„15min“ primena, kad Seimas lapkričio pradžioje pritarė Baudžiamojo kodekso (BK) pataisų projektui, kuriuo siekiama kriminalizuoti grafičių piešimą. Projektas svarstomas parlamentiniuose komitetuose.
Pataisas pateikusio Audronio Ažubalio įsitikinimu, baudžiamoji atsakomybė atbaidys miestų sienas bjaurojančius piešėjus. Žmogus, sugadinęs kultūros paveldo objektą ant jo piešdamas užrašus, ženklus ar vaizdus, būtų baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Šiuo metu už tokį nusižengimą gresia tik administracinė atsakomybė.
Tačiau kiti politikai abejoja A.Ažubalio siūlomos bausmės adekvatumu nusižengimui. Mat teistumą turinčiam jaunuoliui užsivertų daug būsimos darbinės karjeros galimybių, visam gyvenimui į biografiją būtų įrašyta juoda dėmė.
Bausmės neatbaidys
Septyniolikmečio grafitininko, prisistatančio pseudonimu dk203, įsitikinimu, baudžiamoji atsakomybė nieko nepakeis. „Grafitis yra žmonių saviraiška. Todėl tų, kurie tai darė, tikrai nesustabdys. Jie tik nusijuoks iš tokių bausmių.“
Kaunietis svarsto, kad, įsigaliojus siūlomoms BK pataisoms, gal kurį laiką veiksmas gatvėse ir aprimtų, tačiau tik trumpam. Mat grafitis visame pasaulyje bei Lietuvoje, dabar yra ant bangos, todėl paišančiųjų ant sienų tik daugės.
Šaukštas deguto statinėje
Kai kuriems gyventojams žaismingi piešiniai ant sienų, tvorų, pavyzdžiui, prekybos miestelyje „Urmas“, ar ant apleistų didelių pastatų, patinka. Yra žmonių, kurie net samdo dk203 ir jo kolegas prašydami nupiešti grafitį vaikų kambaryje, miegamajame ar koridoriuje.
Tačiau medaus statinę sugadina šaukštas deguto – savo ženklus visur kur tik eina paliekantys gatvės „dailininkai“. Dėl jų žodžiai „grafitininkas“ ir „sienų terliotojas“ daugeliui miestiečių tapo sinonimu.
„Sutinku, kad ant kultūros paveldo, kitų pastatų nieko nereiškiantis ženklas ar „kleckai“ atrodo šlykščiai. Pats to nedarau ir nepritariu kitiems taip darantiems. Tačiau negaliu jų sustabdyti“, – tvirtina vaikinas.
Adrenalino poreikis
„Pirmuosius savo piešinius padariau ten, kur legaliai leidžiama, – ant sienų prie Muzikinio teatro, prie geležinkelio stoties, kylant į Savanorių kalną. Ramiai piešti yra smagu, tačiau kartais labai pasiilgstu „bombingo“ (paišymo nelegaliose vietose, – red. past.), kuris suteikia daug adrenalino. Juk uždraustas vaisius pats saldžiausias“, – prisipažįsta vaikinas.
Lietuvos miestuose ir miesteliuose, Italijoje paišiusiam jaunuoliui jau ne kartą yra tekę papustyti padus nuo nepatenkintų praeivių, policijos.
Nevienareikšmiškai visuomenės vertinamam pomėgiui pritaria jo tėvai. Jie skiria pinigų aerozoliniams dažams įsigyti. Dalį pinigų brangioms paišymo priemonėms (vienas flakonas kainuoja apie 14 Lt, piešiniui jų reikia 5-10 vnt.) dk203 užsidirba dekoruodamas gyvenamųjų patalpų sienas.
Stos į Karo akademiją
Grafičių meno virusu vaikiną prieš penkerius metus užkrėtė ant sienų paišantis bičiulis. Išbandyti savo jėgas šioje srityje panoro ir visi klasės draugai, tačiau tik jis vienas iki šiol piešia.
Nors grafitis užėmė nemažą kauniečio širdies kertelę, jis neslepia su gatvės menu savo gyvenimo nesiejantis. Vaikinas ketina stoti į Karo akademiją ir įgyti solidžią profesiją. Tačiau net ir tapęs kariūnu, savo pomėgio neatsisakytų.
„Manau, kad grafičių piešimas ir kariška tvarka yra suderinami. Teko girdėti apie repuojantį kunigą, tad kodėl negalėtų būti kariūnas grafitininkas“, – šypteli dk203, dažniausiai piešiantis raides.
Grafičių meno ištakos
Šiuolaikinis grafičių menas gimė 1970-aisiais Niujorke. Prekyboje pasirodžius vandeniui atspariems flomasteriams, jaunimas pradėjo paišyti ant pašto dėžučių, sienų, telefonų būdelių, požeminių perėjų ir metro sienų.
Iš pradžių jų „kūryboje“ dominavo paišytojų („writer'ių“) vardai ir pravardės. Visa tai buvo vadinama „single hitting“, o kiek vėliau ir iki šiol – „tagging“. To meto lyderis buvo siuntinių išnešiotojas Taki 183. Metro važinėdamas po visą Niujorką, jis visur palikdavo savo autografus („tagus“). ,
Pirmasis interviu su juo pasirodė 1971 m. „New York Times“ laikraštyje. Po interviu šimtai Niujorko paauglių susižavėjo šiuo gatvės menu. Jau tada miesto valdžia skyrė apie 300 tūkst. dolerių rašliavoms šalinti nuo sienų.
