Kol kas Dainius Dabašinskas ir jo gaujos bendrai varsto Seimo duris, kaip parlamentinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje tyrimo liudininkai. Dar neišaušo ta ilgai laukta diena, kai jie taps įtariamaisiais. Tačiau šis Seimo tyrimas – milžiniškas žingsnis pirmyn, palyginti su 2006-ųjų rudeniu po to, kai tų metų rugpjūčio 23-iąją Breste buvo nužudytas V.Pociūnas.
Jų buvo legionas, ir jie valdė Lietuvoje viską – Valstybės saugumo departamentą (VSD), Generalinę prokuratūrą, prezidentūrą, Užsienio reikalų ministeriją, žiniasklaidą. Mūsų buvo tik saujelė, mes turėjome viso labo savaitinį žurnalą „Ekstra“, Tomo Dapkaus ir Dariaus Kuolio visuomeninio transliuotojo laidas, iš kur mus tikrieji šeimininkai galėjo kiekvieną akimirką išspirti. Tačiau tas melas ir neteisingumas buvo toks akivaizdus ir atstumiantis, kad niekas nepaliko kovotojų su blogiu gretų, priešingai, prisidėdavo vis naujų sąjungininkų, nors niekas jų už tai neglostė, jie rizikavo savo karjeromis ir geru vardu.
Pirmiausia buvo susidorota su D.Kuoliu – į LRT atėjus Audriaus Siaurusevičiaus komandai, eteryje nebeliko jo protingų analitinių laidų. Drauge su „administracinėmis priemonėmis“ prieš mus buvo mesti KGB metodai – šantažas, šmeižtas, bandymas sukiršinti bendraminčius, pasėti tarp jų įtarumą ir nepasitikėjimą. Pats generolas Povilas Malakauskas prieš rinkimus į Seimą apėjo visus įtakingiausius Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) žmones, juodindamas buvusius VSD kontržvalgybos vadovus Vytautą Damulį ir Kastytį Braziulį, sąžiningai liudijusius Seimo NSGK. Ir šių dorų karininkų nebeliko TS–LKD rinkimų į Seimą sąrašuose.
Iš pradžių aš tik juokiausi iš bandymų sukompromituoti mane. Ypač – kai mane bandė atvesti į protą grasinimais: tuoj parveš mano asmens bylą iš Maskvos, o tada man bus galas, nes paaiškės, kodėl M.Gorbačiovo „perestroikos“ laikais padariau fantastišką karjerą, tapau net Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininku ir istorinių 1988 m. Jaunimo teatro gastrolių Amerikoje delegacijos vadovu – turėjau parduoti sielą KGB. Jeigu kas tą bylą parvežtų, tam geradariui būčiau begal dėkingas, nes paaiškėtų, kad KGB buvau tris kartus verbuotas ir atsilaikiau – gal todėl visi kagėbistai manęs iki šiol nekenčia kaip velnias kryžiaus. Neradę prie ko prikibti, dabar sugalvojo naują šmeižtą, neva esu liustravęsis, todėl toks drąsus. Pavardės, žinoma, nemini, nes tokį kagėbistą iš karto už pakarpos nutempčiau į teismą. Buvau įsitikinęs, kad žmogaus neįmanoma sukompromituoti, jeigu jis neprisidirbęs. Ir šis įsitikinimas man galėjo brangiai kainuoti.
Pasinaudodama vieno mano gal ir nepelnytai įskaudinto politiko ambicijomis ta gauja surengė provokaciją prieš mane: neva aš dalyvavęs KGB operacijoje prieš Valdą Adamkų Jaunimo teatro gastrolių Amerikoje metu, kai trupę lydėjęs KGB majoras Pranas Sinkevičius, prisidengęs „Tėviškės“ draugijos darbuotojo statusu, supažindino mane su būsimuoju Lietuvos prezidentu. Jeigu čia ir būta kokios operacijos, tai tik prieš mane, delegacijos vadovą, atsivestą be mano prašymo į dviejų senų pažįstamų pasimatymą. Nesvarbu, kad tiesa būtų lengvai paaiškėjusi teisme, bet būtų sukeltas triukšmas, būčiau susipykęs su TS–LKD. Laimė, destrukcijai įsibėgėti neleido tas pats laiku atsitokėjęs politikas.
Viena purviniausių D.Dabašinsko, Dariaus Jurgelevičiaus laikų VSD operacijų prieš jau mirusį ir nebegalintį apsiginti V.Pociūną – pirmosiomis dienomis po pulkininko nužudymo viename dienraštyje paskelbta informacija apie svetimus moteriškus paltus, kurie neva buvo rasti velionio spintoje bute Gardine.
Mes, šios istorijos dalyviai, turėjome saugotis, kad ir po mūsų mirties kas nors mūsų spintose neprikabintų svetimų paltų. Todėl svarbiausius momentus fiksuodavome raštu, užrašus palikdami draugams. Šį T.Dapkaus pasakojimą užrašėme su D.Kuoliu: VSD užsakymas policijai ir prokuratūrai sukurpti bylą dėl tariamai suklastoto sveikatos pažymėjimo atrodo kaip apgailėtinas bandymas iš šiaudo priskaldyti vežimą – ypač po Viktoro Uspaskicho ir Gedimino Kirkilo diplomų skandalų, kurie baigėsi be teisinių pasekmių.
Dabar, kai artėja atpildo valanda, D.Dabašinskas, Linas Jurgelaitis, Aidis Mieželis ir kiti saugumiečiai prakaituoja Seime, aiškindamiesi NSGK dėl CŽV kalėjimo ir Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijai – dėl žurnalistų sekimo ir žmogaus teisių pažeidinėjimo, vėl nusitaikyta į T.Dapkų. Jaunam žurnalistui ypač kerštaujama už tai, kad jis dėl V.Pociūno bylos žlugdymo ir kitų rezonansinių bylų (pavyzdžiui, Kauno pedofilų) neatlyždamas kelia ir generalinio prokuroro Algimanto Valantino personalinės atsakomybės klausimą. Todėl ir vėl ištrauktas senas „paltas“ – mažmožis iš T.Dapkaus studentiškų metų. Tačiau šis „paltas“ kompromituoja ne žurnalistą, o VSD ir visą žmogaus teisinę apsaugą Lietuvoje. Jeigu VSD sukurta ir kontroliuojama nusikalstama sistema nebūtų buvusi sustabdyta, ji būtų nužudžiusi ne tik V.Pociūną.
Liudijimas
„2006 m. rugpjūčio 23 d. rytą Breste žuvo saugumo pulkininkas Vytautas Pociūnas. Su kolegomis pradėjome rinkti informaciją, kodėl V.Pociūnas buvo atleistas iš VSD Trečiosios valdybos viršininko pareigų ir išsiųstas tremtin, nes dar tų pačių metų pavasarį žinojome, kad jis rudenį ketina kalbėti apie korupciją VSD.
2006 m. rugpjūčio 29 d. gavau dvi telefono žinutes iš VSD skyriaus viršininko (pavardė redakcijos išimta), kad vadovybė “labai nervinasi„ ir “sulauksi dar grasinimų„. 2006 m. rugsėjo 4 d., pirmadienį, pasirodė pirmosios publikacijos “Kas pasiuntė V.Pociūną į mirtį?„
Tą patį rytą pavaduodamas išvykusį kolegą vedžiau tiesioginę laidą „Tarp Rytų ir Vakarų“ per Lietuvos nacionalinį radiją tema „Ką ketino ir ko nespėjo pasakyti Lietuvos pulkininkas V.Pociūnas?“ Tai buvo apskritai pirmoji radijo ir televizijos laida šia tema. Ir toliau tą savaitę, ir vėliau rengiau diskusijų laidas radijuje apie galimą parlamentinį tyrimą dėl VSD veiklos, kuriose mano pakviesti pašnekovai ragino ištirti „Dujotekanos“ neskaidrius ryšius su valstybės pareigūnais.
2006 m. spalio 11 d. susitikau su NN (pavardė redakcijos išimta), kuris atstovavo VSD vadovų interesams ir buvo vienas parlamentinio tyrimo objektų. Šis pasiūlė nebekelti klausimų dėl VSD ir pateikė pasiūlymą už tokį mano pasirinkimą suteikti man žiūrimiausiu laiku televizijos laidą su rimtu autoriniu atlyginimu. Pasiūlymo atsisakiau.
Po kurio laiko mane pasikvietė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas (pavardė redakcijos išimta), su kuriuo buvau rengęs interviu. Teisėjas mane informavo, kad pas jį apsilankė VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo Dainiaus Dabašinsko interesams atstovaujantis asmuo ir įspėjo vengti kontaktų su žurnalistu T.Dapkumi, nes tai jam gali pakenkti, mat „artimiausiu metu Dapkų VSD sutraiškys“.
Po kurio laiko buvau iškviestas į Vilniaus miesto policiją. Ten sužinojau, kad jiems iš Generalinės prokuratūros ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro persiųstas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus prof. Raimundo Lopatos skundas, kuriame reikalaujama patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn. Instituto direktorius įtaria, kad 2000 – 2001 metais studijuodamas galėjau simuliuoti ligą ir kad gydytojo pažymos, jog sirgau plaučių uždegimu, yra netikros. Tuo metu jau prieš kelerius metus buvau nutraukęs studijas Tarptautinių santykių institute, jo diplomo neturėjau. Tyrėjai sakė, kad tiek policija, tiek prokuratūra patiria spaudimą iš VSD. „Veikia labai įtakingos jėgos. Ką Jūs jiems padarėte?“ – nustebę domėjosi policininkai. Tačiau pridūrė, kad nei policija, nei prokuratūra tikrai nesiruošia vykdyti neteisėtų VSD reikalavimų, o ištyrus R.Lopatos skundą nėra pagrindo tęsti tyrimą ir, apklausus mane kaip liudininką, tyrimas buvo nutrauktas. Man parūpo išsiaiškinti, kas konkrečiai mane persekioja.
Iš aukšto Policijos departamento (PD) pareigūno NN (pavardė redakcijos išimta), kurį esu kalbinęs radijo laidose, sužinojau, kad pas jo pavaldinį į prie PD veikiantį Lietuvos kriminalinės policijos biurą buvo atvykęs VSD Trečiosios valdybos viršininko pavaduotojas Aidis Mieželis ir atvežė VU TSPMI direktoriaus R.Lopatos skundą. A.Mieželis informavo policiją, kad reikalinga nedelsiant iškelti baudžiamąją bylą pagal šį skundą ir pareikšti įtarimus T.Dapkui. VSD pareigūnas A.Mieželis teigė, kad “šitą žurnalistą reikia sutvarkyti„. Peržiūrėję R.Lopatos vardu atvežtą skundą patyrę kriminalistai pastebėjo, kad jame nieko rimto nėra, ir suabejojo tokios bylos perspektyva.
Tačiau A.Mieželis patikslino, kad rūpi ne bylos baigtis, o bet kokia kaina reikalingas triukšmas ir įtarimų pareiškimas žurnalistui dokumentų klastojimu, o tada šis žurnalistas netektų darbo ir būtų sukompromituotas visuomenės akyse. R.Lopatos skunde buvo įrašyta ir dar viena studentė. Policijai paklausus, o kuo ji čia dėta, A.Mieželis atsakė: “Ji tik dėl akių.„
VSD bandė spausti ir Vilniaus apygardos prokuratūros bei kitus prokurorus. Taip pat VSD prašė policijos, jog prieš pareikšdama man įtarimus ji informuotų VSD, kad ši spėtų atsiųsti TV3 Žinių tarnybos kameras (tuo metu šiai žinių tarnybai vadovavo Jolanta Butkevičienė – red.).
2007 m. liepos 31 d. buvau iškviestas ir atvykau į Karo prievolės administravimo tarnybos Kauno teritorinį skyrių. Karininkas NN (pavardė redakcijos išbraukta) informavo, kad pas juos į skyrių buvo ne kartą atvykę VSD pareigūnai, kurie reikalavo „Dapkų paimti į kariuomenę“. VSD pareigūnai į karinį skyrių atvežė ir mano asmens duomenis, gyvenamosios vietos adresą Vilniuje (nuomojamo buto), telefono numerius ir paaiškino, kada išeinu iš namų, kada į juos grįžtu, kai būsiu imamas. Tačiau Kauno karininkai saugumiečiams atsakė, kad “dabar ne sovietmetis, kad saugumo nurodymu būtų imama tarnauti į armiją„.
VSD pareigūnai sakė, kad jei reikia, jam gali paskambinti iš kariuomenės vadovybės (tuo metu kariuomenės vadu buvo generolas Valdas Tutkus – red.) ar patarėjai iš prezidentūros. Karininkai Kaune teigia tokių skambučių sulaukę, tačiau nenorėjo įvardyti pavardžių. VSD pareigūnai karininkams minėjo ir jų inicijuotą bylą policijoje. Kariniame skyriuje išgirdau VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo D.Dabašinsko, Trečiosios valdybos viršininko Lino Jurgelaičio, VSD Kauno apygardos skyriaus viršininko Egidijaus Storpirščio pavardes. Įteikęs atnaujintą karinį pažymėjimą karininkas, spausdamas ranką sakė: „Nepažįstu Jūsų, Tomai, tačiau klausausi visų Jūsų laidų, matau, kas dabar vyksta dėl V.Pociūno žūties Lietuvoje. Matau, ką tie žmonės (saugumiečiai) išdarinėja, ir suprantu, kodėl jie buvo atvykę dėl Jūsų“.
Tiek policijoje, tiek kariuomenėje jaučiau pareigūnų pilietinį solidarumą, kuris buvo stipresnis už neteisėtus VSD veiksmus.
Tomas Dapkus
2007 08 02“
