„Bet ko paklauskime gatvėje, kas buvo Barbora Radvilaitė, ir visi atsakys – karalienė, Žygimanto Augusto žmona“, – juokiasi prof. Raimonda Ragauskienė.
Tačiau ar pažįstame Barborą kaip žmogų? Ne vien tragiškos meilės istorijos heroję? Istorikė sako, kad ne, todėl artėjant 500-osioms B.Radvilaitės gimimo metinėms ir mėginusi pasižiūrėti į šią istorinę asmenybę kiek kitu kampu. Tarkim, ką ji valgė ir kas tie maldžikai.
Taip pat R.Ragauskienė atvirai sako, kad valstybininke Barbora Radvilaitė nebuvo, galbūt tam ir laiko pritrūkusi. Juk mirė labai jauna, o karūnuota tebuvo kelis mėnesius.
Datą surankiojo po kruopelytę
– Kai minime Barboros Radvilaitės vardą, atmintyje atgyja daugybė su ja susijusių mitų – apie gyvenimą, meilę, mirtį. Tai turbūt yra labiausiai mitais apipinta asmenybė Lietuvos istorijoje. Ar mokslininkams pavyksta bent dalį tų mitų išsklaidyti?
– Man atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau tie mitai stiprėja. Vienus mitus išsklaidome, tarkim, dėl mirties priežasties. Dabar jau galima tvirtai pasakyti, nes neseniai lenkai atliko pakartotinį tyrimą, pritarė ir mano minčiai, ir medikų komandai, kuriai vadovavo a.a. Rūta Nadišauskienė, nuomonei, tad sakyčiau – 99 proc., jog tai buvo gimdos kaklelio vėžys.
Tad vieni mitai išsisklaido, bet kiti dėl tokios gražios istorijos lieka, gyvuoja, apsipina dar naujais ir tęsiasi mitinis Barboros gyvenimas. Bet gal tai ir gražu.
-
Išleidžiamas pašto ženklas Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei
-
Šeštadienį Barboros Radvilaitės mirties 470-ųjų metinių proga skambės jos meilės laiškai
-
Barščiai, varškėtukai ir meduoliai su uogiene: ką valgė garsiausia LDK moteris
-
Testas prenumeratoriams: ar atsakysite bent į 7-is iš 10-ies klausimų apie Barborą Radvilaitę?
Mano žinia šiandien yra kitokia – mes gana greitai, gruodžio 6 dieną, minėsime 500-ąsias Barboros gimimo metines. Mėnuo ir diena yra šimtu procentų tikri. Tačiau žmonės tuo metu labiau domėjosi mirtimi ir fiksuodavo mirties laiką labai tiksliai, ypatingai XVI a. pradžioje, tuo laiku, kai Barbora gyveno, o gimimo data nebuvo aiški, nes nebuvo įdomi. Ir taip jau atsitiko, kad netgi valdovės Barboros Radvilaitės tarsi ir neturime tos tikslios gimimo datos.
Tačiau ir neturime, ir turime. Per potvynį Vilniuje, katedroje, prieš karą buvo atrasti Barboros palaikai. Rasta ir sidabrinė lentelė, įdėta į karstą, kurioje buvo įrašyta: „1551-aisiais Viešpaties metais šviesiausioji kunigaikštienė ponia Barbora, iš Dievo malonės Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė, kilusi iš Radvilų giminės, šviesiausiojo kunigaikščio pono Žygimanto Augusto, iš Dievo malonės Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, antroji žmona, savo amžiaus 28-aisiais nebaigtais metais Krokuvoje gegužės 8 dieną 18 valandą ankstyvos mirties pašaukta guli čia palaidota.“
Tai va, atskaičiavus galima labai aiškiai pasakyti, kad ji gimė 1522 metais. O karališkose sąskaitų knygose yra išlikusi žinutė, kad gruodžio 6 dieną Žygimantas Augustas dovanojo žmonai dovanas gimtadienio proga. Viskas taip ir susidėliojo – 1522-ieji gruodžio 6 diena yra Barboros gimimo diena. Šiemet švenčiame jos 500 metų gimimo jubiliejų.
– Net karalienių gimimo metus tenka nustatyti surenkant tiek detalių?
– Ne visų. Bet Barboros taip. Barborą mes lyg ir labai gerai žinome, mūsų istorinėje kultūroje ji yra įsitvirtinusi, net savotišką jos kultą turime, nes kiekvienais metais pasirodo po kelias dešimtis įvairiausių straipsnių, turiu galvoje, tuos populiariuosius.
Ji yra kilusi iš LDK didikų Radvilų giminės, bet nors ir didikai, bet dėl to meto rašto kultūros dalykų, dėl to, kad archyvai, net ir Radvilų, taip prastai išliko, ne viską apie ją žinome. Nežinome net tikslių nei Barboros tėvo, nei motinos gimimo datų, žinome tik mirties. Nežinome ir jos brolio Mikalojaus Radvilos Rudojo gimimo metų. Man pavyko nustatyti, bet lieka tas „apie“ – apie 1515 metus.
Žinome išties daug, bet ko paklausus, kas ji yra, iš karto atsakytų, kad tai karalienė. Bet aš susimąsčiau – ar mes ją pažįstame?
Pažinti kaip žmogų
– Tai ar išties tiek jau daug mes žinome apie Barborą, kaip gali atrodyti?
– Žinome išties daug, bet ko paklausus, kas ji yra, iš karto atsakytų, kad tai karalienė, jos atskirai pristatinėti Lietuvoje turbūt nereikėtų. Bet aš susimąsčiau – žinome daug, bet ar mes ją pažįstame? Pažįstame kaip žmogų. Man atrodo, kad ne.
Mes turime tik tam tikrus stereotipinius vaizdinius, žinome, kad ji ištekėjo už Žygimanto Augusto, kad prieš tai buvo Goštauto žmona, kad tai antroji santuoka, kad labai didelė meilė buvo, kad nelaimingai baigėsi jos gyvenimas – toks trumpas, tragiškas, karūnacijos triumfas tęsėsi vos keturis mėnesius, susirgo baisia liga, palaidota. Kad meilė peržengė ir mirtį.
Visos tos detalės žinomos, bet, sakyčiau, šiek tiek romantizuotos. Nors ir pati istorija tragiškai romantiška. Bet paradoksaliai mažai žinome apie ją kaip apie asmenį, apie Barborą kaip žmogų, tokį kaip mes.
Aš nusprendžiau pažiūrėti į ją šiek tiek kitu kampu – per tai, ką ji valgė, per jos virtuvę, rasti kitų įdomių sąsajų su šiandiena.
Atsirado tokie įdomūs dalykai, tarkim, jos giminystės ryšiai su Ukraina. Norėjau paieškoti tokių dalykų, kurie priartintų Barborą prie šių dienų, bet mes ją suprastume ne kaip nepasiekiamą ikoną, o kaip žmogų, kaip ji atrodė, ką valgė, ką galvojo. Tuo pačiu galėtume priartėti prie jos epochos.
Lietuvoje turime vos ne Barboros kultą – tokios oficialios, ikoniškosios. Štai 2009-aisiais metais Lietuvai minint Vardo tūkstantmečio sukaktį buvo sugalvota išrinkti šimtą žymiausių Lietuvos istorijos asmenybių. Jų vardai buvo iškalti Vingio parke, skulptūroje „Vienybės medis“. Ir be didesnės konkurencijos Barbora pateko tarp šimto žymiausių žmonių, tai tikrai rodo tos asmenybės žavesį ir žinomumą.
Bet liūdina tik tai, kad iš tų šimto asmenybių sugebėta surasti vos septynias moteris. Aš visur sakau, kad Lietuvoje tikrai „tik“ vyrai kuria istoriją ir tik jų dėka mes šiandien čia gyvename. O moterys tai kažkur paraštėse. Tik Barbora tempia tą naštą iš senųjų laikų.
2009-aisiais metais Lietuvai minint Vardo tūkstantmečio sukaktį buvo sugalvota išrinkti šimtą žymiausių Lietuvos istorijos asmenybių. Be didesnės konkurencijos Barbora pateko tarp šimto žymiausių žmonių.
– Taip yra turbūt ir to masinio populiarumo dėka? Nes kiek turime žinomų jos nuopelnų visai valstybei?
– Taip. Ji pralenkė ir Mindaugo žmoną. Pagal reitingus ji buvo net arti Vytauto, ne tik jo žmoną Oną pralenkė. Net ir tą pačią Boną, kuri tikrai nusipelniusi daug daugiau.
Nes jeigu pasižiūrėsime, kokie Barboros nuopelnai istorijai, tai didžiausi jos nuopelnai, drįsčiau sakyti, yra istorinei kultūrai, renesanso kultūrai. Ta romantizuota meilės istorija labai prisideda prie mūsų istorinės sąmonės. Ta prasme Barbora yra nepralenkiama.
Bet jeigu žiūrėsime, kad ji kaip valdovė būtų atlikusi kažką panašaus kaip karalienė Bona, tai tokių dalykų neturime. Turime jos vieną kitą valdos dalinimą, kaip didikė dalino savo ištikimiems tarnams valdas. Pirko juvelyrinius dirbinius, yra net įkeitusi vieną savo valstiečių šeimą, kad galėtų įsigyti auksinę grandinę.
Kažkokių tokių dalykų, kad būtų prisidėjusi prie valstybės posūkių ar pan., nėra, nebent netiesiogiai – tuo metu labai iškilo Radvilos jos dėka. Galbūt kažkiek per ją Radvilos paveikė ir Žygimantą Augustą, bet net netiesioginių to įrodymų labai mažai. Mes apie ją kaip valstybininkę tikrai neturėtume kalbėti.
Vis dėlto ji labai garsi, pralenkia daugelį. Net Oną Vytautienę, kuri diplomatinėje srityje atliko labai daug. Barbora to neturėjo. Valdove ji buvo labai trumpai, tad neturėjo ir laiko, negalėjo to padaryti.
Pirko juvelyrinius dirbinius, yra net įkeitusi vieną savo valstiečių šeimą, kad galėtų įsigyti auksinę grandinę.
Paslapčių tebėra daug
– Tai kokia ta paslaptis, kad ji tokia žinoma ir populiari?
– Tų paslapčių labai daug. Tie mitai irgi rodo, kad yra daug paslapties. Įdomūs ir gražūs mitai, tarkim, Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas – kad čia yra pavaizduota Barbora, nors iš tikrųjų nieko panašaus, o tik gražiai sukurtas mitas, kad matome labai liūdną Dievo Motiną, nes čia Barbora liūdna, o ji liūdna, kadangi neteko kūdikio.
Dar vienas toks nerealistinis, bet labai gražus mitas, kad Barboros dėka gulbės ateina į Lietuvą, nors tai migruojantys paukščiai, minimi dar prieš Pirmą statutą. Negalėjo taip būti, kad Žygimantas Augustas tas gulbes jai dovanojo ir tokiu būdu jos atsiradusius Lietuvoje.
Manau, kad pagrindinė priežastis, kodėl Barbora yra tokia žinoma, mitologizuota, yra meilė. Tikrai ta meilė, ypatingai iš šių laikų perspektyvos, peržengia mūsų supratimą. Jeigu kalbėtume apie ankstesnius laikus, kai tokios romantiškos meilės dar galėjo būti, bet dabar, vartotojiškoje visuomenėje tokios meilės be ribų, viską atiduodant lyg ir nebelikę. Tai įsivaizduokite, kaip XVI amžiuje tai atrodė.
Tai buvo visiškas nesusipratimas, nes meilė atsirasdavo tik po santuokos, jeigu tokia atsirasdavo. Santuoka būdavo ekonominis sandoris. Ypatingai, kad valdovas vestų iš meilės, tai net nežinau... Bet Žygimantas Augustas tikrai vedė iš meilės ir Barbora jį mylėjo, tokia stipri meilė peržengė ir to meto, ir, drįsčiau teigti, šių laikų standartus.
Tai buvo nesusipratimas, nes meilė atsirasdavo tik po santuokos, jeigu atsirasdavo. Santuoka būdavo ekonominis sandoris. Bet Žygimantas Augustas tikrai vedė iš meilės ir Barbora jį mylėjo.
Kita vertus, meilė didžiulė, bet viskas labai tragiškai baigėsi – tiek daug įdėta, nes Žygimantas Augustas iššvaistė didžiulę dalį to Jogailaičių domeno, kurį jam sukaupė motina, karalienė Bona, kuri darė viską, kad Jogailaičių dinastija stiprėtų, pirko, išpirkinėjo valdas, viską darė, kad tos valdos grįžtų į valdovo rankas ir jai tas pavyko.
O Žygimantas Augustas tam, kad Barbora būtų pripažinta kaip žmona, o vėliau ir karūnuota, viską išdalino. Visas Bonos darbas, motinos triūsas nuėjo perniek. Tai dar viena tragedija.
Bona tikrai buvo labai supratinga, didi politikė, kuri suprato tokios santuokos minusus. Deja, sūnus šį kartą pasielgė vedamas jausmų, neracionaliai. Padėta ant altoriaus buvo viskas – Barbora buvo turtingiausia moteris abiejose valstybėse, tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, turėjo pripažinimą, meilę, viską, tiktai liga, su kuria niekas nebegalėjo tuo laiku kovoti, taip tragiškai viską užbaigė.
Jeigu vien meilė būtų buvusi, neaišku, kaip ji toliau rutuliotųsi ir turbūt nesulauktų tiek dėmesio. Bet tragiškumo aspektas labai žmones domina. Panašiai kaip ir šiomis dienomis karalienės Elžbietos II laidotuvės pritraukė daugybės žmonių dėmesį.
Ukrainietiška kilmė
– Prakalbote apie sąsajas su šių dienų aktualijomis, papasakokite apie dar vieną sąsają – ukrainietiškas Barboros kilmės šaknis.
– Iki šių dienų tai nebuvo labai akcentuota, kad Barbora yra pusiau lietuvė, nes tėvas buvo lietuvis, Jurgis Radvila, Vilniaus kaštelionas, LDK didysis etmonas, bet kita jos pusė ukrainietiška – jos mama buvo Barbora Kolianka, kilusi iš vakarinių Ukrainos žemių, Lvivo pavieto. Barboros Koliankos tėvas buvo Podolės vaivada, o mama – Rusios vaivadaitė. Tų vaivadijų elito dukra ji buvo. Barbora Kolianka atnešė vyrų ir valdų iš tų žemių.
Po motinos mirties valdas perėmė Barbora Radvilaitė ir tik po jos mirties tos valdos atiteko vieninteliam broliui, Mikalojui Radvilai Rudajam, kuris vėliau pardavė.
Barbora yra pusiau lietuvė, nes tėvas buvo lietuvis, Jurgis Radvila, Vilniaus kaštelionas, LDK didysis etmonas, kita jos pusė ukrainietiška – jos mama buvo Barbora Kolianka, kilusi iš vakarinių Ukrainos žemių, Lvivo pavieto.
Barbora Kolianka ne kartą buvo nuvykusi į Lvivą, tai galima įtarti, kad ir B.Radvilaitė buvo nuvykus kartu su motina, nes yra laiškų, kur motina rašo iš kitų savo valdų ir teigia, kad su ja yra jos vaikai.
Kitas įdomus akcentas – žiūrint pagal motinos liniją, ketvirtoje kartoje atgal viena giminaitė, Elžbieta Granovska iš Pilicos irgi turėjo karūną, buvo Lenkijos karalienė, Jogailos trečioji žmona, ištekėjusi 1417 metais. Šitoje giminėje Barbora tampa antrąja, kuri nešiojo karūną.
Mėgo varškę ir saldumynus
– Savo tyrimui pasirinkote labai įdomų aspektą – virtuvę ir maisto kultūrą. Ką iš to jums pavyko sužinoti apie Barborą?
– Pasirinkau aspektą – gyvenimą stalo ritmu. Būtent su tokiu projektu ir gavau Lietuvos kultūros tarybos kultūros ir meno kūrėjo individualią stipendiją. Norėjau pasižiūrėti, ką ji valgė, kaip stalai buvo serviruojami. Baigiu parengti tą leidinį, tai visko ir neatskleisiu, bet vieną kitą štrichą noriu paminėti.
Yra dalykų, kurie yra nepalyginami, kaip gyveno žmonės tuo metu ir kaip gyvename mes dabar. Tarkim, kelionės, kaip keliauja valdovas. Štai 1543 metais Žygimantas Augustas į Gardiną iš Krokuvos vyko su 400 žirgų ir raitelių, 10 kupranugarių, 27 vežimais vien karaliaus daiktų, tarp jų vienas vežimas – valdovo miegamasis. Nepalyginsi to su šiais laikais.
Bet yra ir tokių dalykų, kurie mums suprantami, tarkim, valgis, valgio kultūra. Galime rasti labai daug paralelių, nes to meto stalas mažai kuo skiriasi nuo šiandienos žmogaus stalo. Skirtumas būtų tik tas, kad toji prabanga Barboros Radvilaitės laikais buvo prieinama tik didikams ir valdovams. O šiais laikais prieinama visiems – pradedant įvairiausiais prieskoniai ir baigiant mėsa.
Kalbant apie valgio dažnumą, tai vaikai būdavo maitinami tris, o kartais ir keturis kartus per parą, o suaugusieji valdovai, tad – ir Barbora, valgydavo tik dukart – pusryčiai apie 11 val. ir pietūs apie 14-15 valandą. Du kartai ir tiek, bet stalai lūžo ir valgiai buvo labai įvairūs.
Žinoma, stalo gausa priklausė ir nuo progų. Jeigu tai vestuvės, tai ten turime kimštų ne tik fazanų, bet ir gulbių, prabanga didžiulė. O ir kasdienis valgis nebuvo kuklus, bet skyrėsi, prabangos nebuvo tiek daug.
– Paminėjote vaikų maitinimą. Papasakokite, ką galbūt valgė ir kokia buvo Barbora vaikystėje.
Tai buvo labai energingas, judrus, gyvybingas vaikas, nes pagrindiniai jos pomėgiai vėliau buvo medžioklė, šokiai. Yra išlikę labai gražūs laiškai, kaip jie su Žygimantu Augustu Krokuvoje per Užgavėnes šoko visą naktį dviese.
– Apie Barborą vaikystėje žinome turbūt mažiausiai. Šaltinių turime nedaug, bet man įsivaizduoti, kokia Barbora buvo vaikystėje, tikrai nesudėtinga, nes žinau, kokia ji buvo suaugusi, neturėjo pasikeisti.
Tai buvo labai energingas, judrus, gyvybingas vaikas, šėlstantis, nes pagrindiniai jos pomėgiai vėliau buvo medžioklė, šokiai. Žinome apie jai padovanotą mažą arkliuką, kai ji buvo labai jauna, tad ir jodinėjimas. Yra išlikę labai gražūs laiškai, kaip jie su Žygimantu Augustu Krokuvoje per Užgavėnes šoko visą naktį dviese. Tokie pomėgiai rodo, kad ir vaikystėje buvo tokia nenuorama.
Ji gaudavo sveiką pagal to meto sampratą, vaikui pritaikytą maistą. Kūdikystėje turėjo būti maitinama motinos pieno, tik klausimas, ar pati motina maitino, nes pagal vėlesnius XVI a. didikių pavyzdžius galima pasakyti, kad labai dažnai ieškota žindyvių, nes arba pačios didikės negalėjo maitinti, arba ir dėl mados. Nežinome, ar Barbora turėjo žindyvę, ar vis dėlto motina pati žindė. Bet žinant tai, kokia motina buvo pasišventusi Barborai, kaip ją rūpinosi visą gyvenimą, galima manyti, kad gal ir pati maitino.
Mažiems vaikams duodavo įvairių košių – miežių, avižų, sorų, grikių. Tyrelės ir košelės buvo svarbiausi patiekalai vaikams. Įdomu tai, kad net XVI a. herbariumuose minima manų košė, ji ten traktuojama ne tik kaip patiekalas vaikui, bet ir sergančiam suaugusiajam, nes esą prisideda prie sveikimo, gerina savijautą, ramina. Manų košė vaikams buvo tikrai duodama ir buvo populiari.
Dar vienas patiekalas mažiems vaikams – vadinamojo papka. Tai kvietinė labai gera duona, kaip šiandien sakytume – pyragas, užpilama karštu pienu, tokia košele maitinami vaikai.
Vaikams pirmoje vietoje buvo įvairūs pieno produktai, tarkim, varškė. Varškė apskritai Barboros Radvilaitės visą gyvenimą buvo labai mėgtas produktas. Yra žinomas receptas, vadinamieji maldžikai, pavadinimas atėjęs iš vytautinių laikų, buvo toks Vytauto sekretorius Mikalojus Maldžikas, galbūt su juo reiktų sieti. Tai varškėčiai iš saldžios varškės, kepami krosnyje, saldūs, išsipūtę.
Tai vienas pagrindinių patiekalų vaikystėje ir net tapusi valdove Barbora labai juos mėgo, sąskaitose matome labai dažnai užsakytą arba varškę, arba jai keptus maldžikus.
Vaikams drausdavo duoti per sūrius, per daug karštus patiekalus, per daug prieskonių, nors tuo laikotarpiu karaliavo prieskoniai – šaldytuvų nebuvo, mėsa sunkiai išsaugoma, tai ir druskos daug, ir prieskonių ne visada geram kvapui užmušti. Bet vaikams duodavo tai, kas šviežiausia.
Yra žinomas receptas, vadinamieji maldžikai. Tai varškėčiai iš saldžios varškės, kepami krosnyje, saldūs, išsipūtę. Net tapusi valdove Barbora labai juos mėgo.
Cukraus ir vaisių taip pat ribojo, nes žinojo apie dantų problemas. Pati Barbora turėjo labai gražius dantis, kaip matome iš palaikų, bet vienas dantis jau buvo ėduonies pažeistas. Žinoma, kaip Radvilos liepdavo prižiūrėti vaikams dantis – mažiems vaikams valydavo su skepetaite.
Yra Boguslavo Radvilos nurodymai tarnaitėms, kaip prižiūrėti jo dvejų metukų dukrą, tai kiekvieną kartą po valgio jos turėjo su skepetaite išvalyti visus dantukus. Dantų skausmas tuo metu buvo labai gerai suprantamas, pagrindinis gydymas – dantų traukimas, tad labai daug dėmesio skirta priežiūrai.
Vaikai mėsos irgi gaudavo, nes mėsa to meto virtuvėje karaliavo. Kiek Barbora gaudavo, sunku pasakyti, bet, matyt, kad kaip ir suaugusi valgė ir paukštienos, galėjo gauti ir sumedžiotos, nes motina irgi mėgo medžioti.
Pabrėžčiau tokį skirtumą nuo šių laikų – vaikui, net ir mažam, būdavo duodamas skiestas alkoholis. Pvz., skiestas alus. Tas pats Boguslavas Radvila nurodydavo, kad draudžia savo dukrai duoti stiprių gėrimų, nebent nedaug vyno, pašildyto alaus ir pan.
Barbora mėgo imbierą, jai buvo gaminamos imbierinės cukatos. Sirgdama valgė tiesiog kilogramais jo, bet tai sietina su jos liga, nes matė gydytojai, kad valo kraują.
Mėgo barščius – augo tokie lankiniai barščiai, gaudavo tos sriubos praktiškai kiekvieną dieną. Ir meduolius labai mėgo, matyt, mėgo nemažai saldumynų. Jai buvo gaminami ir rožių žiedlapiai cukruje.
