Įmonė „Rivaka“ įsikūrusi Raseinių rajono Katauskių kaime. Pastarojo pavadinimas net paliko ženklą įmonės pavadinime. Kaip sako Vidmantas, pavadinimas gimė sujungus žmonos Ritos vardą, Vasiliauskų pavardę ir Katauskių vietovardį.
Pradžia – „pirk–parduok“
Šios įmonės pradžia – 1992 metai.
„Buvo sudėtingi laikai. Aš pradėjau nuo pirk–parduok užsiėmimo. Išėjau iš valstybinės tarnystės ir pradėjau pirkti, pardavinėti. Labai lengvai uždirbdavau pinigus. Bet ir pinigai turėjo kitą vertę. Sakysim, 10 tūkst. dolerių buvo labai dideli pinigai.
Aš pradėjau nuo pirk–parduok užsiėmimo. Išėjau iš valstybinės tarnystės ir pradėjau pirkti, pardavinėti. Labai lengvai uždirbdavau pinigus.
Labai daug judėjau, buvau jaunas, 30-metis. Labai daug dirbau su Rusija, Baltarusija, uždirbau pirmus pinigus ir taip susiklostė, kad tapau „Fredos“ fabriko direktoriumi. Tuo metu šios akcinės bendrovės valdybos narių amžiaus vidurkis buvo apie 70 metų. Kaip ir dabar aš – jaučiu, kad darausi stabdis, reikia kuo greičiau į pensiją bėgti, taip ir ten buvo.
Visi mano bandymai padaryti ką nors naujo atsimušdavo į jų poziciją „mes viską žinome, tą jau bandėme, aną darėme“. Supratau, kad ten nieko nepadarysiu. Nusprendžiau išeiti. Pardaviau akcijas, o čia įsigijau patalpas, gana pigiai“, – apie verslo pradžią pasakoja ponas Vidmantas.
Jis su šypsena prisipažįsta: „Nė karto nesu ėmęs pinigų bankuose. Visa įmonė pastatyta už savo lėšas. Kadangi patalpos buvo pigios. Pirkome žingsniais – penki žingsniai mano, duodu kažkiek litų. Tada jau tavo penki žingsniai. Tokiu būdu įsigijome, padarėme projektėlį, pastatėme papildomai kelis sandėlius, atsivežėme įrangą ir pradėjome dirbti.“
Ponas Vidmantas neslepia, kad teko jam pasaulio pamatyti, o patirtys Vakaruose keitė supratimą apie verslo galimybes.
„Tarybinis mentalitetas buvo toks, kai atrodė, kad gamykla gali būti tik didelė. Tais laikais mes įsivaizdavome, kad jeigu nėra geležinkelio, nesunaudoji tūkstančių kilovatų elektros energijos, dujų nėra, tai gamyklos būti negali.
O aš pavažinėjau po Vakarus – sunku buvo, per naktis vizų reikėdavo laukti, bet daug pamačiau. Nuvažiuoji Vokietijoje į nedidelį kaimelį, tokį kaip mūsų, ten veikia kelios įmonės. Tada ir pagalvojau, kad nereikia to geležinkelio“, – vakarų šalių formuotą naują supratimą prisiminė verslininkas.
Tarybinis mentalitetas buvo toks, kai atrodė, kad gamykla gali būti tik didelė. Jeigu nėra geležinkelio, nesunaudoji tūkstančių kilovatų elektros, tai gamyklos būti negali.
Jo teigimu, vieta Raseinių rajone yra labai patogi dėl logistikos – juk čia kryžkelė tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Rygos.
Suveikė „vyriška ambicija“
Iš pradžių čia gaminti tik vonios baldai. Kaip sako V.Vasiliauskas, dar dirbdamas „Fredoje“ jis pasižiūrėjo, kas jam labiausiai prie dūšios. Vėliau vis dėlto imtasi ir praustuvų. Kaip prisipažįsta, viskas per tas vyriškas ambicijas.
„Kai jau pradėjome gaminti baldus, tai tokia vyriška ambicija suveikė, kuriai dabar turbūt neleisčiau pasireikšti. O tuomet turėjome tokią Lenkijos bendrovę, kuri gamino praustuvus. Vonios kambario baldams praustuvas labai aktualu – juk praktiškai viskas prisideda nuo praustuvo, nes žmogus jam turi tam tikrą plotą, pagal tai ir derina baldus.
Ieškojome tiekėjų, daug jų buvo. Vieni brangūs, kur moki už prekės ženklą, mūsų rinkai per brangūs. Tokius neblogus praustuvus gamino bulgarai, bet jų asortimentas buvo per mažas. O lenkai Poznanėje gamino tai, ką reikia – didelė pasiūla, prieinama kaina. Pradėjome iš jų pirkti, pirkome vis daugiau.
Vieną kartą pabandžiau susitarti dėl monopolinių pirkimų į Lietuvą, kad čia daugiau niekam jie neparduotų, o platintų per mus. Taip ir reikėjo daryti pagal sveiką logiką – turėjo pasidaryti mus savo atstovais ir nevelti kitų žmonių iš Lietuvos, kurie važiavo ir tiesiai pirko.
Bet tas verslininkas atsisakė griežtai, esą tokio sandorio nebus, jie parduos visiems, kas atvažiuos. Tas mane paveikė. Jaunas dar buvau, energijos daug turėjau, tai ir pasakiau – ach taip, tada mes patys tuos praustuvus padarysime. Pradėjau galvoti, kaip tai padaryti, ir galų gale kažką padarėme“, – prisimena V.Vasiliauskas.
Tada tai išsitraukiau kardą ir pirmyn. Bet susidūriau su didžiausia problema dėl technologų, inžinierių, kurie galėtų kokybiškai daryti.
Tai buvo labai rizikingas žingsnis, prisipažįsta įmonės vadovas, esą dabar tai supranta: „Tada tai išsitraukiau kardą ir pirmyn. Bet Baltijos šalyse nebuvo tokios gamybos, susidūriau su didžiausia problema dėl technologų, inžinierių, kurie galėtų kokybiškai daryti.
Pas mus iki šiol dirba technologas iš Baltarusijos. Tuomet mūsų biurokratija netrukdė, neteko eiti dėl jo ir kitų specialistų kryžiaus kelių, pamatę, kad tai specialistai chemikai-technologai, išdavė leidimą gyventi Lietuvoje. Nuo tada ir dirba pas mus. Jeigu išvažiuotų, reikėtų kitus atsivežti, Lietuvoje tokių specialistų iki šiol nėra. Reikia samdyti arba Lenkijoje, arba Baltarusijoje, Rusijoje.“
Manufaktūra, ne gamykla
Dabar įmonėj dirba apie 80 darbuotojų. Daugiausia – iš Katauskių kaimo, vietiniai, taip pat iš Raseinių, Tytuvėnų. Tik aukštesnes pareigas užimantieji neretai važinėja iš toliau. Štai naujasis gamybos vadovas – iš Panevėžio, todėl, anot V.Vasiliausko, be atlyginimo, jam ir naujas automobilis perkamas.
„Per karantiną nemaža dalis dirba nuotoliniu būdu, prekybininkai, dizaineriai. Gamyboje dirbančiųjų daug daugiau.
Nevadinčiau, kad čia fabrikas, tai labiau manufaktūra. Žinoma, baldų technologijas turime šiuolaikiškas, galime sakyti, kad tai arčiau fabrikėlio. Bet praustuvų gamyba yra manufaktūrinė, o skirtumas yra naudojant technologijas. Gamindami praustuvus mes naudojame primityvias technologijas“, – sako įmonės vadovas.
Bet norint imtis plėtros, reikia investicijų. Iki šiol be bankų paskolų, europinės pagalbos klestėjęs V.Vasiliauskas teigė jaunimui, o tiksliau – dukrai, kuri turėtų perimti verslo valdymą iš jo, linkėtų ieškoti ES lėšų, įsigyti įrangą.
Buvau kažkada „Klaipėdos medienoje“, dar verslo pradžioje, tai ten direktorius paėmė parkerį ir sako – čia turbūt banko. Man tas įstrigo. Šitie parkeriai yra mūsų įmonės.
Jis pats sako viską daręs už savo lėšas. „Buvau kažkada „Klaipėdos medienoje“, dar verslo pradžioje, nes turėjome bendrų reikalų, tai ten direktorius paėmė parkerį ir sako – čia turbūt banko. Man tas įstrigo. Šitie parkeriai yra mūsų įmonės“, – įstrigusį momentą prisiminęs nusikvatoja Vidmantas.
Vis dėlto pats jis jau su paskolomis prasidėti neketina, kaip sako – pavargo ir nebeturi energijos: „Viskas priklauso nuo energijos – kiek jos gali atiduoti. Kai esi tokių metų, kiek čia gali dirbti? Dvi valandas per dieną. O dirbdavau po 18, 20 valandų. Yra buvę, kai važiavome su žmona automobiliu iš Austrijos. Ties Suvalkais žmona užmigo, o man net kraujas iš nosies pradėjo lašėti. Taip verslą darėme.“
Kartų kaita
Dabar įmonėje vyksta kartų kaita, sako V.Vasiliauskas, nes jis jau likęs paskutinis iš tos kartos, kuri ši verslą pradėjo. „Labai tikiuosi, kad netrukus galėsiu pasitraukti“, – šypteli.
Katauskiuose pagamintų vonios baldų ir praustuvų apie pusė lieka Lietuvoje, kita pusė iškeliauja į užsienį – per pagrindinius partnerius „Senukus“ į Latviją ir Estiją, taip pat Vokietiją, Angliją. Per metus čia pagaminama nuo 5 iki 7 tūkst. įvairių spintelių ir apie 4 tūkst. praustuvų.
Tai kokia verslo sėkmės paslaptis? Daug dirbti, sako Vidmantas Vasiliauskas, ir turėti gerą kolektyvą, žmones, kurie eina kartu. Tada viskas pavyksta.
-
Raseiniai save vadina Nr. 1 pasaulyje: gal lietuviai ir paskutiniai Europos pagonys, bet Marija Šiluvoje apsireiškė seniausiai
-
Garsus Raseinių krašto kryždirbys atkalbinėja norinčius užsisakyti kryžių: gal jau gana tų verkšlenimų
-
Smidrus Ariogaloje auginantis M.Vitauskas: priežiūros nedaug, o iš nedidelio ūkio galima labai gerai gyventi
-
Netikėtai našle tapusi Vitalija sukasi ir naujoje kepyklėlėje, ir vyro versle: be tiek veiklos būtų labai sunku
