„Visuomenėje klaidingai priimta manyti, kad smurtas dažniausiai pasireiškia tik socialinės rizikos šeimose. Taip, tokiose šeimose jo mąstai dideli, tačiau jis labiau akivaizdus, mabiau matomas, nes priežasčių jį slėpti mažiau. Visai kas kita tose vadinamose „normaliose“ šeimose, kur smurto nėra mažiau, tačiau jis nebūtinai fizinis, žymiai subtilesnis, labiau slepiamas ir daug labiau gėdijamasi kreiptis pagalbos“, – pasakoja Daiva Baranauskė, labdaros ir paramos fondo „Frida“ direktorė, paklausta, ar tokie kultūriniai renginiai pasiekia smurto aukas.
Apie smurtą prieš moteris ir festivalio misiją klausiame ir festivalyje dalyvaujančių meninininkių, poetės ir prozininkės Aldonos Ruseckaitės, šokio studijos „Spokšok“ choreografės Gilijos Žukauskienės ir aktorės Hanos Šumilaitės.
– Ką turėtume pakeisti, kad smurtas prieš moteris taptų nebetoleruotinas visuomenėje ir kad kaltinančios akys kryptų ne į auką, o į smurtautoją?
– Gilija Žukauskienė: Man kelia nuostabą visuomenės tolerancija smurtui prieš moteris. Svarstau, kokios gali būti to priežastys. Galbūt tebesame paliesti „senojo raugo“. Tendencija kaltinti aukas, o ne smurtautojus gali būti susijusi su prievartinės sistemos įdiegtais įpročiais ir gana konservatyvia, patriarchaline kultūra. Ką reikėtų keisti? Reikia mesti iššūkį nusistovėjusiems įpročiams ir pakeiti nuostatas. Nustoti galvoti, kad jei moteriai nutinka kažkas negera, tai yra jos arba šeimos reikalas. Negalvoti, kad jinai pati kalta. Nežiūrėti kaip į auką. Tiesiog išklausyti, padėti pagalbos paieškose, suteikti galimybę išeiti iš smurto aplinkos, remti visais įmanomais būdais. Nereikia vengti atsakomybės, – pagalbos veiksmais ne tik pagelbėsime sužeistam žmogui, bet įtakosime bendrą klimatą. Viešumas – labai svarbus faktorius. Kasdieniniame bendravime svarbu nepalaikyti ir moteris žeminančių pokalbių, nejuokauti šia skaudžia tema.
Viskas prasideda nuo apsisprendimo būti empatiškais veiksmuose ir vadovautis visų žmonių lygybės principais. Pavyzdžiui, tikime moterų ir vyrų lygybe? O kaip elgiamės su skirtingų lyčių draugais, kolegomis, studentais, mokiniais, vaikais? Kaip lyčių lygybė atsispindi mūsų santykiuose su partneriu(-e), mūsų praktikose? Nėra „neutralaus“ sprendimo ar praktikos. „Neutralumas“ dažniausiai slepia lojalumą seniems mąstymo ir veikimo įpročiams. Tolerancija smurtui, kaip ir visos visuomeninės nuostatos yra įkūnytos veiksmuose. Netolerancija taip pat.
– Aldona Ruseckaitė: Manau, kad teks užsiauginti naują kartą, kuri į šiuos dalykus žiūrės, kaip į neįmanomus, smerktinus. Todėl ypatingai daug dėmesio nuo pradinių klasių reikia skirti psichologijos pamokoms, aiškinti vaikams, vėliau ir didesniems apie santykius, pagarbą, teises ir vis kita. Kodėl tai svarbiausia mokykloje? Ogi todėl, kad ir išoriškai kultūringoje šeimoje gali būti smurto apraiškų, ir vaikai turi išmokti kritiškai vertinti netgi savo tėvų santykius, jų klaidų nekartoti. O dabartinėje visuomenėje dar labai daug susiskaldymo, prieštarų, netiesios, apgaulės, įžūlaus vertinimo.
Dar vis tik yra ryškus „muskulizmas“ ir vyrų kultas, kai jiems daugiau leidžiama ir atleidžiama, kai iš merginų, moterų pasišaipoma, kad pačios kaltos, vilioja. O uždarame šeimų gyvenime net nematome, kas vyksta, moterims vis dar gėda viešinti, kad jas vyras muša, vis dar gyvuoja teiginys – nukritau nuo dviračio ar laiptų, kai vaikšto mėlynu veidu. Ir išties tos moterys dažnai neturi išeities – butas bendras, santaupų nėra, vaikai neužaugę – kas laukia moters, kur dėtis? Ir jos kenčia. Atvažiuos policija vieną kartą, išveš smurtautoją, bet jis greitai grįš, o kas tada? Manau, kad smurtavimas yra tokia pati priklausomybė kaip alkoholis ir narkotikai, bet negirdėjau, kad būtų pagalba smurtautojams? Anoniminiai smurtautojai! Būtų pasiekimas. Viltis yra ta, kad dauguma jaunų šeimų jau išties kitaip žiūri į tarpusavio santykius, į vaikų auklėjimą.
– Hana Šumilaitė: Viskas kažkaip išsikreipė mūsų visuomenėje...kaimynai,giminės pirmiausiai turėtų pastebėti ir padėti,jei mato bet kokią bėdą...Be abejo,svarbu,kad valstybė turėtų socialinės saugos sistemą,bet juk artimieji,kaimynai yra arčiausiai...Esu susidūrusi ir ne kartą su įvairaus plauko situacijom ir pirmiausiai bandau padėt žmogui tiesiogiai,o jei problema ne iki galo sprendžiama,tada galima kreiptis ir į visuomenines organizacijas ar teisėsaugos organus... Šioje valstybėje kenčia ne tik moterys, neišskirčiau jų. Pati sistema daro iš mūsų paklusnias avis. Apie ką, beje, ir mūsų spektaklis...
– Koks mūsų kiekvieno vaidmuo kovoje su smurtu lyties pagrindu?
– Gilija Žukauskienė: Aš asmeniškai labiausiai tikiu užkrečiančiu pavyzdžiu ir draugyste. Žinoma, moterų draugystė nėra paprastas dalykas mūsų visuomenėje, kaip ir aukšta moterų savivertė. Bet iš patirties žinodama, kad labiausiai situaciją keičia ne ginčai ir įtikinėjimai (jų irgi, žinoma, reikia), bet praktika, nenuvertinu veiklų, per kurias galima susidraugauti. Netgi kuriu tokias veiklas. Vadovauju judesio ir šokio studijoms bei menų mokyklėlei. Stengiuosi kurti aplinką, kurioje moterys galėtų dalintis savo patirtimi, būtų išklausomos ir sulauktų paramos. Labai vertinu šokio galimybes. Šokis – neprievartingas būdas kreiptis į moteris, suteikiant joms galimybę permąstyti savo patirtį, kvestionuoti dažnai primestas ir žalojančias visuomenines „normas“, ieškoti atsakymų ir išeities bei (iš)gyvenimo būdų.
Su grupe kuriame šokio spektaklius mums aktualiomis temomis. Pavyzdžiui, beveik kasmet rengiame „Moterų solidarumo šokių“ programas, tokiu būdu norėdamos paskatinti moterų savitarpio pagalbą, kritinį mąstymą, savivertę.
– Aldona Ruseckaitė: Ačiū Dievui, asmeninių patirčių neturiu, mano artimųjų rate irgi tų reiškinių nėra. Bet matau, girdžiu, kas vyksta. Būna ir „juokingų“ situacijų. Štai mano brolis gyvena mažame miestelyje, privatūs namai, vieną sekmadienio rytą iš kaimyninio namo klykia moteris, kad ją vyras muša ir tuoj užmuš. Mano brolio vaikai išsigandę ir išpūtę akis laukia, kad tėtis bėgtų gelbėti. Šis greit pasikviečia kitą kaimyną, nulekia į tą klyksmą, griebia įsisiautėjusį augalotą vyrą, pargriauna ant grindų. Tada ta žmona ima rėkti – jūs, niekšai, sulaužysite vyrui rankas, aš jus paskųsiu policijai. Ir tikrai – abiems gelbėtojams teko policijai aiškintis, kadgi tą smurtautoją parvertė ant žemės... Manote moteris padėkojo? Ji pradėjo nesisveikinti. Tai va tokių klykiančių yra nemažai, kaip jas gelbėti? Labai negražiai palyginsiu – liaudyje sakoma – šuo ir mušamas pripranta, taip kartais yra su moterimis. Ypač kaimuose, miesteliuose.
– Daiva Baranauskė: tikrai kartais suabejojame, ar įsikišti, kai smurtas jau vyksta: „ar neperlenksiu lazdos?“. Juo labiau, jei tai yra draugų šeima, jie susitaiko (deja, tokia yra smurtinių santykių dinamika), o „gelbėtojas/taikdarys“ lieka kaltas. Bet jei aš neįsikišiu, o kažkur už uždarų durų, niekam nematant (arba vaikų akivaizdoje) bus mirtinai uždaužytas ar kitaip nužudytas žmogus? Lietuvoje galiojantis apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas pranešti apie įvykusį smurto atvejį skatina ne tik nukentėjusius, bet ir kitus asmenis, žinančius apie tai. Juk gal lengviau paskambinti 112, negu paskui graužtis, kad galėjau išgelbėti gyvybę, bet.... O su pažįstamais, kaip minėjau, daug sudėtingiau, kartais draugė ar sesuo pati sako: „Mano vyras tobulas, tu čia prisigalvoji“ arba tiesiog „Nenoriu, kad kištumeis“. Tokiu atveju tenka apsišarvuoti kantrybe ir laukti, pasakius, kai(jei), norėsi pasikalbėti, aš būsiu šalia.
O apskritai, teisios tos pašnekovės, kurios sako, kad pavieniai gelbėjimai ne kažką gali padėti. Ir mūsų valstybė vis dar mina ant to paties grėblio, investuodama į „gaisrų gesinimą“, kai jų įsiplieskia vis daugiau. Be abejo, teikti specializuotą kompleksinę pagalbą nukentėjusioms nuo smurto būtina, gerinti policijos pareigūnų pasiruošimą dirbti su smurto artimoje aplinkoje atvejais – taip pat, tačiau, jei valstybė galų gale neatsigręš į šio reiškinio priežastis, neinvestuos į giluminę smurto prieš moteris prevenciją, „gaisrų“ užteks dar keletui kartų į priekį.
– Ką jums asmeniškai reiškia „Baltojo kaspino“ festivalis?
– Gilija Žukauskienė: „Baltojo kaspino“ festivalis yra vienas iš nedaugelio socialiai angažuoto meno renginių. Festivalis labai demokratiškas – jame kviečiami dalyvauti ir žinomi kolektyvai, ir jauni menininkai, ir mūsų visuomenėje dar naujo reiškinio – bendruomeninio (į bendruomenės poreikius ir socialines problemas orientuoto) meno atstovai. Mums, šokio grupei „Spokšok“, save priskiriančias prie pastarųjų, festivalis labai svarbus, čia jaučiamės „savo vietoje“. Dėkoju festivalio organizatorei Daivai Baranauskei, kad visuomet mūsų laukia, palaiko ir tokiu būdu leidžia mums augti, mažėti, ieškoti, keistis. Mūsų bendradarbiavimas – gražus pavyzdys, kaip naujos iniciatyvos gali paremti viena kitą. Tad linkiu, kad festivalis gyvuotų ir toliau visuomeninių pokyčių vardan.
– Aldona Ruseckaitė: Gerai viskas, kas daroma. Festivalio programa puiki, renginiai aukšto lygio. Bet ar smurtautojai žino apie šį festivalį? Ar jų širdis kas nors paliečia? Renginiuose lankosi inteligentės moterys, kartais jų vyrai. Festivalis yra paguoda moterų akims ir ausims.
– Hana Šumilaitė: Nieko apie jį nežinojau...Visi tie festivaliai,projektai prieš prievartą, mano giliu įsitikinimu, gudrių žmonių būdas plauti pinigus...Tie kurie muša,prievartauja fiziškai ar morališkai tikrai nevaikšto po poezijos vakarus ar spektaklius..o jei ir ateina-labai jau naivu tikėtis,kad tai gali pakeisti jų elgesį...Tie pinigai turėtų eiti socialinio saugumo tvirtinimui pavyzdžiui namams,kur galėtų bent jau laikinai apsigyventi terorizuojamos moterys su vaikais,joms turėtų būt teikiama psichologinė pagalba,surandamas darbas,jei reikia – suteikiami socialiniai įgūdžiai.Tokių namų yra,bet per mažai ir tų moterų problemos sprendžiamos ne iki galo...
– Daiva Baranauskė: Noriu oponuoti savo pašnekovėms, tikrai nesu tiek naivi, kad tikėčiausi, va, ateis smurtautojai į „Auros“ šokio spektaklį, ištiks juos katarsis, ir išeis šventas psalmes giedantys balti ir pūkuoti. Pirma, ne visi ir ateis (nors daugybė puikiai uždirbančių ir išsilavinusių smurtautojų neatpažinti vaikšto šalia mūsų, į spektaklius taip pat), o antra, niekas taip paprastai nuostatų nepakeičia. Kaip jau minėjau, orientuojamės į ilgalaikius tikslus – giluminę smurto prevenciją, o tai ilgai trunkantys procesai. Festivalis skirtas absoliučiai visiems, mums labai svarbu, kad jo renginius įsitrauktų (tiek kaip žiūrovai, tiek kaip atlikėjai) kuo daugiau jaunų žmonių, kurie tik kuria tarpusavio santykius, ir būtų labai puiku, jei juos pradėtų kurti vadovaudamiesi lygybe, draugyste ir pagarba, o ne sustabarėjusiais lyčių stereotipais, kurie perspektyvoje ir tampa lyčių nelygybės, seksizmo, moterų menkinimo, galiausiai – smurto prieš jas priežastimis.
Per kultūrinius meninius renginius mes siekiame iš karto dviejų tikslų. Pirma, pritraukti žmones taip lengviau, negu vien tik į sausas paskaitas ar kitas didaktines veiklas. O antra, kultūrinėms normoms keisti, kritiniam mąstymui bei sąmoningumui ugdyti moderniam žmogui didaktikos jau ir nebeužtektų, į jo širdį reikia pasibelsti inovatyviai, ieškant ir randant naujų socialinio poveikio priemonių, menas – viena iš jų. Kita vertus, Festivalio renginiai visas 16 dienų tampa draugiška solidaria erdve, žmonės susipažįsta, bendrauja, atsiveda vaikus, grįžta kitais metais. Net ta, kuri giliai savyje slepia kaltę ir gėdą (tai du pagrindiniai jausmai, kuriuos, deja, jaučia smurtą patiriančios moterys), atėjusi į neįpareigojantį koncertą ar spektaklį, bet diskusijoje po jo išgirdusi apie galimybę kreiptis pagalbos, gal įsidrąsinusi taip ir padarys? O kadangi renginiai būna įvairūs, tai beveik kiekvienas iš jų ir skirtingo amžiaus bei pomėgių auditoriją sutraukia, taip baltieji kaspinėliai ir žinutė „Nulis tolerancijos smurtui prieš moteris“ perduodama jis plačiau. Tiesa, šiemet, iš paauglių išgirdau pastabą, kad trūksta interaktyvių, į juos orientuotų renginių, mergina minėjo, kad be šokio spektaklio, galėtų vykti ir fleshmobas. Teks galvoti apie tai jau kitų metų programoje.
O dėl būdo „plauti pinigus“, matyt, aš nesu tas, anot ponios Hanos, „gudrus žmogus“, nes to niekaip neišmokstu. Viena vertus, Kauno miesto savivaldybė neremia prevencinių projektų, todėl jau trečią kartą jį organizuojame tik su labai kukliu LR SADM ir keleto privačių rėmėjų (ačiū UAB „Brandas“ už netikėtą paramą) finansavimu. O šiemet, lyg tyčia, tų rėmėjų paieškai ir pritraukimui labiausiai laiko ir pritrūko. Žinoma, savivaldybė palaiko Festivalį moraliai, prireikus suteikia patalpas renginiams, padeda su sklaida, ir kaip pasakė administracijos direktoriaus pavaduotoja: „Su pinigais padaryti tai visi gali, bet tikrasis iššūkis – padaryti be pinigų“. Tai tą iššūkį (velniai griebtų, koks jis sudėtingas, kasmet sakau, kad jau paskutinis) priimame jau trečią kartą, todėl be galo dėkingi visiems Festivalio partneriams, atlikėjams, komandai, pagalbininkams ir savanoriams, be jūsų ši 16-os dienų šventė tikrai nebūtų įvykusi.
