Johannas Wolfgangas fon Goethe buvo ne tik poetas, dramaturgas, teatro režisierius, politikas ir menininkas, bet taip pat ir gamtos mokslų tyrinėtojas. Jo kūrinys apie spalvų teoriją yra gamtos mokslų veikalas, kuris pasirodė 1810 m.
Šis savo apimtimi bene didžiausias J. W. Goethe’s kūrinys jam pačiam buvo ne mažiau svarbus nei jo poezija, todėl jis visą gyvenimą stengėsi skleisti žinią apie šį mokslą ir siekti jo pripažinimo. Tačiau nors J. W. Goethe’s spalvų teorija greitai sulaukė menininkų pritarimo (Philipp Otto Runge, William Turner ir kt.), moksle vis dar vyravo anksčiau įsitvirtinusi Isaako Newtono šviesos teorija. I. Newtonas spalvas suvokė kaip sudedamąsias baltos šviesos dalis, o J. W. Goethe bandė parodyti, kad balta šviesa nėra sudaryta iš kitų spalvų, o spalvos atsiranda sąveikaujant šviesai ir tamsai.
Filosofijos ir gamtos mokslų kontekste Goethe’s spalvų teorija savo aktualumo nepraranda iki šiol, nes ji atskleidžia Goethe’s nepaprastą gebėjimą tyrinėti ir jo požiūrį į gamtą kaip visumą. Čia pirmenybė teikiama stebėjimui, o ne abstrakcijai. Tokia jo pasaulėžiūra ir subjektyvus pajutimas padėjo atskleisti psichologinį spalvų poveikį žmogui ir suformavo savotišką spalvų psichologiją.
J. W. Goethe aktyviai prisidėjo prie daugelio gamtos mokslo atradimų ir laiškais ar tiesiogiai bendravo su daugeliu to meto mokslininkų.
Bibliotekoje paroda atidaroma 16.45 val.
