Iki gyvos galvos Medininkų žudynių byloje nuteistas Konstantinas Michailovas (Nikulinas) nuosprendį apskundė. Jo advokatams pavyko pasiekti, kad teismas apklaustų buvusį Lavoriškių muitinės posto viršininką Vytautą Petruškevičių. Jis teigia apie tragediją sužinojęs ketvirtą ryto, todėl į Medininkų postą atvyko pirmas. V. Petruškevičius pasakoja, kad nufilmavęs kraujais paplūdusius kolegas, išorėje nutekėjusį kraujo klaną, užfiksavo dvi pasalas, dviejų rūšių – pistoleto ir automato – šovinių gilzes, daiktų. Tai esą turi būti užfiksuota maždaug 40 minučių vaizdo juostoje, kurią perdavė Muitinės vadovui.
„Daug kartų mėginome tą juostą atgauti, bent kopiją peržiūrėti, į muziejų įdėti – ten mūsų draugai, bendradarbiai... Nieko iš to neišėjo“, – sakė liudininkas Vytautas Petruškevičius.
Teisme jis teigia pamatęs sumontuotą, keturis kartus trumpesnį vaizdą. O kameros laikmatis rodė apie devynias - tuo metu jis jau buvo grįžęs į Vilnių.
„Kai man parodė juostą teisme, aš supratau, kad ta juosta – ne mano“, – tvirtino liudininkas Vytautas Petruškevičius.
Buvęs Muitinės vadovas Valerijonas Valickas prieš kamerą kalbėti atsisakė.
V. Valickas tvirtino, kad mums pateiktas įrašas – V. Petruškevičiaus filmuoto vaizdo kopija. Ji yra ir byloje, nors V. Valickas sako prokurorams jos nedavęs. Apie muitininkų turimą vertingą medžiagą kalbėta jau kitą dieną po žudynių. Aukščiausiąją Tarybą informavęs apie įvykį, tuometis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas norintiems sužinoti detaliau, siūlė kreiptis į Muitinės departamento vadovą.
„Gerbiamasis Valerijonas Valickas, Muitinių departamento direktorius, prašė pasakyti, kad yra įvykio vietos apžiūros video juosta. Jeigu kas norėtų susipažinti, jis čia ją turi ir gali pademonstruoti. Tai jam nesudarytų jokio vargo“, – kalbėjo Generalinis prokuroras A. Paulauskas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 rugpjūčio 1 dienos posėdyje.
Tai įsiminė posėdžiui pirmininkavęs Vytautas Landsbergis, vėliau reikalavęs atsakyti, ar ši medžiaga yra byloje. Tačiau 2000 m. rugpjūtį generalinio prokuroro pavaduotojas Kęstutis Betingis informavo, kad V. Petruškevičiaus filmuoti vaizdai – nežinia kur.
„Vyriausiasis muitininkas V. Valickas paaiškino, kad 1991 07 31 Muitinės departamente buvo vaizdo įrašas apie nužudytus pareigūnus Medininkų poste, tačiau neprisimenąs, kad jis būtų perduotas prokuratūrai. 2000 08 11 (raštas Nr. 8/3–02–1072) Generalinė prokuratūra kreipėsi į vyriausiąjį muitininką V. Valicką atlikti departamente patikrinimą, kur šiuo metu yra minimas vaizdo įrašas, ir pateikti jį susipažinimui“, – generalinio prokuroro pavaduotojas K. Betingis rašė V. Landsbergiui.
Muitinės departamentas oficialiai pranešė, kad patikrinimo nebuvo. V. Valickas tikina, kad įrašo originalas dingo per 1991-ųjų pučo sumaištį, tačiau neatskleidžia, kas ir kada tai nustatė.
Profesorius V. Landsbergis apgailestauja, kad 1991-iais neprašė pateikti dabar jau nežinia kur pradanginto įrašo.
„Tos juostos, kurią filmavo pirmas atvykęs muitininkas, nėra. Arba ji kur nors paslėpta, arba sunaikinta. Byloje figūruoja kažkokia kita juosta, kiek aš mačiau iš spaudos, nufilmuota keliomis valandomis vėliau. Tą reiktų tikrinti, jeigu kas nors galų gale ims tirti patį tyrimą ir tyrėjų atsakomybę“, – kalbėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.
Pareigūnai ir ekspertai, atlikdami žudynių vietos apžiūrą, rinkdami nusikaltimo įkalčius, kaip to reikalauja Baudžiamasis kodeksas, dirbo aštuonias valandas. Sudėliotas gan aiškus nusikaltimo vaizdas. Tačiau, pasklidus informacijai apie neva vertingą įrašą, pareikalauta, kad tuometis Muitinės departamento vadovas V. Valickas jį pateiktų.
„2001 birželio mėnesį mes gavome iš Muitinės Departamento tuometinio Muitinio direktoriaus raštą ir pridėtą vaizdajuostės, kaip jis pats teigė, tikslią kopiją. Su ja susipažinus, nebuvo nustatyta naujų duomenų. 2011 m gegužę Vilniaus apygardos teismas ištyrė būtent šį Muitinės departamento vaizdo įrašą. Priimdamas nuosprendį, jo negrindė pateiktu vaizdo įrašu, o tai reiškia tai, kad tas vaizdo įrašas nebuvo laikomas įrodymu. Autorystės mes nematėme. Ta autorystė bus nustatinėjama Lietuvos Apeliaciniame teisme“, – dėstė Generalinės prokuratūros atstovė Vilma Mažonė.
Kaip bebūtų, ši ir į ją panašios istorijos pila vandenį ant buvusio Rygos omonininko gynybos girnų. Ji siekia sukelti abejonių dėl byloje surinktų įrodymų. Tuoj po teismo posėdžio, kuriame liudijo V. Petruškevičius, K. Michailovas kreipėsi į aukščiausius šalies vadovus, Apeliacinį teismą ir generalinį prokurorą, reikalaudamas tuoj pat nutraukti prieš jį neva „vykdomą teisinę savivalę, o jos vykdytojus patraukti baudžiamojon atsakomybėn“.
