„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Barzdotas Gidas: pusė žygio sėkmės priklauso nuo to, ar turite gerus batus ir kojines

Matas Toliušis, geriau žinomas Barzdoto Gido pseudonimu, yra ne tik aktyvaus laisvalaikio mėgėjas, bet ir žygių organizatorius. Kasmet jo organizuojami 100 kilometrų žygiai pritraukia vis daugiau šio sporto entuziastų, tačiau pats Matas sako, kad svarbiausias dalykas jo vedamuose žygiuose – gera energija, dėl kurios žmonės nori grįžti dar kartą.
Matas Toliušis, geriau žinomas kaip Barzdotas Gidas
Matas Toliušis, geriau žinomas kaip Barzdotas Gidas / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip prasidėjo Jūsų meilė žygiams ir aktyviam laisvalaikio leidimo būdui?

– Tikriausiai, toks – mano gyvenimo būdas. Aš visą laiką judėjau – tai daro ir mano augantis sūnus. Žinoma, nežygiavau visą gyvenimą.

Viskas prasidėjo 2017 metais, kai dalyvavau projekte „Misija Sibiras“ – ten reikėjo žygiuoti. Pirmą kartą gyvenime užsidėjau 60 litrų talpinančią kuprinę ir man žiauriai patiko. Mane žavėjo tas iššūkis, kai tu susikrauni daiktus ir eini su krūva žmonių. Einat dėl bendro istorinio tikslo ir kirba mintis: „Kiek čia galima nueiti?“ Tada, nors gal ir ne iš karto, bet prasidėjo mano žygiavimo kelionės.

Išėjo taip, kad pirmuosius 100 kilometrų nuėjau be miego

Nuėjau 40, 50 kilometrų, vėliau, „TrenkTuro žygyje“ – ir 60 kilometrų. Siekiau nueiti dar daugiau.

Galiausiai išėjo taip, kad pirmuosius 100 kilometrų nuėjau be miego. Tas kartas yra vienintelis, kai tokį atstumą ėjau vienas. Ėjau aplink Vilnių, kai tik buvo sudarytas 100 kilometrų pažintinis takas. Tada ėmiau į žygius vestis ir kitus žmones – mane pradėjo samdyti ir įmonės, norėdamos, kad pravesčiau vieną kitą žygį (tai nebuvo mano pagrindinis darbas). Tiesiog kažkas pasakydavo: „Su juo faina eiti.“ Paskui pradėjau žygiuoti nuolatos. Užklupus pandemijai, laiko buvo į valias – tai aš ir eidavau.

Meilė žygiams kiekvienam atsiranda dėl skirtingų priežasčių. Aš mėgstu sau kelti iššūkius, kitiems patinka didžiulės masės žmonių, dar kiti – tiesiog mėgaujasi laiku, praleistu gamtoje. Aš džiaugiuosi, kad žmonės eina. Turime judėti – organizmas tik padėkos. Visada raginu pradėti vaikščioti. Bent jau aplink savo rajoną.

Pirmasis organizuotas žygis – per pandemiją

– Kada pradėjote organizuoti žygius ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms?

– 2020 metais į žygį vedžiau pirmąją grupę žmonių. Ėjome 100 kilometrų aplink Kauną. Tada dar galiojo pandemijos draudimai: galėjome eiti tik septyniese ar aštuoniese. Subūriau žmones, kurie nebuvo ėję daugiau nei 50 ar 60 kilometrų.

Nutiko taip, kad per 26 valandas apėjome aplink Kauną. Tai nebuvo greitas žygiavimas, bet aš buvau kaip vedlys ir nuvedžiau žmones į tą mini svajonę. Niekada nepamiršiu dalyvės Ugnės, kurios „degalai“ buvo jos sesės pasakymas: „Ha, tu nenueisi.“ Ugnė man ir sakė, kad parodys seseriai ir nueis. Buvo momentų, kai jai buvo sunku, tačiau ji ėjo užsikūrusi ir tikėjo, kad sesuo klysta. Tada pamačiau, kad man tiko vesti žygius.

„TrenkTurui“ patiko, kaip tai darau, tai ir dabar retkarčiais jiems pravedu vieną kitą žygį. Raseinių, Kėdainių turizmo centrai ėmė samdyti, kad suformuočiau trasą, pravesčiau žmones, papasakočiau apie apylinkes.

Kas mano „produkte“ (dabar taip vadinu savo žygius) yra kitaip nei pas kitus žmones? Aš atiduodu labai daug energijos. Atiduodu žmogui tą jausmą, kad man rūpi, jog jis yra čia. Stengiuosi burti grupes, kurios neviršytų 40 žmonių, kad galėčiau su kiekvienu žmogumi pasikalbėti, pasidomėti, ką jis veikia, kodėl atėjo į žygį. Žygis – ne akla komercija. Noriu, kad žmogus iš jo ką nors išsineštų. Į mano gimtadienio žygį susirinko daugybė žmonių: visame žygyje nebuvo tylos, ėjome bekele.

Greitu metu eisiu į jau trečiąjį SOP (specialiai optimizuotą palūžti) žygį su nauja žmonių grupe. Vėl eisime 100 kilometrų.

Žmonės grįžta ir į kitus žygius. Džiaugiuosi, kad jie iš manęs gauna ne tik žygio maršrutą ir pasakojimą apie apylinkes, bet kartu ir mano energiją, kurią stengiuosi jiems perduoti. Noriu būti super vedlys. Kiekvienam žygiui ruošiuosi ir siekiu, kad žmogus, išėjęs iš mano žygio, rekomenduotų mane kitiems, kad ir šie ateitų kartu pažygiuoti ir įsisavinti geros energijos.

Meilė žygiams kiekvienam atsiranda dėl skirtingų priežasčių. Aš mėgstu sau kelti iššūkius, kitiems patinka didžiulės masės žmonių, dar kiti – tiesiog mėgaujasi laiku, praleistu gamtoje

– Kaip sekėsi organizuoti patį pirmąjį žygį, į kurį pakvietė daugiau žmonių? Ar buvo sunku pasiruošti ir ar iškilo kokių nors nenumatytų situacijų?

– Pirmajame mano didesniame žygyje dėl pandemijos galėjo dalyvauti tik 7 žmonės, tad parašiau keliems žmonėms, kurie kažkiek judėjo ir norėjo žygiuoti.

Buvo dvi merginos – Inga ir Ugnė. Jos manęs klausė: „Ar įmanoma tiek nueiti?“ Atsakiau, kad įmanoma. Jos nebuvo žygeivės, bet joms teko pasiruošti per mėnesį. Merginos darė namų darbus, vaikščiojo, pirko daiktus. Dar buvo ir vyresnių žmonių pora, kurie turėjo daugiau patirties, bet buvo lėtesni.

Kiekvienam žygeiviui žygio pradžioje sakau, kad tik dabar jie – nepažįstamų žmonių kompanija, bet žygio metu taps familija. Noriu, kad jie rūpintųsi vienas kitu, nors ir yra nepažįstami. Tai man pavyko nuo pirmo žygio.

– Kaip išsirenkate žygio maršrutą? Ar žygius organizuojate tik Lietuvoje?

– Užsienyje dar nedariau, tik sau ir porai draugų. Aš turiu sistemą, programas, su kuriomis kuriu žygio maršrutus. Apytiksliai galiu padaryti maršrutą bet kuriai Lietuvos vietai. Net ir dabar, kad ir kokiame Skuodo rajone, galėčiau sukurti maršrutą.

Jeigu matau, kad, pavyzdžiui, maršruto vietoje yra pelkės, miškas – nuvažiuoju į vietą ir praeinu trasą. Jeigu mane samdo, padarau tai visada. O kai bandau eiti savo sukurta trasa, visada randu, kaip apeiti ar praeiti tas pelkes ir miškus, tačiau visada stengiuosi surasti sunkesnes kelio sąlygas, kad būtų šiek tiek įdomiau ir sunkiau.

Aš jau žinau, ko tikėtis, pamatęs tam tikrą reljefą. Žinau, ko noriu iš artėjančio žygio. Prisėdu ir per kelias valandas susidarau maršrutą, o jau kitą dieną – nuvažiuoju ir pereinu. Taip pat, paruošiu istorinius pasakojimus, pridedu ir pasakojimų apie gamtinius objektus. Noriu savo žygeivius nustebinti įdomiais pasakojimais, o tai dažniausiai pavyksta.

Kiekvienam žygeiviui žygio pradžioje sakau, kad tik dabar jie – nepažįstamų žmonių kompanija, bet žygio metu taps familija.

– Ar esate susidūręs su neįprastu įvykiu žygio metu?

– Iškart prisiminiau situaciją, kai mano draugas nukrito nuo šlaito, mums einant tik dviese. Filmavome vaizdo įrašus, juokėmės (mėgstame bekelę, netradicinius reljefus, todėl dažnai einame per sudėtingas sąlygas). Tuomet lipau nuo ganėtinai stataus šlaito ir sakiau draugui: „Dabar tu leiskis.“

Jis laikė telefoną rankoje ir filmavosi, o tada paslydo ir nukrito. Nukrito ant galvos, bet kuprinės svoris jį persvėrė ir mano draugas kūlversčiu sėkmingai nučiuožė nuo skardžio. Aš gal dvi ar tris sekundes stovėjau sustingęs, nes jeigu ta kuprinė nebūtų nusvėrusi mano draugo, jis gal ir sprandą nusisukęs būtų. Buvo nejauku, bet daugiau tokių situacijų nesu turėjęs.

Manau, žygius planuoju labai gerai. Vis dėlto, yra buvę ir juokingų situacijų. Būna, kad kerti upelius, upes: kartais įkrenti, o kartais ne. Kartą ėjome ten, kur buvo 2 metrų upelis, kurį reikėjo peršokti. Jeigu neabejoja, suaugęs vyras įsibėgėjęs jį gali peršokti. Jeigu abejoja, gali paslysti.

Vienas žmogus įsibėgėjo, likus metrui, pristabdė, o toliau – bėgo. Jis vos ne vos peršoko, o tada krito atbulom į upę. Realiai, buvo visai šlapias. Bet, šiaip, man nebuvę tokių situacijų, kad kažkas susižeistų, išskyrus tą pirmąją situaciją su bičiuliu.

Asmeninio archyvo nuotr./Žygio metu
Asmeninio archyvo nuotr./Žygio metu

– Kaip reikia tinkamai pasiruošti einant į ilgesnį žygį?

– Daugiau negu pusė žygio sėkmės priklauso nuo to, ar turite gerus žygio batus ir kojines. Žygio kojinės yra labai svarbios. Jeigu netikite, jog jų reikia, tai nežinote, ką reiškia gera žygio kojinė. Ji padeda, jog ant kojos nesusiformuotų pūslės, koja lieka sausa. Pagal savo pėdą turite prisitaikyti ir gerus žygio batus. Jeigu nutrins kojas, prasidės kančios. Dėl to žygio batai ir kojinės – tokie svarbūs.

Žinoma, žygyje svarbu sluoksniuoti rūbus. Labai priklauso nuo sezono, tačiau, artėjant žiemai, sluoksniuojame. Svarbu turėti ir gerą lietapaltį, kojų pudrą, pleistrų, dezinfekcinį skystį. Vis dėlto visi daiktai, kuriuos reikėtų pasiimti į žygį, labai priklauso nuo oro sąlygų.

– Ar yra buvę, kad žmonės į jūsų žygį ateina nepasiruošę ir todėl negauna to patyrimo, kurį stengiatės suteikti?

– Taip. Kai renku grupę šiam žygiui, aš su žmonėmis pasikalbu: duodu pirminius klausimus, kodėl jie nori eiti, kur mane rado, koks jų pasirengimas. Klausiu: „Kam tau čia kankintis? Čia bus sunkus žygis, tikrai sunkus.“

Jeigu žmogus praeina šį etapą, mes turime pokalbį, o, praėjus ir jį, žmones, norinčius eiti į žygį, „sumetu“ į bendrą feisbuko grupę ir ten įkeliu daiktų sąrašą, įvairių patarimų.

Praėjusiais metais buvo du žmonės, kurie įrašus like‘indavo, bet jų neskaitydavo. Tarkime, grupėje įkėliau daiktų sąrašą, pranešiau, kad bus kliūčių ir tai, kaip joms reikia pasiruošti. Mačiau, kad žmonės matė įrašą, bet, atėję į žygį, jie neturėjo kai kurių daiktų. Žygyje tuo rūpintis – per vėlu.

Žmonės per silpnai padarė namų darbus ir gavosi taip, kad jiems nutrynė kojas, nes turėjo blogus batus, prastas kojines. Ties 55-60 kilometru abu nebegalėjo tęsti žygio. Čia jiems buvo pamoka.

Daugiau negu pusė žygio sėkmės priklauso nuo to, ar turite gerus žygio batus ir kojines.

Dabar kiekvienam atskirai parašau įrašą, paklausiu, kaip nuotaikos, kaip sekasi ruoštis, ar skaitė daiktų sąrašą. Paprašau, kad papasakotų, ką turi ir ko dar ne. Stengiuosi individualiai kalbėtis, nes noriu, kad žmonės turėtų vieną geriausių savo gyvenimo nuotykių. Tam reikia pasiruošti, o kartais tai yra nepadaroma, tad bandau mažinti šią galimybę.

200 km be miego

– Ateityje norite nueiti 200 kilometrų be miego. Kokia – tokių ilgų žygių prasmė?

– Aš tokius žygius rengiu tik sau. Turiu porą trenktų bičiulių, su kuriais užpraeitais metais Latvijoje nuėjome 170 kilometrų: trukome 47 valandas, ėjome paplūdimiu. Šiemet per Jonines, tikriausiai, eisime 200 kilometrų Estijoje. Kiek truksime – nežinau. Ar nueisime? Irgi nežinau. Bet aš mėgstu ir namų darbus, ir jauduliuką, kai nežinau, ar man pavyks. Bet tuo tikiu ir tam ruošiuosi.

Eisime ir žiūrėsime, kaip seksis. Nežinau, kaip organizmas reaguos, bet tai ir yra įdomu. Pasižiūrėti, kaip reaguoja organizmas. Kai ėjome 170 kilometrų, Liepojoje pradėjome snūduriuoti, tai šokome į jūrą. O toks žygis – organizmo alinimas. Jis jam nėra reikalingas, bet man tai – laimės kilometrai. Mėgstu gamtą, mėgstu iššūkius. Man patinka ne finišo linija, o visas procesas.

Asmeninio archyvo nuotr./Matas Toliušis, geriau žinomas kaip Barzdotas Gidas, ir jo žygeiviai
Asmeninio archyvo nuotr./Matas Toliušis, geriau žinomas kaip Barzdotas Gidas, ir jo žygeiviai

– Buvote istorijos ir pilietiškumo mokytojas. Kodėl išėjote iš mokyklos?

– Tris metus „atlikau tarnybą“, kaip aš juokauju, mokykloje. Dabar irgi „sėdžiu“ toje pačioje mokykloje, nes vis dar esu žygeivių klubo vadovas, bet pamokų jau nebevedu. Mokykloje matau labai daug prasmės, bet ten nebematau savęs. Švietimo sistema turi labai daug trūkumų ir aš palaikau visus mokytojus, kurie streikuoja. Daug metų jiems sakė, kad viskas bus gerai, o spragų – vis dar nemažai.

Noriu kalbėti ne tik apie Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje esančius moksleivius. Man rūpi moksleiviai, kurie yra ir, tarkim, Pabradėje ar Skuodo rajone – jie neturi tiek galimybių. Reikia pripažinti, kad net ir už darbą privačioje mokykloje negali apmokėti pakankamai. Galbūt tai ir neskambės labai motyvuojančiai, bet šio darbo prasmę matau, tiesiog dabar mokykloje nenoriu būti. Galbūt kažkada grįšiu.

– Mokykloje turite žygeivių klubą. Kokios mokinių nuomonės apie žygiavimą?

– Moksleiviai nemato tikslo daug žygiuoti, bet atsiranda būrelis, kasmet norintis dalyvauti užsiėmimuose. Mokomės dirbti su trasomis, racijomis, rišti mazgus. Tą būrelį pasilikau todėl, kad tame matau prasmę. Kai kuriems vaikams jo reikia, jiems įdomu. Dėl tokių moksleivių man įdomu būti mokykloje.

Vilniaus universiteto Jaunųjų žurnalistų draugija (VU JŽD) – moksleivius ir studentus vienijanti iniciatyva, kurios tikslas suburti įvairių žurnalistinių interesų turinčius jaunuolius iš visos Lietuvos ir leisti jiems išpildyti savo kūrybinį potencialą praktikoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs