Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narys Algimantas Grigelis, vadovavęs šiam darbui, prisiminė, kad dar gruodžio viduryje studija buvo pristatyta Klaipėdoje, sulaukė vertinimų ir diskusijų, o jau sausio pradžioje „nuotaiką sugadino“ „Feliksas“, smarkiai suniokojęs Lietuvos pakrantes.
2050 metais – betoninės pakrantės
Tačiau pristatomoje studijoje konkrečių pasiūlymų, ką ir kaip daryti, kad paplūdimiai išliktų ateities kartoms, nėra. „Jei sulauksime 2050 metų, arba išvysime pylimus, kaip Nyderlanduose, kur jie pradėti statyti dar XVIII amžiaus pabaigoje ir dabar yra išauginti iki 12 metrų aukščio. Olandai puikiausiai gyvena, nors teritorija yra žemiau jūros lygio. Arba reikės betonuoti pakrantes ir tokiu būdu gintis nuo vandens lygio“, – ateitį gana niūriai piešė prof. A.Grigelis.
Kol kas Lietuvoje taikomos tik vadinamosios minkštosios priemonės – paplūdimiai papildomi smėliu ir pan., kietųjų, kai betonuojamos pakrantės, dar ne.
Pasak dr. Leonoros Živilės Gelumbauskaitės, mokslininkai bandė prognozuoti, kas būtų, jeigu vandens lygis per 100 metų pakiltų 10 cm, 50 cm ir 90 cm arba 30 cm, 60 cm ir 110 cm. „Kuršių nerijos atkarpoje pliažai būtų užlieti ties Nida, o sausuminėje dalyje labiau grėstų Šventajai. Bet paskutiniais metais šiais scenarijais vis mažiau tikima, daugiau remiamasi bendrais samprotavimais apie temperatūrinius tyrimus, kurie patvirtinti Arkties ledynų tirpimu. Rizikos prevencijos strategijos planai, taip pat ir monitoringiniai planai turėtų būti pagrindiniai motyvai, į kuriuos turėtų būti atkreiptas dėmesys ir kuriems reikia skirti daugiau lėšų“, – teigė L.Ž.Gelumbauskienė.
Melnragės pirmajame pliaže situacija blogiausia
Lietuvos pakrantėje yra didžiausias banguotumas prie Baltijos jūros. Kaip teigė dr. Petras Zemlys, paplūdimiams daroma tikrai didelė žala, todėl papildymas smėliu yra efektyvus, bet tik tam tikram laikui. „Tas priemones turime taikyti nuolat, tarkim, Palangoje, jeigu norime turėti čia pliažus, turime nuolat juos maitinti smėliu, o tai reikalauja investicijų“, – sakė P.Zemlys.
Klaipėdoje situacija dar kitokia. Šiauriau Klaipėdos uosto molo esantis pirmasis Melnragės paplūdimys itin kenčia ne tik dėl klimato, jūros banguotumo, bet ir dėl uosto vartų, todėl ši zona nuolat išplaunama.
„Šitai zonai reikėtų drastiškų sprendimų, nes išplovimas čia niekada nesumažės. Jei bandytume taikyti minkštąsias priemones, tai reikėtų visą laiką didelių investicijų – natūralus smėlio papildymas yra labai ribotas. Reikėtų kietų priemonių – gali būti bangolaužiai, bunos, bet tai vargu ar padės, ten jau reikėtų asfalto ir betono. Sutvirtinti reikia krantą, galbūt užpilti smėliu ir praplatinti, gal tai būtų aktyvaus poilsio zona su kavinėmis ir pan.“, – sakė P.Zemlys.
Šitam paplūdimiui reikšmės turės ir tai, kad uostą ateityje bus būtina ne tik gilinti iki 17 metrų, bet ir pertvarkyti. Tada bus būtina atsižvelgti ir į poveikį Kuršių marioms, kad į jas nepatektų per daug druskingo vandens, nes tai gėlas telkinys, ir t.t.
Baltijos jūros krantų erozijos problema tampa vis aktualesnė visai pietinės Baltijos jūros smėlingajai juostai nuo Greifsvaldo estuarijų Vokietijoje iki Kolkos kyšulio Latvijoje.