Kauno Kazio Griniaus progimnazija šiandien pasitiko Nerijų, baigusį šeštąjį savo maratoną„Už laimingesnius vaikus mokyklose“. Su šia mokykla Demokratinės mokyklos vadovas jau puikiai pažįstamas, mat yra vykdę bendrus projektus ir palaiko draugišką ryšį. „Ryšys su šia gimnazija ypatingas, pirmiausia dėl jos vadovo ir administracijos, kurie neieško lengvesnio kelio sau, o tokio, kuris naudingas vaikams. Jei atvirai, planuodamas šią akciją ir rinkdamasis mokyklas, iškart žinojau, kad šią progimnaziją būtinai aplankysiu“, – įvardijo Nerijus.
Iš mokyklų jaučiamas ir skepticizmas
Šios dienos maratono bėgimas sulaukė iki šiol didžiausios palydos. Nerijų iš Prienų išlydėjo Prienų „Žiburio“ gimnazijos moksleiviai, kurie rytą prieš pamokas nusprendė praleisti palaikydami Nerijų ir drauge prabėgdami per miestą. Visą distanciją drauge bėgo du kauniečiai bėgikai, likus pusmaratoniui prisijungė Nerijaus klasiokas Paulius iš „Šviesos karių“ bėgimo klubo, o 10 km – būrys Kauno bėgimo mėgėjų klubo narių.
Ryšys su šia gimnazija ypatingas, pirmiausia dėl jos vadovo ir administracijos, kurie neieško lengvesnio kelio sau, o tokio, kuris naudingas vaikams.
Kaune įveikta ir dalis Kauno maratono trąsos – jis vyks birželio 12 d. ir jame Nerijus taip pat tikisi sudalyvauti. „Dar nei karto nesu praleidęs savo gimtojo miesto maratono ir tikiuosi, jog šitas iššūkis nesutrukdys sudalyvauti ir šiemet“, – tikisi iš viso 20 maratonų ketinantis nubėgti vyras.
Šis maratonas išskirtinis dar ir tuo, kad Nerijų ties Varnių tiltu pasitiko ne vienos mokyklos, o daugelio Kauno mokyklų mokiniai, suburti Lietuvos moksleivių sąjungos ir neformalaus ugdymo įstaigos „Sėkmės mokykla“. Čia, gimtajame mieste, bėgikas pirmą kartą susidūrė su mokyklų pasipriešinimu šiai akcijai. „Iš mane pasitikusių moksleivių išgirdau, kad mokyklos šios akcijos nepalaiko, o savarankiškai susibūrusius moksleivius auklėtojos netgi skundžia tėvams, sakydamos, kad jie bėgs vietoj to, jog eitų į pamokas.
Skaudu – labiausiai dėl moksleivių ir kad jie yra nepalaikomi“, – sako Nerijus. „Todėl tikrai noriu visų mokyklų ir mokytojų paprašyti supratimo – juk ši akcija dėl mokinių, dėl jų gerovės, kuri tikrai nenukentės jiems nenuėjus į vieną ar dvi pamokas ir prisijungus prie bėgimo. Ir pateisinimo raštelius pasirašome kiekvienam“, – šypsodamasis tvirtina Nerijus.
Griausmingas sutikimas
Ne itin pozityvias emocijas išgirdus apie Kauno mokyklų požiūrį į akciją nustelbė sutikimas Kazio Griniaus progimnazijoje, kur mokyklos stadione finišuojančių bėgikų laukė keli šimtai moksleivių. „Jausmas tikrai, kaip per kokias Olimpines žaidynes! O prabėgus garbės ratą vaikai puolė prašyti nusifotografuoti ir autografų – ant sąsiuvinių, rankų ir net bėgimo batelių“ , – džiaugsmo neslepia Nerijus.
Šis vizitas mokykloje, pasak jo, buvo labai šiltas. „Ne tik direktoriaus kalba buvo nuoširdi – po jo kalbėjusi septintokė mokyklos prezidentė tokią emocingą ir gražią kalbą pasakė, jog supranti, kad atvykai į neeilinę mokyklą“, – sakė akcijos sumanytojas.
Kaip ir kiekvieno susitikimo metu, taip ir šio moksleiviai pasidalijo mintimis, kodėl jiems gera savoje mokykloje. „Vos uždavus klausimą, dauguma į jį atsakė panašiai. Labiausiai – dėl direktoriaus, su kuriuo gali kad ir koridoriuje susitikęs pasikalbėti. Ir dėl mokytojų, su kuriais susitikęs troleibuse gali pasikalbėti apie gėles, apie gyvenimą ir apie bet ką, kas moksleiviui aktualu“, – gerų santykių svarbą mokykloje pabrėžia Nerijus.
Ir dėl mokytojų, su kuriais susitikęs troleibuse gali pasikalbėti apie gėles, apie gyvenimą ir apie bet ką, kas moksleiviui aktualu.
Idėjos – ir iš pirmokų lūpų
Žinant Kazio Griniaus progimnazijos pastarųjų metų istoriją, tokie moksleivių pasisakymai nestebina. Kelią demokratiškesnio valdymo link mokykla pradėjo 2013–aisiais, nuo nuolatinių susirinkimų, kuriuose dalyvaudavo ir moksleiviai, ir mokytojai, ir tėvai. Šių susitikimų ir atvirų pokalbių metu buvo iškristalizuotos problemos, neduodančios ramybės bendruomenei – pradedant individualių spintelių rūbinėse trūkumu ir baigiant išankstiniu savaitės valgiaraščio skelbimu.
„Iš pažiūros tai – nedideli dalykai, tačiau svarbiausia, kad juos nusprendžiu ne aš, o išsako patys vaikai ir mes, atsižvelgdami į jų nuomonę, galime pagerinti jų kasdienybę mokykloje“, – sako mokyklos direktorius S. Šimanauskas.
Toji geresnė kasdienybė, akivaizdu, sąlygoja ir bendrą geresnę savijautą mokykloje. „Po tų pirmųjų metų, kai pradėjome rengti susitikimus ir vykdyti pokyčius, gavome laišką iš vieno ketvirtoko mamos su didžiule padėka. Pasirodo, jos sūnus jau penktadieniais pradėjo klausinėti, kada vėl eis į mokyklą. Čia juk aukščiausios prabos įvertinimas!“, – džiaugiasi direktorius.
„Kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekad ne per anksti“ – tarsi pagrįsdamas šiuos K. Griniaus žodžius, progimnazijos direktorius tikina, kad į sprendimų priėmimą be jokių abejonių gali ir turi būti įtraukiami net ir pirmokai. „O, patikėkite, jie dar ir kokių pasiūlymų turi! Štai, aną dieną ateina pas mane pirmokas ir klausia: „Direktoriau, o kodėl jūs nevažinėjat į darbą dviračiu?“.
Paaiškinu jam, kad man tolokai būtų dviračiu važiuoti, tačiau jis neatlyžta – pasakoja man, kad taip daug sveikiau. Taigi, kalbamės ir paaiškėja, kad jis pats į mokyklą važiuoja dviračiu ir bėda, kad prie mokyklos nėra jo kur pastatyti. Tai, jei ne tas pirmokas, tikrai neturėtume planuose jau nuo rugsėjo turėti stovą dviračiams“, – pavyzdį pateikia S. Šimanauskas.
Stiprinti savivaldą
Svarbu paminėti tai, kad mokykla šį rugsėjį sulauks net 900 moksleivių. Kaip įmanoma tokiu atveju suburti stiprią bendruomenę, kur kiekvienas jaustųsi išklausytas ir svarbus? „Sutinku, kad tokių rezultatų, kaip Anglijoje (S. Šimanauskas yra lankęsis Summerhill ir Sands demokratinėse mokyklose – red. past.) nepasieksime dėl fizinių priežasčių – tiesiog neturime galimybės kiekvienam bendruomenės nariui skirti individualaus dėmesio. Tačiau tam tikrus demokratinio ugdymo elementus gali taikyti absoliučiai bet kuri mokykla, nepriklausomai nuo jos dydžio“,– teigia direktorius.
Vienas tokių elementų – mokyklos savivalda, kuri itin stipri šioje mokykloje. „Įsivaizduokite, ateina pas mane septintokai ir aštuntokai su prašymu rengti karjeros dienas. Septintokai, kurie dar net ne gimnazijoje, nori iš studentų sužinoti daugiau apie studijų programas! Tai rodo didelę jų brandą, o ji neatsiranda čia ir dabar – ji ugdoma nuo mažens, kai leidžiama pačiam siūlyti idėjas ir priimti sprendimus“, – sako jis.
Pasak pašnekovo, demokratijos užuomazgų mokykloje būta ir anksčiau, tiesiog vykdytas projektas tam davė labai stiprų postūmį ir atitinkamai – labai apčiuopiamų vaisių. „Šiandien mokyklos susitikimuose pirmokas ar antrokas tikrai gali užginčyti kažkurio iš tėvų nuomonę ir mūsų tai nebestebina. Nes po to tokie pirmokai užauga į gimnazistus, kurie yra drąsūs, savimi pasitiki ir išsiskiria iš bendraamžių“,– teigia S. Šimanauskas, neslepiantis, jog iš gimnazijų neretai sulaukia gerų atsiliepimų apie buvusius progimnazijos mokinius.
