Sostinės Bernardinų kapinių vartų išorinėje pusėje pritvirtinta memorialinė lenta su lotynišku įrašu „Non omnis moriar“ (liet. Ne visas mirsiu) skelbia, kad šios kapinės, globojamos Lenkijos ir Lietuvos prezidentų, pradėtos restauruoti prieš ketvertą metų. 2010–aisiais nuo jų įsteigimo sukaks 200 metų.
Restauravimo darbai ir atnaujinti istoriniai tyrimai teikia vilčių, kad pagaliau šios bei kitos senosios Vilniaus kapinės bus realiai pripažintos kultūros ir istorijos paminklu. Tačiau kol kas Bernardinų kapinės yra tarsi našlaitė: jų ploto Vilniaus miesto savivaldybė iki šiol nėra įregistravusi Nekilnojamo turto registre.
Tarsi kaimo kapinaitės
Gražiame Vilniaus Užupyje įsikūrusios nedidelės Bernardinų kapinės vis labiau traukia vilniečius ir svečius. Gerai nuteikia kapinių pagrindinėje alėjoje restauruoti paminklai, gražūs takai, šalia sruvenanti Vilnia. Ir miestas su savo kavinėmis bei šurmuliu čia pat, už kelių žingsnių. Vaikštai po šias kapines tarsi po parką, jei nori, ramiai skaitinėji dar matomus arba atnaujintus antkapinių paminklų įrašus. Čia nėra palaidota tiek daug garsių XIX amžiaus ar XX amžiaus pirmos pusės žmonių kaip Rasose. Koplytėlių ar įspūdingų brangių antkapinių paminklų taip pat gerokai mažiau. Plotas irgi trečdaliu mažesnis už Rasas. Jos tarsi kaimo kapinaitės, kur viskas šalia: ir mirusieji, ir upė, ir gyvenamieji namai. Tačiau priskaičiuotum apie 300 pavardžių asmenų, kurių darbai buvo žinomi Lietuvoje, o kai kurių – ir visoje Europoje.
Tarkim, senojo Vilniaus universiteto profesoriai Juozapas ir Stanislovas Bonifacas Jundzilai, dailininkai Kanutas ir Boleslovas Mykolas Ruseckai, Vincentas ir Aleksandras Slendzinskiai, fotografai Stanislovas Fleris bei Juozapas Čechavičius, kurio kapvietė nustatyta visai neseniai. Šiose kapinėse amžino atilsio atgulė ir Vilniaus kapinių tyrinėtojai Liudvikas Albertas Zaštautas, Liucijonas Eduardas Uzembla, Vladislavas Zahorskis. Beje, laikas pakoregavo vertinimus, ir daugelis amžininkų garbintų asmenybių ilgainiui nublanko arba atvirkščiai – iškilo. Tyrimai verčia tikrinti senuosius šaltinius, ieškoti naujų, domėtis Lietuvos ir Lenkijos istorikų darbais.
Miestas už miesto
XVIII amžiaus antra pusė ir XIX amžiaus pradžia Europos kapinių istorijoje yra reikšmingas periodas. Bažnyčių šventoriuose buvusios kapinės trukdė miestams plėstis. Reikėjo kaip nors pagrįsti jų „žalą“. Visoje Europoje pristeigtos sanitarinės komisijos ar panašios organizacijos savo leidiniuose surašė gausybę teiginių apie esą prie kapinių užterštą orą ir vandenį, kenksmingas dujas, marą, raupsus, cholerą ir kitas užkrečiamąsias ligas skleidžiančias išgaras. Tačiau miestų gyventojai, pripratę, kad jų artimieji ilsėtųsi šventoje bažnyčios erdvėje, nenoriai priėmė naujas tiesas.
Kapinės už miesto sienų būdavo steigiamos labai iškilmingai, tikriausiai pagal iš anksto sudarytus planus arba projektus, turėjusius įkūnyti mirusiųjų miestų ar kapinių–parkų idėjas, artinti mirusiuosius prie gyvųjų. XIX amžiaus kapinės – tarsi miestas už miesto: centrinė aikštė su koplyčia (mieste – bažnyčia), pagrindiniai takai (mieste – gatvės), šalia kurių laidojo kilmingesnius ar turtingesnius žmones. Giminių koplyčios iš bažnyčių persikėlė į kapines. Bažnyčių rūsiuose laidoti buvo uždrausta, tad nenorėjusieji, kad jų kūnai būtų užkasti į žemę, amžino poilsio galėjo tikėtis kolumbariumuose – kelių aukštų mūriniuose statiniuose, į kurių nišas dėdavo karstus, užmūrydavo, o išorėje pritvirtindavo antkapines lentas. Kolumbariumai būdavo statomi tuoj po kapinių įsteigimo. Tarp jų anksčiau ar vėliau iškildavo koplyčios, o tai bylotų, kad prieš steigiant kapines sudarinėti išsamūs planai, kurie neišliko arba dar nesurasti. Nors kapinės nebūdavo labai toli už miesto, dažniausiai ranka pasiekiamos, bet į jas vis viena tekdavo eiti. Taip katalikiškose šalyse susiformavo mirusiųjų garbinimo kultas, kapinių lankymas tapo sąmoningu veiksmu, šeimos ritualu, o per Visus šventuosius ir Vėlines – pareiga ar prievole. Tačiau ne vien tik tai. Parkus primenančios kapinės tapo pasivaikščiojimų, susikaupimo, meditacijos, susitaikymo su savimi ir su mirtimi vieta. „Ateik vieną gražią pavakarę/ Mano poetinio mauzoliejaus aplankyti“, – tokių ar panašių epitafijų galima rasti ir senosiose Vilniaus kapinėse.
Kapinės už miesto sienų būdavo steigiamos labai iškilmingai, tikriausiai pagal iš anksto sudarytus planus arba projektus, turėjusius įkūnyti mirusiųjų miestų ar kapinių–parkų idėjas, artinti mirusiuosius prie gyvųjų.
Pirmosios viešos kapinės už miesto ribų buvo įsteigtos Maskvoje 1758 metais (1765 metais Paryžiuje, 1781 metais Varšuvoje, 1786 metais Lvove, 1801 metais Vilniuje (Rasos).
Visuomenės gyvenimo veidrodis
Bernardinų kapines 1810 metais įsteigė vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacija prie Šv. Onos bažnyčios ir Bernardinų vienuolynas. Jų atstovai dėl to jau nuo 1808-ųjų varstė valdžios įstaigų duris. Dalį kapinių ploto kongregacija perleido Bernardinų bažnyčiai. 1814 metais jos tapo parapinėmis Šv. Pranciškaus ir Bernardo bažnyčios kapinėmis. Po 1832 metų, sumažėjus kongregacijos narių skaičiui, Bernardinų bažnyčios parapijiečiai pradėti laidoti visoje kapinių teritorijoje.
1810 metų rugsėjį naujosios kapinės buvo pašventintos, o spalio 2 dieną Bernardinų bažnyčios mirties metrikų knygoje įrašyta pirmojo jose palaidoto asmens – Antano Skimborovičiaus pavardė. Spalio 26 dieną kapinių įkūrimui pažymėti atidengta ir pašventinta mūrinė klasicizmo stiliaus koplytėlė su paminkline lenta. Gruodį imta laidoti kairiajame (vakariniame) kolumbariume. 1812 metais kapinės buvo aptvertos mūro tvora su dvišlaičiu raudonų čerpių stogeliu, įrengti pagrindiniai vartai. 1827 metais baigta statyti ir rugpjūčio 18 dieną pašventinta klasicistinio stiliaus kapinių koplyčia su laidojimo rūsiu. XIX amžiaus viduryje pastatytas medinis namelis špitolei. Laikui bėgant kapinės buvo praplėstos, tačiau pelkėta, drėgna vietovė ir Vilnios šlaitas savaime ribojo jų plotą. Tokios jos ir išliko iki šiol – nedidelės ir natūralios.
Nuo 1967 metų leidžiama laidoti tik šeimų kapvietėse ar kitais išimtiniais atvejais. Senieji kapinių antkapių įrašai lenkiški, tačiau yra daug lenkiškai užrašytų lietuviškų pavardžių. Šios kapinės, kaip ir Rasos, yra XIX amžiaus istorijos paminklas, gražiausios Lietuvoje ir, ko gero, vienos gražiausių bei originaliausių Europoje. Nepelnytai užmirštos Šv. Petro ir Povilo (Saulės) ar stačiatikių Šv. Jefrosinijos (Liepkalnio) kapinės taip pat yra XIX amžiaus paminklai. Antakalnio kapinės kaip vientisas objektas susiformavo XX amžiuje (jų teritorijoje buvusios XIX amžiaus kapinės neišliko) ir yra nepaprastai įdomus istorijos paminklas. Kitas reikalas, jeigu kalbėtume apie minėtose kapinėse palaidotus žmones. Šiuo požiūriu, be abejo, XIX ir XX amžiaus pirmos pusės panteonas yra Rasos, o vėlesnio laikotarpio – Antakalnio kapinės. Apskritai kapinės yra vienas ryškiausių ir reikšmingiausių istorijos bei kultūros paminklų, kuriame tarsi veidrodyje atsispindi to meto visuomenės gyvenimas ir papročiai. O mūsų požiūris į senąsias kapines atspindi mūsų visuomenės ir kiekvieno individo kultūrą bei išprusimą.
Laidotuvių spektakliai
XIX amžiuje kilmingesnių ar turtingesnių miestiečių laidotuvės buvo gana prašmatnios. Didelį kaimą primenančiame Vilniuje, kur to paties socialinio sluoksnio atstovai vieni kitus pažinojo, laidotuvės visada tapdavo įvykiu, neretai primenančiu teatrą. Bernardinų kapinėse buvo laidojami ne tik parapijiečiai, bet ir kitų miesto rajonų gyventojai. Kaip prisimena Gabrielė Giunterytė–Puzinienė, procesijas, dažniausiai iš Šv. Jonų bažnyčios ar Katedros, pradėdavo neturtėliai bernardinai su mediniu kryžiumi, paskui juos žengdavo basieji karmelitai, augustinai, dominikonai... Visi su savo atributais, įspūdinga apranga. Jei velionis būdavo pagarsėjęs labdara, virtine eidavo našlaitės ar gailestingosios seserys baltais kykais. Laidojant universiteto profesorių, priešais karstą žengdavo studentai, o pačiame priekyje – paradinėmis uniformomis apsirengę valdininkai, ant aksominių pagalvėlių nešantys velionio regalijas ir ordinus. Katafalką dažniausiai traukdavo šeši arkliai, apkloti juodomis gūniomis. Karstas, apkaltas sidabrine skarda, dažniausiai būdavo atidarytas. Pakaitomis su karinio orkestro muzika gedulingai skambėdavo 36 bažnyčių varpai. „Visus langus būdavo aplipę smalsūs vaikai, visuose vartuose grūsdavosi tarnai, nes, nors tokios laidotuvės pasitaikydavo gana dažnai, tai buvo didingas reginys. Jos dažniausiai vykdavo vakare, todėl fakelai ir žvakės, kurias nešdavo kunigai, suteikdavo joms fantastišką ir iki šiol nepamirštamą vaizdą“, – tokias miesto elito asmenų laidotuves 1822 metais aprašė G.Giunterytė–Puzinienė.
Uždarius aukštąsias mokyklas, o ypač po 1863–1864 metų sukilimo, tokios prabangios laidotuvės dažniausiai būdavo rengiamos tik valdančiųjų sluoksnių atstovams. Laidotuvės vis labiau tolo nuo miesto ir palaipsniui tapo tik mirusiojo artimųjų rūpesčiu.
O kas toliau?
Kapinių restauravimas ar atgaivinimas, suprantama, nėra vienos dienos akcija. Iš esmės šis procesas vyko visą laiką, nes jau XIX amžiaus pirmoje pusėje, kaip rašo Adomas Honoris Kirkoras, buvo žymių žmonių kapų be antkapinių paminklų ar net lentelių. Atskiri paminklai, kolumbariumai restauruoti minėto L.E.Uzemblos, Ruščicų, Lenskių ir kitų giminių ar pavienių asmenų. Tačiau planingi Bernardinų kapinių restauravimo darbai pradėti pagal valstybinį užsakymą 1988 metais – tuometinio Paminklų restauravimo instituto menotyrininkei Audronei Kasperavičienei atlikus jų meninius ir istorinius tyrimus. 1999 metais Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis baigta vakarinio kolumbariumo rekonstrukcija. Po kelerių metų Kultūros vertybių apsaugos departamento (dabar Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) lėšomis restauruoti keturi antkapiniai paminklai (tarp jų aktorės ir dainininkės Marijos Kažinskos), taip pat trys koplytėlės. Prie kai kurių darbų prisidėjo Lenkų kultūros institutas Lietuvoje. Tačiau didžiausi restauravimo darbai pradėti 2005 metais Lenkijos Respublikos Kovų ir kančių atminties tarybos, tiesiogiai pavaldžios Lenkijos Respublikos vyriausybei, lėšomis. 2006 metų kovo 30 dieną pasirašius keturšalį susitarimą tarp Vilniaus miesto savivaldybės mero Artūro Zuoko, Tarybos sekretoriaus Andrzejaus Przewozniko, Departamento direktoriaus Albino Kuncevičiaus ir Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo valdybos pirmininkės Gražinos Drėmaitės dėl Bernardinų kapinių atgaivinimo, atsirado teisinis pagrindas praplėsti Tarybos lėšomis finansuojamų objektų sąrašą. Prieš restauravimą technologė Elvyra Veronika Telksnienė atliko antkapinių paminklų tyrimus. Paminklus restauravo aukščiausios kategorijos restauratorius Kęstutis Norkūnas. Iš viso restauruoti 108 antkapiniai paminklai, darbai atsiėjo apie penkis milijonus litų. Šiame projekte dalyvaujanti savivaldybė finansavo tik Vilnios šlaito sutvirtinimo darbus, kainavusius apie 300 tūkst. litų. Keturis antkapinius paminklus Departamento lėšomis 2007–2009 metais restauravo Dailės akademijos studentai, vadovaujami dėstytojo restauratoriaus Sauliaus Milašiaus. Sumos nemažos, darbai matomi, bet kas toliau? Atokiau nuo pagrindinio tako esantys paminklai, netgi prie kapinių įsteigimo koplytėlės, net labai žinomų žmonių, yra apverktinos būklės. Senosios kapinės saugomos valstybės, bet neturi kultūros paminklo statuso. Bernardinų kapinės net neįrašytos į Nekilnojamojo turto registrą. Tai sutrukdė atlikti centrinės koplyčios restauravimo darbus, nors, pasak G.Drėmaitės, tam pinigų buvo. Tai sudarė galimybes privatizuoti Bernardinų parapijos lėšomis pastatytą namelį špitolei. Privatizacijos proceso nesustabdė nė Departamento bylinėjimasis su privačiu asmeniu. Dabar savivaldybė turėtų pastatą išsipirkti, bet stinga lėšų.
Džiaugiantis padarytais darbais kyla daug klausimų. O kas toliau? O kaip Rasos? O kada Rasos? Ir didžiulis baltas pavydas Lenkijai, jau seniai atrišusiai šį mazgą, tiksliau, niekada jo neužmezgusiai – kapines Lenkijoje ir visame pasaulyje, kur yra lenkų tautybės piliečių kapų, aukščiausiu lygiu įtraukusiai į paveikias gyvosios istorijos pamokas.
