monitoringas šiais laikais keičiantis klimatui ir didėjant taršai įgauna vis didesnę prasmę. Tai labai reikalinga specialybė. Tiek meteorologiniai, tiek hidrologiniai stebėjimai atliekami nuolatos ir jie sudaro būtent tą tikrąją duomenų bazę, kuri reikalinga ir klimatiniams tyrimams ir viskam kitkam.
– Kokių tyrimų šiuo metu atliekama daugiausia?
– Pastaruoju metu labai auga jūros tyrimų poreikis. Kai aš mokiausi, buvo sakoma, kad jūros ir vandenynai neišsemiami. O dabar jau suprantame, kad ir išsemiami, ir netausojami, ir užteršiami, ypač prasidėjus plastiko šiukšlių gamybos, panaudojimo ir metimo erai. Kur išleidžiamos visos nuotekos? Į vandenynus ir jūrą. Užtat mūsų specialybė dabar yra labai susijusi su aplinkos tarša.
– O kokius realius darbus daro okeanografai?
– Jie dirba aplinkos apsaugos agentūrose, savivaldybėse, įvairiose jūrų uosto įmonėse. Mūsų studentų įsidarbinimas yra gana neblogas. Bet reikia suprasti, kad šiais laikais mes negalime pasakyti, kuo baigęs tuos mokslus žmogus dirbs. Jie įgauna įvairių žinių. Gali valdyti informacines geografines sistemas. Dalis studentų gali dirbti planuotojais ar eiti į įvairias apsaugines organizacijas ir vertinti aplinką. Hidrologiniai vertinimai kartais būna problema, nes per mažai yra tokių specialistų.
Šis mokslas sudėtingas, nes nemažai yra skaičiavimų, aplinkos fizikos, inžinerijos ir t. t. Buvę mūsų studentai, dabar jau mokslų daktarai, modeliuoja įvairiais situacijas, dirba su hidrodinaminiais modeliais, padeda įdiegti ekologinius modelius. Mes turime labai daug mokslinių darbų, kuriuose reikia atlikti hidrodinaminius tyrimus.
Manau, kad okeanografija Klaipėdos universitete yra labai stipri. KU tuo ir yra išskirtinis, kad turi okeanografijos specialybę.
Jūros tyrimų institute turime puikias laboratorijas, kuriose galime atlikti visapusiškus tyrimus – nuo dugno, vandens storybės iki aplinkos sąlygų ir mikrobiologijos. Jūros turimų institutas kasmet įgyvendina apie 30 projektų, susijusių su Baltijos jūros, krantų tyrimais. Pastaruoju metu stiprėja audros, gilėja ciklonai, didesni ardymai krantuose.
– Ar mes tinkamai stipriname krantus? Visuomenėje buvo kilusi diskusija, ar gelbsti kopas žabtvorės. Ką jūs manote apie tai?
– Be abejo, gelbsti. Tos priemonės jau naudojamos daugiau nei 100 metų. Tačiau tai tik mažytė kopų išsaugojimo dalis. Bet jeigu jos nebūtų, kopos būtų ardomos dar labiau. Mes matuojame, kiek povandeninis šlaitas yra pažeidžiamas. Visa arda prasideda po vandeniu ir priklauso nuo vandens, nuo gylio, nuo atnešamo srovėmis smėlio atsargų resursų. Norint daryti kokias nors išvadas, reikalingas milžiniškas darbas, reikalingi ir istoriniai duomenys ir t. t. Mūsų specialybė tuo ir skiriasi, kad mes turime turėti labai daug žinių.
– Ar jūs pati dabar tik dėstote, ar atliekate dar kokius nors tyrimus?
– Mano sritis dabar yra klimatiniai tyrimai. Didžiausias mano indėlis buvo ilgamečiai vandens lygio skaičiavimai. Vandens lygis yra pagrindinis klimato kaitos indikatorius.
Dabar dalyvauju tarptautinės organizacijos, kurios lietuviškas pavadinimas „Baltijos žemė“, veikloje. Ją sudaro mokslininkų grupės. Mes organizuojame klimatinius Baltijos jūros tyrimus pagal tematiką, pavyzdžiui, ekstremalūs atvejai, druskingumo kaita Baltijos jūroje, vandens lygis ir krantų ardymas. Aš priklausau tai grupei, kuri tiria klimato kaitos indikatorius – druskingumą ir vandens lygį. Mes organizuojame tarptautinius mokymus jaunimui iš visų Baltijos šalių.
Nuo 2013 metų dalyvauju Baltijos jūros kongreso veikloje, priklausau jo organizaciniam komitetui. Čia dirba visi su Baltijos jūra susiję mokslininkai: ir okeanologai, ir ichtiologai, ir biologai, ir geologai, ir klimatologai, ir kt.
Dabar keičiasi mūsų politika. Iki šiol buvome gana uždara visuomenė, ir tyrimų rezultatai buvo per mažai matomi. Norime, kad juos galėtų matyti kuo daugiau žmonių, juos jiems paaiškinti paprasta kalba.
– Ar dabar atliekami išsamūs tyrimai dėl vandens lygio kilimo Klaipėdoje?
– Dabar viena mano studentė, doktorantė Erika Čepienė, rašo disertaciją ir atlieka tyrimus apie vandens lygį Klaipėdos sąsiauryje. Situacija labai įdomi. Ciklonui judant vanduo yra supučiamas ir iš Kuršių marių, ir iš jūros. Ir mes turime dar didesnį pakilimą. Ir ta patvanka formuojama kartu su Danės upe, kurioje, jeigu ilgai lyja, vanduo irgi būna pakilęs. Todėl dabar ir Savivaldybė savo planuose turi numatyti galimus ekstremalius atvejus.
Apie 20 metų Nemuno, upių nuotekiai dėl kritulių ar padidėjusio garavimo mažėja, o jūros lygis vis tiek kyla. O jeigu dar prisidės patvanka iš sausumos? Žinoma, vanduo Klaipėdos nenuneš, bet reikia apie tai kalbėti, kad į tai būtų atsižvelgiama planuojant įvairius projektus.
Dabar matome, kad daug namų yra pastatyta teritorijose, kurios potencialiai bus apliejamos, nes tai rodo visos prognozės. Kol kas gyventojai apie tai nėra pakankamai informuojami. Buvo tik keli atvejai, kaip į mane konsultacijos kreipėsi projektuotojai.
