Su ramentais – pėsčiomis per laukus
45-erių vyriškis kartu su gyvenimo drauge 43-ejų Nijole Valkiene gyvena Giraitės kaime, Teizų seniūnijoje. Nuo pagrindinio kelio iki Nijolės vaikystės namų, kur dabar glaudžiasi ne tik ji ir jos draugas Algirdas, bet ir sūnaus šeima su kelių mėnesių kūdikiu bei slaugyti paimta neįgali giminaitė, – apie 2 kilometrų atstumas.
Sodybos šeimininkė neįgali. Nuo vaikystės turėjusiai įgimtą klubo sąnario deformaciją, prieš šešerius metus moteriai atlikta sudėtinga operacija. Judėti moteriai sunku. Vienintelis išsigelbėjimas – automobilis, kurį pati Nijolė vairuoja.
Tačiau kaip juo privažiuoti iki sodybos? Kelias, jei pusmetrio gylio provėžas per pievas galima pavadinti keliu, kuriuo Nijolės šeima kasdien naudojasi, neįtrauktas į jokius registrus, t.y. niekieno. Arba, kaip savo atsakymuose į Nijolės rašytus prašymus teigia Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Salatka, „pačių gyventojų įvažiavimas į sodybą, kurio savivaldybė negali ir neprivalo remontuoti bei prižiūrėti“.
Važiuoja per privačias pievas
„Kokia nuosavybė?“ – skėsteli rankomis ne tik Nijolė. Pasirodo, keliu naudojasi ne tik Nijolės šeima – už jos yra dar sodyba, kurioje gyvena žmonės. „Tačiau tie tylesni, nesiskundžia“, – šypteli moteris.
„Šiemet ir žiema dar buvo švelni, ir pavasaris laikosi – nėra didelių potvynių, pašąla, tai pieva šiaip taip pravažiuojam. Bet jei savininkas paduos teisman – mokėsiu už išvažinėtą privačią nuosavybę“, – neslepia moteris.
2007 metais vietos seniūnija minimaliai taisė minėtą kelią. Tačiau, pasak Nijolės, pusiaukelėje, „ties ąžuolu“, kur kelias šakojasi, greideris ir žvyro pilni sunkvežimiai pasuko ne gyvenamų sodybų, bet buvusių kolūkio fermų link.
Oficialiai žemė, per kurią eina „privatus įvažiavimas“, priklauso alytiškiui. Pastarasis ją išnuomojęs vietos ūkininkui. Šio technika neabejotinai prisideda prie kelio būklės bloginimo, bet, sako Nijolė, negaliu aš neleist žmogui važiuot į laukus, gi ne mano čia valdos ir plotai.
Valdžios atsakymai – netesėti pažadai
Oficialius raštus su prašymais bent šiek tiek pasirūpinti keliu, vedančiu pro jos sodybą, neįgali moteris Lazdijų rajono savivaldybės administracijai sako siunčianti nuo 2003-ųjų metų.
Per tą laiką ji gavo ir keletą atsakymų iš valdžios institucijų – 2008, 2012 ir 2014-ais metais.
2007 metais vietos seniūnija minimaliai taisė minėtą kelią. Tačiau, pasak Nijolės, pusiaukelėje, „ties ąžuolu“, kur kelias šakojasi, greideris ir žvyro pilni sunkvežimiai pasuko ne gyvenamų sodybų, bet buvusių kolchozo fermų link. „Ir jau mums to gero neliko“, – neslepia moteris.
Antrasis, 2008-ųjų spalio 8-osios dienos raštas, kurį pasirašo savivaldybės administracijos direktorius G.Salatka, giraitiškiams suteikė vilties. „Lazdijų rajono savivaldybė, atsižvelgdama į Jūsų prašymą, kelią Teizai–Bakšiai įtrauks į prižiūrimų vietinių kelių sąrašą“, – rašė savivaldybės administracijos direktorius G.Salatka.
Bet metai bėgo, o pažadai taip ir liko tik popieriuje, kaip akis badantis įrodymas ir priekaištas valdininkams.
Kaltina ūkininkus ir ežerą
Neskubėdami į savo nuosavybę įtraukti šio kelio kaip vietinės reikšmės kelio (tuomet atsirastų prievolė juo rūpintis ir prižiūrėti tinkamai jo būklę, kas kainuoja), savivaldybės valdininkai visą kaltę dėl to, kad ponia Nijolė savo invalido automobilį yra priversta palikti už kilometro nuo sodybos, laukuose, verčia vietos ūkininkams, kurie esą su savo technika kelią suardė.
Kažkada, dar okupacijos laikais, kaip prisimena Nijolė, minėta vietovė buvusi numelioruota, mat tuomečiam kolchozo pirmininkui buvo nepriimtina, kad vietinių vadinamas Bakšių ežerėlis vos palijus ar pavasarinio polaidžio metu teka upeliu per kelią, ardydamas gruntą. Tuomet buvo įrengta ne tik pralaida, bet ir drenažas.
„Valdžia sako, kad brėžinių nėra, o melioracinė sistema greičiausiai suirusi. Ir kad vietiniai turi rūpintis savo žemėmis bei keliais“, – atsidūsta Nijolė.
Pažadai – niekis
Apie kelio įtraukimą į savivaldybės kelių apskaitą šiandien Lazdijų rajono savivaldybė net užsiminti neužsimena. 2008-aisiais G.Salatkos duoti pažadai – pamiršti kaip pernykštis sniegas.
2014 m. vasario 28 dieną N.Valkienei atsiųstame G.Salatkos pasirašytame rašte pažodžiui cituojamas 2012 m. gruodžio 6 dieną siųstas atsakymas. Jame – nieko guodžiančio.
„Pakartotinai informuojame, kad privažiavimo kelias vedantis į jūsų sodybą, nėra viešasis ar vidaus kelias, kuris priklausytų savivaldybei, todėl neįtrauktas į Lazdijų rajono savivaldybės tarybos patvirtintą vietinės reikšmės kelių sąrašą. Tai bendro naudojimo kelias. Šiuos kelius remontuoja, prižiūri asmenys, kurie jais naudojasi“, – nesitraukia nuo savo pozicijos Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktorius G.Salatka.
Ar savivaldybė svarstys 2008-ųjų metais žadėtą kelio Teizai–Bakšiai įtraukimą į vietinės reikšmės kelių sąrašą? Lazdijų rajono savivaldybės administracijoje atsakymo į šį klausimą nebuvo lemta gauti.
