Kurso metu geriausius mokymosi rezultatus ir didelę motyvaciją demonstravo j. eil. Karolis Vidžiūnas, j, eil. Kirilas Čachovskis (Kiril Čachovskij), j. eil. Lukas Sirgėdas ir j. eil. Andrius Paškevičius. Jie buvo paskatinti Mokomojo pulko vado padėkomis.
Tarnybą Mokomajame pulke jaunuoliai iš įvairių Lietuvos miestų pradėjo 2015 m. lapkričio 24 dieną. Aštuonias savaites trukusį BKK periodą kariai mokėsi individualių kario įgūdžių.
Po trijų mokymo savaičių kariai iškilmingai prisiekė Lietuvos Respublikai, o paskutinę kursų savaitę, sausio 11–14 dienomis, vyko galutinės lauko pratybos, kurių metu buvo tobulinami ir tikrinami karių individualūs įgūdžiai bei psichologinis pasiruošimas, taip pat įvertinamas 8 savaites vykęs bazinis karių rengimas.
Pratybos iš karių pareikalavo daug fizinės ir psichologinės ištvermės. Karių vertinimas, kuris susideda iš individualių įgūdžių bei asmeninių savybių vertinimo (gebėjimo atlaikyti įtampą, dirbti komandoje, patikimumo, motyvacijos ir t. t.) parodė, kad kario duona yra sunki ir atsidavimo reikalaujanti profesija.
Baigę BKK kariai tarnybą tęs Sausumos pajėgų vadovybės Ryšių kuopoje bei Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ padaliniuose.
P.Skauminas: supratome, kad nesame tokie kieti
Savo išgyvenimais ir patirtimi pasidalijo pirmosios NPPKT karys j. eil. Pijus Skauminas, tarnauti atvykęs iš Kauno:
Autobuse girdėjosi įvairios šnekos, vieni džiaugėsi, aptarinėjo ir spėliojo, kas jų laukia, kiti liūdėjo ar net pyko.
„Lapkričio 24-oji, 105 jaunuolių laukta ir taip gąsdinanti diena pagaliau išaušo. Ši data visų mūsų atmintyje paliko gilų įspaudą; tenka atsisveikinti su komforto zona ir priimti iššūkį. Tądien 8.00 val. turėjome susirinkti Kauno regioniniame karo prievolės ir komplektavimo skyriuje ir laukti tolimesnių nurodymų. Neilgai trukus jau sėdėjome autobuse, pakeliui į Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką. Autobuse girdėjosi įvairios šnekos, vieni džiaugėsi, aptarinėjo ir spėliojo, kas jų laukia, kiti liūdėjo ar net pyko.
Atvažiavus į tarnybos vietą, mus pasitiko uniformuoti kinologai kartu su savo keturkojais draugais; turbūt ne vienas iš mūsų tą akimirką pajuto, kur iš tikrųjų pateko – į struktūrą, kurioje su mumis niekas nežais. Atlikę visas reikalingas patikras, buvome nusiųsti pasiimti savo pasididžiavimo – kario uniformos, batų ir kitos ekipuotės. Tai kalnas daiktų, prie kurių ilgainiui spėjome tvirtai prisirišti. Praėjus šiek tiek laiko, buvome suskirstyti į kambarius, kuriose gyvensime visą BKK laikotarpį. Atlikus visus tai dienai numatytus darbus, mums prisistatė vadai ir pasveikino mus pradėjus tarnauti savo Tėvynei.
Kitą tarnybos dieną pradėjome matyti, ką iš tikrųjų reiškia disciplina bei tvarka, viskas sustyguota taip, kad diena būtų kuo produktyvesnė, prasidėjo paskaitos, saviruoša, buvo stengiamasi kuo greičiau ir efektyviau mus pripratinti prie karinėje struktūroje vyraujančios tvarkos, komandinio darbo. Ilgainiui dėl vadų profesionalaus darbo šios savybės pradėjo mumyse ryškėti. Susipažinome tarpusavyje ir tai leido mums jaustis drąsesniems, stipresniems.
Pradėjome mokytis Karo topografijos, Karo medicinos, Taktikos, Statutų, Karo inžinerijos, pažinome ginklus, po truputį mokėmės jais naudotis. Tikiu, kad daugelis mūsų atradome save srityse, kuriose net neįsivaizdavome savęs. Po pirmųjų testų pamatėme, kas mums sekasi, o kur reikėtų pasistengti; prasidėjo fizinės treniruotės, kurių metu, žinoma, supratome, kad nesame tokie „kieti“, kaip apie save galvojome, tačiau dėl kasdienių treniruočių greitai keitėmės, augo mūsų ištvermė bei jėga. Visame naujų žinių, patyrimų, įspūdžių rate atėjo laikas prisiekti savo Tėvynei.
Po ilgų žygiavimo dienų, repeticijų pagaliau atėjo gruodžio 11-oji – mūsų priesaikos diena. Ceremonijoje visi išdidžiai pasakėme savo priesaikos žodžius, tapome tikrais Lietuvos Respublikos kariais; tai nepakartojamas jausmas – matyti pasididžiavimą artimųjų akyse, o dar labiau – didžiuotis savimi. Gavę karinius laipsnius, pasidarę nuotrauką su vadais, po trijų savaičių tarnybos buvome išleisti namo savaitgaliui. Kas keisčiausia, po šio savaitgalio dauguma mūsų grįžo labiau motyvuoti, negu buvome iki tol. Pamenu, kai būrelis karių aptarinėjo, ir iš komentarų supratau, kad, jų nuomone, dabar tarnaujame daug civilizuočiau, negu senelių ar tėvų pasakojimuose. Dabar mūsų vadai mus labiau saugo, labiau prižiūri mus ir mūsų gerovę. Drįsčiau teigti, kad kareivinės pamažu tampa antraisiais namais, kurie yra visai jaukūs.
Tačiau be visų šitų gražių dalykų buvo ir sunkumų – testai tapo sunkesni, prasidėjo lauko pratybos. Žinoma, visas šis veiksmas padarė tarnybą mielesnę. Pradėjome vaikščioti į šaudyklą; nors taiklių šūvių atlikome nedaug, tai tik mums įrodė, kad šaudyti realybėje kur kas sunkiau, negu filmuose. Visur keliavome su pora dešimčių kilogramų sveriančiomis kuprinėmis, su jomis ėjome žygius, kuriuose mokėmės išlikimo, maskuotės ir, kaip visada, komandinio darbo pagrindų. Žinoma, tai dar ne viskas, išmokome orientuotis pagal žemėlapį, buvo tiek dieninių, tiek naktinių orientacinių žygių, žodžiu, visko po truputį. Stebint tai, kaip atrodėme pradžioje ir kaip atrodome dabar, galima sakyti, tampame panašūs į karius.
Už visus įgautus įgūdžius ir patyrimus turime dėkoti savo kompetentingiems vadams. Tačiau mūsų BKK baigėsi ir mus išskirstė į dalinius, kuriuose toliau tęsime likusią tarnybą. Teko atsisveikinti tiek su dabartiniais vadais, tiek su kuopos draugais. Visgi negalima nuleisti rankų, nes priešaky laukia naujas tarnybos etapas ir nauja patirtis.“