Su ponia Manobla kalbamės istoriniame, dar XIX a. menančiame, kadaise kunigaikščiui Platonui Zubovui, o vėliau ir grafui Dmitrijui Naryškinui priklausiusiame dvare. Šiandien čia įsikūrusi Žagarės regioninio parko direkcija bei Lankytojų centras.
– Ar jūs visada norėjote būti žurnaliste? Kaip žurnalistika atėjo į jūsų gyvenimą?
– Ne, norėjau būti muzikante. Aš ir dabar muzikuoju – vis pamąstau, jog galėčiau sukurti kažką daugiau. Vis dėlto, džiaugiuosi, jog nepasirinkau tokios profesijos. O kalbant apie žurnalistiką, tai man visada labai gerai sekdavosi rašyti. Mokykloje rašydavau geras esė, gaudavau puikius pažymius. Kiti mielai skaitydavo mano rašinius. Taip ir sužinojau, jog galiu būti nebloga rašytoja (šypteli).
– Esu girdėjusi, jog universitetinės žurnalistikos studijos Anglijoje buvo įsteigtos 1920-aisiais, o išpopuliarėjo tik po keleto dešimtmečių. Spėju, jog pati žurnalistikos nestudijavote?
– Taip, žurnalistikos nesimokiau. Duramo universitete studijavau anglų kalbą, literatūrą ir filosofiją. Mano manymu, ir laikui bėgant tuo vis labiau įsitikinu, jog žurnalistika nėra akademinė doktrina. Manau, kad tai yra dalykas, į kurį turi įsilieti su kuo platesnio rango išsilavinimu. Mokykis istorijos, mokykis raiškos, rašyk profesionaliai ta kalba, kuria geriausiai sugebi, ir viskas bus gerai.
– Kokia buvo pirmoji jūsų darbovietė?
– Savo karjerą pradėjau Londone. Dirbau „BBC“ – ten atėjau iškart po universiteto baigimo.
– Ar pamenate savo pirmąsias pareigas?
– Kai prisijungiau prie „BBC“ komandos, buvau paskirta į studijos vedėjo klasę. Tai kažkas tarp techniko ir redaktorius. Tais laikais visa įranga buvo visiškai kitokia. Dar tuomet net nebuvo kasečių, o tik ilgos įrašymo juostos. Mes viską atlikdavome telefonu ir tada medžiagą perkeldavome į diską. Čia toks techninis dalykas, kurį turėjome išmokti. Pati dirbau „BBC“ rytinėje programoje – darbo vietoje turėdavau būti jau ketvirtą valandą ryto. Transliacija prasidėdavo penktą arba šeštą ryte. Aš turėjau rūpintis, kad žinių pranešėjų darbas vyktų sklandžiai: buvau atsakinga dėl tekstų, diskų, įrašų paruošimo naudojimui. Tik vėliau „BBC“ pradėjau dirbti nebe sekretorinį, o žurnalistinį darbą.
– Galbūt galėtumėte papasakoti įsimintinų akimirkų iš „BBC“ laikų?
– Pati įsimintiniausia buvo mano pirmoji diena darbe. Ėjau į studiją nešina visa surinkta medžiaga transliacijai. Mano šefas pasakė: „Tai tu eik ten, surūšiuok įrašus ir sudėk juos visus į dėžę. Kai tai padarysi, galėsi eiti pamiegoti.“ Kadangi Londonas didžiulis ir laiku atvykti į darbą rytais yra nemenkas iššūkis, būdavo visiškai normalu, kad „BBC“ patalpose – kiek atokiau, žemesniam aukšte – pastatydavo lovas pasiilsėjimui.
Mano manymu, ir laikui bėgant tuo vis labiau įsitikinu, jog žurnalistika nėra akademinė doktrina.
Sudėliojusi visą medžiagą taip, kaip buvo liepta, nusileidau į apačią ir rengiausi kiek nusnūsti. Atsimenu, suskamba mane žadinti turintis telefonas. Atsikėliau, nuėjau į studiją ir… negalėjau patikėti savo akimis. Dėžė buvo tuščia! Puoliau į paniką, pradėjau tų įrašų visur ieškoti, bet neradau.
– Ir kaip elgėtės toliau?
– Išsigandusi klausinėjau aplink buvusių žmonių – „Kur dingo mano surinkta medžiaga? Aš gi viską palikau šioje dėžėje!“ Buvau naujokė, dar nieko nepažinojau. Galite įsivaizduoti, kaip klaikiai jaučiausi? Tada pamaniau sau: „Grįžtu namo, nereikia man tų BBC!“ ir jau mintyse kūriau scenarijų, kaip pranešiu savo šefui, jog į darbą daugiau nebeateisiu. Ir kaip tik tą akimirką pasirodė jis: „O, štai ir Sara!“, o aš jam mikčiodama bandau aiškinti: „Žiūrėkit, kai kas siaubingo nutiko. Aš praradau…“ Ir tada jis man atsako: „Ne, ne. Viskas gerai. Mes jau tavo surinktą medžiagą pasiėmėme transliacijai.“ Tą kartą rimtai pamaniau, kad lėksiu lauk iš darbo dar net nepradėjusi normaliai jo dirbti (juokiasi).
– Atrodo, galėjote pasilikti Londone ir toliau tęsti karjerą pasaulyje žinomoje korporacijoje, tačiau pasitraukėte į Izraelį. Kas jus paskatino priimti tokį sprendimą?
– Pirmiausia, pasitraukimas į Izraelį visiškai nesusijęs su mano žurnalistiniais siekiais. Atvažiavau aplankyti artimųjų. Po to atsirado reikalų, nusprendžiau, kad čia gal kiek ir apsistosiu. Visiškai netikėtai vienas pažįstamas man davė adresą žmogaus, dirbusio Izraelio transliuotojo anglakalbiams poskyryje (angl. Israel Broadcasting English Department). Iš jo gavau ir kitų ten dirbančių asmenų kontaktus.
Aš nieko ypatingo neplanavau tuo metu, tiesiog kreipiausi į juos, klausdama, kad gal man čia atsirastų kokio darbo. Jie pasakė, jog parašyčiau, jei darbo tikrai noriu. Parašiau, tačiau jokio atsakymo nesulaukiau ir nuėjau tiesiai pas juos pati – darbą gavau iškart.
– Ar sunku buvo prisitaikyti gyventi kitoje šalyje?
– Be abejo. Žvelgdama į save iš dabarties perspektyvos, galiu pasakyti, jog tuometinės mano žinios tikrai nebuvo pakankamos – gyvenau šalyje, kurios kalbos nemokėjau ir mentaliteto iki galo nesupratau. Tik tiek, jog atitikau visus reikalavimus, kadangi privalėjau nepriekaištingai mokėti anglų kalbą – laisvai skaityti, rašyti ir kalbėti – dėl ko, savaime suprantama, jokių problemų nebuvo.
– Po „BBC“ pradėjote dirbti „Kol Yisrael“ – kuo, jūsų akimis, šios patirtys panašios ir kuo skiriasi?
– Tiesą pasakius, „Kol Yisrael“ atmosfera man iškart patiko labiau. Anglijoje darbas radijuje būdavo suskirstytas, kaip čia pasakius, pagal klases (angl. class-conscious) – tu būsi technikas, tu būsi asistentas, tu būsi redaktorius. Tuo tarpu Izraelyje galėdavai pabūti viskuo po truputį, todėl ir darbas įdomesnis. Maždaug po ketverių metų nusišypsojo laimė: tapau savo poskyrio vadove – tuo metu išėjo kolektyvui vadovavusi moteris ir ją pavadavau, tačiau ši negrįžo ir jos vietą ilgam laikui užėmiau aš.
– Žiniasklaida skendi temų įvairovėje – nuo sporto iki politikos, nuo menų iki technikos. Kokio koncepto pranešimus transliuodavote?
– Pirmas ir neginčijamas dalykas mano darbe būdavo naujienos. Mes naujienas ir skaitydavome, ir patys tekstus rašydavome. Žinios pasiekdavo mus iš įvairiausių šaltinių ar agentūrų. Kalbant apie pastarąsias, tai dažniausiai būdavo „Hebrew News Department“, kuris buvo įsikūręs ir tame pačiame pastate. Mes turėdavome jų pateikiamas žinias išversti. Žinoma, privalėdavome dirbti labai greitai. Aš pati dirbau ne naujienų, o programų sektoriuje. Dažniausiai ruošdavome pranešimus apie sportą, muziką, menus.
– Jūs visada dirbote tik radijuje?
– Tai kad tuo metu televizijos nebuvo! Žinau, žinau, kaip tai neįtikėtinai skamba (juokiasi). Tiesą pasakius, televizija į Izraelį atkeliavo tik po Šešių dienų karo. Puikiai pamenu, kaip tuometinis ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurionas teigė, jog televizija „siaubingas daiktas, tačiau privalome jį visuomenei pristatyti“ (imituoja Ben-Guriono kalbėseną).
Tuo metu kaip tik buvo užėjusi bitlų manija ir Ben-Gurionas baisėjosi jų atliekama muzika. Jis teigė, jog radijo stotys neturėtų vaikytis populiarumo ir bitlų transliuoti. Beje, kai dar dirbau „BBC“ turėjau pareigas ir muzikinėje televizijoje. Mėgavausi tuo darbu, pažinau daug įdomių asmenų, tačiau tai truko neilgai ir to negalima pavadinti žurnalistika.
– Galbūt radijuje vedėte ir individualias programas?
– Kaip ir taip. Dažnai rengdavome serijas interviu, kartais ruošdavome skambinimo programas – klausytojai galėdavo prisiskambinti ir užduoti jiems rūpimus klausimus, o mes arba patys į juos atsakydavome, arba kviesdavomės ekspertus.
Rašyk patraukliai ir apie aktualius dalykus, stenkis, kad medžiaga būtų glaudesnė, trumpesnė ir, negana to, šmaikšti.
– Neabejoju, jog per tiek žurnalistinio darbo metų esate susidūrusi su begale skirtingų žmonių. Bet kas vis dėlto dažniausiai būdavo jūsų pašnekovai ir ar yra tokių interviu, kurie jums pačiai būtų palikę didelį įspūdį?
– Dažniausi mano pašnekovai, be jokios abejonės, būdavo politikai! „Pone premjere, sakykite, ko mes galėtume tikėtis iš kito Jungtinių Valstijų prezidento vizito Izraelyje?“ – „Nenoriu užsiimti spekuliacijomis, tad nekomentuosiu. Kitas klausimas“ (juokaudama imituoja hipotetinį dialogą). O jei rimtai, esu kalbinusi dabartinį Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu, kai jis dar nebuvo toks įžymus. Benjaminas parašė knygą apie savo brolį. Ar jūs žinote istoriją, apie kurią kalbu?
– Nesu tikra. Prisipažinsiu, jog mano žinios apie Izraelio įvykius ganėtinai menkos.
– Tai kvapą gniaužiantis scenarijus! Vyko karinė Izraelio operacija prieš palestiniečių teroristus, užgrobusius lėktuvą su daugiau nei šimtu įkaitų. Reido metu žuvo vyresnysis dabartinio premjero brolis – specialiųjų pajėgų grupės vadas. Beveik visi įkaitai buvo išlaisvinti, o teroristai nukauti. B.Netanyahu aprašė tai savo knygoje ir būtent šia tema su juo teko kalbėtis. Atsimenu, po to grįžau į biurą ir sau pasakiau, kad tai buvo geriausias interviu mano gyvenime.
– Žiniasklaida beveik per šešiasdešimt metų stipriai evoliucionavo. Kaip vertinate šiuos pokyčius?
– Oi, dabar visai kitas pasaulis – skaitmeninės žurnalistikos amžius. Viskas kardinaliai pasikeitę. Išskyrus, žinote kas? Ogi geros žurnalistikos apibrėžimas.
– Tad kokie yra geros žurnalistikos indikatoriai?
– Galiu pasakyti trijų žodžių formulę – „Padaryk tai teisingai“ (angl. Get it right). Kitu atveju, ateis žmonės ir jums sakys: „Ką turite omenyje? Gi tai vyko ne 1987-aisiais, o 1986-ųjų pabaigoje!“ Todėl ir sakau, padaryk tai teisingai. Kitas labai svarbus dalykas yra priversti žmones norėti tavo darbus skaityti. Rašyk patraukliai ir apie aktualius dalykus, stenkis, kad medžiaga būtų glaudesnė, trumpesnė ir, negana to, šmaikšti. Tai turi būti kažkas, ką žmonės norėtų skaityti – nes jeigu niekas nenori to skaityti, vadinasi, tai nėra gera žurnalistika.
– Buvo nepaprastai įdomu pasikalbėti. Ačiū už mums skirtą laiką. Tikimės, jog viešnagė Lietuvoje bus maloni.
– Ačiū ir jums. Jūsų šalį aš jau gana neblogai pažįstu – čia svečiuojuosi kokį šeštą kartą ir, tikiu, jog dar tikrai ne paskutinį.
2014 m. pasirodė Saros Manoblos knyga „Zagare. Litvaks and Lithuanians Confront The Past“ (liet. „Žagarė. Litvakai ir lietuviai susiduria su praeitimi“), kurioje ji tyrinėja Žagarėje gyvenusių žydų pėdsakus, jų santykius su to meto lietuviais ir savo pačios sąsajas su šiuo miesteliu.
