Nuo rudens ir vėl Vatikane įsivyravo slogi ramybė. Po pirmosios pandemijos bangos, vasarą buvo pradėta vėl rengti popiežiaus bendrąsias audiencijas: ne tūkstančiai, bet po kelis šimtus piligrimų galėjo trečiadienių rytais susitikti su popiežiumi Vatikano rūmų Šv. Damazo kieme, tačiau po kelių mėnesių, augant susirgimų skaičiui, šiuos susitikimus teko nutraukti. Dabar vienintelė proga pamatyti popiežių, kad ir iš didoko atstumo, yra sekmadienių vidudieniais Šv. Petro aikštėje vykstantys „Viešpaties angelo“ maldos susitikimai. Vis dar sustabdyta beveik visa kita popiežiaus viešoji veikla. Įprastines audiencijas, susitikimus ir kalbas pakeitė nuotolinės vaizdo konferencijos, įrašai arba laiškai.
Dėl pandemijos neišsipildė popiežiaus noras praėjusį pavasarį pasikviesti į Asyžių tris tūkstančius jaunųjų ekonomistų, pradedančių profesinę karjerą valstybės tarnyboje, versle arba akademiniame pasaulyje, ir su jais pasikalbėti apie visus žmones labiau įtraukiančios ir ekologiškesnės ekonominės plėtros galimybes. Lapkritį buvo surengtas alternatyvus virtualus susitikimas – tie patys jaunieji ekonomistai dalyvavo nuotolinėje konferencijoje. Sprendžiant dabartinę krizę ir šiandien dar nepakankamai aiškiai suvokiamas jos būsimas pasekmes, popiežius prašė nepasiklysti tarp intelektinių madų ar ideologinių pozicijų, kurios nutolina nuo konkretaus žmonių gyvenimo. Mūsų žmoniškumas matuojamas pagal santykį su žmogumi, ypač kenčiančiu žmogumi, sakė jiems Pranciškus. Toks matas turi būti naudojamas ir programuojant naujus ekonominius modelius.
Pandemijos prislopinto Bažnyčios gyvenimo sąlygomis pernai spalį pasirodė popiežiaus Pranciškaus enciklika Fratelli tutti. Nors gyvo bendravimo apribojimai sulėtino dokumento įsisavinimo procesą katalikų pasaulyje, vis dėlto enciklikos žinia sulaukė plataus atgarsio, kaip liudija kad ir ganėtinai kurioziškas faktas, kuris nustebino ir pradžiugino popiežiaus autorines teises saugančios Šv. Sosto komunikacijos dikasterijos vadovybę. Neseniai į ją kreipėsi Rusijos Federacijos musulmonų bendruomenė ir paprašė leidimo skelbti savo parengtą popiežiaus enciklikos vertimą į rusų kalbą.
Enciklika Fratelli tutti ir jai giminingas „Dokumentas apie žmogiškąją brolybę dėl taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje“, kurį 2019 m. vasario 4 d. Abu Dabyje pasirašė popiežius Pranciškus ir musulmonų sunitų dvasinis lyderis Ahmadas Al-Tayyebas, turėjo įtakos JTO sprendimui vasario 4 d. – minėtojo susitikimo metinių dieną – paskelbti Tarptautine žmonių brolybės diena. Šia proga jau antrą kartą suteikta Jungtinių Arabų Emyratų vyriausybės funduota (milijono JAV dolerių) Brolybės premija. Šiemet jos laureatais tapo JTO generalinis sekretorius António Guterresas ir iš Maroko kilusi religijų dialogo ir taikos aktyvistė Latifa Ibn Ziaten, kurios sūnų – Prancūzijos karį – nužudė islamistinių pažiūrų teroristas.
Pandemijos sąlygomis kiek sulėtėjo, bet nesustojo jau prieš keletą metų pradėta Romos kurijos reforma, toliau vyko jos konstitucijos teksto derinimo procesas. Vienos svarbiausių Bažnyčios institucijų – Vyskupų sinodo – generaliniu sekretoriumi popiežius paskyrė maltietį kardinolą Mario Grechą, o jo pavaduotoja tapo prancūzė Nathalie Becquart, pirmoji moteris iki šiol tik vyskupų užimame poste. Sušauktas Vyskupų sinodo susirinkimas. Jis vyks 2022 m. rudenį ir jame bus kalbama apie labiau sinodišką Bažnyčios valdymą.
Žodžiai „sinodas“, „sinodo kelias“ šiandien vis dažniau skamba Bažnyčioje. Iš graikiškų žodžių syn („su“, „kartu“) ir hodos („kelias“) sudarytas terminas reiškia keliavimą kartu, sprendimus, priimamus einant kartu, metodą, kuriuo Bažnyčia turėtų spręsti esminius savo gyvenimo klausimus. Bene daugiausia dėmesio šiandien sulaukia Bažnyčios Vokietijoje Synodaler Weg – gana toli siekiantis Bažnyčios demokratizavimo procesas, iškėlęs ir keletą su šiuo metu Bažnyčioje galiojančia tvarka nesuderinamų postulatų: pavyzdžiui, siūlymą šventinti kunigais vedusius vyrus, moterims teikti diakonato ar netgi kunigystės šventimus. Vienas pirmųjų konkrečių šio proceso rezultatų – neseniai priimtas Vokietijos vyskupų sprendimas paskirti vyskupų konferencijos sekretore teologę Beate Gilles. Kita vertus, pasaulio mastu pastarasis sprendimas nėra kokia ypatinga naujovė, nes jau nuo anksčiau moterys šias pareigas eina Skandinavijos ir Pietų Afrikos vyskupų konferencijose, Prancūzijos vyskupų konferencijos vicepirmininkė yra moteris.
Visiškai kitokias problemas turi spręsti Bažnyčia Lenkijoje. NŽ-A puslapiuose jau rašyta apie konstitucinio teismo sprendimo dėl abortų sukeltus protestus, augantį nepritarimą valdžios ir bažnytinės hierarchijos simbiozei, didėjantį tradiciškai katalikiškos visuomenės susipriešinimą. Dabar ima ryškėti dar viena to pasekmė – dažnėja formalaus išstojimo iš Katalikų Bažnyčios atvejų. Nors neskelbiama, kokie šio reiškinio mastai, Lenkijos Bažnyčios statistikos institutas (ISKK) nusprendė įtraukti apostaziją į savo stebėjimų akiratį. Apostaziją, kaip rimtą dabartinio meto problemą, paminėjo ir vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Stanisławas Gądeckis gavėnios proga paskelbtame laiške savos vyskupijos tikintiesiems.
Kad ir kaip žiūrėtume, pandemija sulėtino Bažnyčios gyvenimą. Jei per pirmąją bangą turėta daugiau energijos sprendžiant laikinas (kaip tikėtasi) problemas, ilgai nenuslūgstant antrajai bangai matome vis daugiau nuovargio ir išsikvėpimo. Padėtis galbūt ims keistis, kai pradės ryškėti vakcinavimo kampanijų rezultatai. Tačiau sunku tikėtis greito sprendimo, žinant, kad pasaulio gyventojų skaičius artėja prie 8 milijardų ir kad dauguma jų gyvena šalyse, savarankiškai nesugebančiose užtikrinti kokybiškos sveikatos apsaugos. Kaip per Kalėdas sakė popiežius Pranciškus, vakcinų sukūrimas yra vilties prošvaistė dėl pandemijos tamsiais ir neaiškiais laikais, bet kad prošvaistė teiktų viltį visam pasauliui, vakcinos turi būti pasiekiamos visiems.
Vakcinavimo kampanijos susiduria ne tik su ekonominiais ir logistiniais sunkumais, bet ir su no vax ideologija, kurios išpažinėjų netrūksta ir tarp katalikų. Dar neprasidėjus skiepijimui buvo prisiminta, kad kuriant kai kurias vakcinas naudota genetinė medžiaga, gauta iš prieš kelis dešimtmečius darytų abortų. Į tai atsakė Tikėjimo mokymo kongregacija ir Popiežiškoji gyvybės akademija paaiškindamos, kad tokių vakcinų naudojimas nereiškia tiesioginio ryšio su abortu ir kad galima ramia sąžine naudoti visas vakcinas, kurios, atlikus klinikinius testus, buvo pripažintos saugiomis ir veiksmingomis. Buvo taip pat priminta apie sprendimo skiepytis arba nesiskiepyti moralines implikacijas. Vakcina saugo ne tik pasiskiepijusiojo, bet ir aplinkinių sveikatą, o atsisakymas skiepytis gali rimtai padidinti riziką kitų žmonių sveikatai.
Vatikanas, neturėdamas savo visuomenės, o tik nelabai didelę darbuotojų ir jų šeimų bendruomenę, sugebėjo per porą mėnesių paskiepyti visus norinčiuosius. Nors ir čia nepasitenkinimo sulaukė Vatikano valstybės administracijos potvarkis, kuriuo nurodyta, kad skiepijimas nuo COVID-19 gali būti laikomas privalomu tam tikroje darbinėje aplinkoje, ypač ten, kur dirbama su kitais žmonėmis, priimami pašaliniai interesantai. Šiais atvejais gali būti taikomos priemonės, kurios sumažintų pavojų bendruomenei, pavyzdžiui, atsisakančiojo skiepytis asmens laikinas perkėlimas į kitą darbo vietą, paliekant nesumažintą atlyginimą. Paskelbus potvarkį, Italijos spaudoje pasirodė samprotavimų, kad atsisakančiuosius skiepytis Vatikanas mes iš darbo. Teko skelbti patikslinimą, kad nesiruošiama nieko bausti, o tik norima lanksčiai ir proporcingai užtikrinti pusiausvyrą tarp bendruomenės apsaugos ir individo pasirinkimo laisvės, nesiimant jokių represijų prieš darbuotojus.
Bene didžiausia Bažnyčios gyvenimo pandemijos laikais naujiena buvo Šv. Tėvo apaštališkoji kelionė į Iraką kovo 5–8 d. Popiežius aplankė per karų ir terorizmo dešimtmečius dviem trečdaliais sumažėjusią katalikų bendruomenę, meldėsi senojo chaldėjų Ūro miesto vietoje, iš kur Dievo pašauktas savo kelionę pradėjo daugumos pasaulio tikinčiųjų tėvas Abraomas, susitiko su Irako musulmonų šiitų lyderiu, tikėdamasis ir su šiitais pradėti tokio masto dialogą, koks jau vyksta su sunitais, dalyvaujančiais Abu Dabyje prieš dvejus metus pradėtame procese. Kelionė buvo labai rizikinga, iki pat paskutinės dienos nebuvo aišku, ar ji įvyks, bet ryžęsis keliauti popiežius labai padrąsino nukraujavusią Irako krikščionių bendruomenę ir visą nualintą visuomenę, o pats faktas, kad popiežius vėl keliauja, yra gana stiprus vilties ženklas visiems, laukiantiems pandemijos galo.
Tekstas publikuotas Naujiojo Židinio-Aidų žurnalo 2021 m. nr.
