Įregistravo Darbo kodekso įstatymo pataisą, pagal kurią šešias dienas per metus priverstinai būtų uždarytos visos mažmeninės prekybos įmonės, o tokį savo sprendimą grindžia vieninteliu argumentu – „per nacionalines šventes, kai dirba batų parduotuvės, tai yra nepagarba nacionalinėms šventėms“.
Apie tai, ar parduotuvės turi dirbti per šventes „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjo Seimo narė Birutė Vėsaitė, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas bei Laisvosios rinkos instituto ekspertas Dominykas Šumskis.
– Ponia Vėsaite, priregistravote tų pataisų, kad jau net sunku susigaudyti, kas ir kaip. Iš pradžių buvo kalbama, kad 15 dienų per metus turėtų nedirbti didieji prekybos centrai. Dabar jau registruojate Darbo kodekso pataisą, pagal kurią šešias dienas per metus niekas negali dirbti. Kokie Jūsų argumentai?
– (B.Vėsaitė) Argumentai buvo du. Valstybė turi gerbti save pati. Per nacionalines šventes, kai dirba batų parduotuvės, tai yra nepagarba nacionalinėms šventėms. Iš tų penkiolikos valstybinių švenčių paėmėme tris nacionalines šventes – Vasario 16-a, Kovo 11-a, Liepos 6-a. Jau pribrendome savo šventes švęsti ir leisti žmonėms, dirbantiems prekybos sektoriuje. O prekybos sektoriuje dirba ne tokia maža armija žmonių. Didžiuose prekybos tinkluose – daugiau nei 31 tūkst., o apskritai mažmeninės prekybos sektoriuje – daugiau nei 115 tūkst. Jeigu mums svarbiausia žmogus, šitie žmonės irgi turi teisę per šventes prie stalo sėdėti su savo artimaisiais.
Per nacionalines šventes, kai dirba batų parduotuvės, tai yra nepagarba nacionalinėms šventėms, – teiga B.Vėsaitė.
– Įstatymai kuriami ne pagarbos principu, o padaromos analizės, apskaičiuojama. Koks efektas būtų iš Jūsų siūlymo?
– (B.Vėsaitė) Galiu pasakyti, kad didelių nuostolių nebus. Žmonės apsirūpins prieš šventes, po švenčių nusipirks. Dėl Pridėtinės vertės, Sodros, Gyventojų pajamų mokesčių per daug valstybės biudžetas nenukentės. Įžvelgiu teigiamų dalykų. Prieinamumas alkoholiui būtų sumažintas, tą liudija internautai. O kas gi ateina apsipirkti Naujų metų, Kalėdų pirmas dienas? Žmonės, kurie pritrūksta alkoholio. Mes tokiu būdu sumažinsime prieinamumą alkoholiui.
– Jūsų kolega, ponas Pauža, kai buvo registruojamos pataisos dėl didžiųjų tinklų, teigė, kad didieji prekybos tinklai švenčių dienomis dirbdami nesveikai konkuruoja su mažomis prekybos įmonėmis, atimdami klientus. Kaip ta pataisa dera su Jūsų? Nebetinka tai, kas buvo pasiūlyta prieš tai, kad neva remiamasi konkurencija, kad mažesnės įmonės galėtų daugiau užsidirbti per šventes.
– (B.Vėsaitė) Yra labai sudėtinga visiems įtikti ir visus patenkinti. Jei uždrausime dirbti tik didiesiems prekybos centrams, tai kaip su batų parduotuvėmis? Jie nėra tinklų atstovai, reiškia, jie dirbs, mes tikslų nepasieksim.
– Pats verslas nusprendžia dirbti ar ne. Ne politikai juk sprendžia.
– (B.Vėsaitė) Dėl nacionalinių švenčių, jei politikai gerbia savo valstybę, jie turi nuspręsti. Pažiūrėkite į Europos Sąjungos šalis, ten net sekmadieniais nedirba didieji prekybos tinklai.
– O kioskelis – parduotuvė? Gali dirbti?
– (B.Vėsaitė) Jeigu mažmeninėje prekyboje, tai ne.
Mums, kaip prekybininkams, skaudžiausia yra tai, kad paimamas vienas sektorius ir išskiriamas iš kitų, – sako L.Vilimas.
– (L.Vilimas) Mums, kaip prekybininkams, skaudžiausia yra tai, kad paimamas vienas sektorius ir išskiriamas iš kitų. Bet kas, kas eina į parduotuves, daugiausia susiduria su pardavėjais, paslaugų tiekėjais. Pagalvokime apie gamintojus, turime gamyklas Lietuvoje, kur žmonių darbo sąlygos yra daug sudėtingesnės ir sunkesnės negu pardavėjų, galbūt jie labiau pavargsta ir jiems labiau reiktų pailsėti. Tačiau, kadangi jie ne taip matomi, apie juos nešnekama. Toks segmentavimas yra tikrai neteisingas. Gal visam verslui uždrausti tas dienas eiti į darbą, bet tada susidursim su konceptualiu valstybės interesu, kiek iš to valstybė netenka. Jūsų finansų ministras galėtų pasiskaičiuoti, kiek biudžetas netektų, tai tikrai didelės sumos.
– Gal kas nors tas sumas gali įvardinti?
– (B.Vėsaitė) Galima būtų paprašyti Vyriausybės nuomonės ir manau, kad mes šitą padarysime.
– Gal tą reikia daryti prieš siūlant pataisas.
– (B.Vėsaitė) Prieš siūlant pataisas niekas nedarys skaičiavimų.
– (L.Vilimas) Gaila. Reikėtų daryti skaičiavimus. Išvengtume ir visuomenės skaldymo ir tokių beprasmių diskusijų, jei iš anksto žinotume, su kuo turime reikalą.
– (B.Vėsaitė) Darbo kodekso straipsnis, kuriam taikoma pataisa, sako, kad valstybinių švenčių dienomis turi dirbti tik nepertraukiamos gamybos įmonės, o paslaugų sektoriuje turi veikti gyvybiškai svarbios gyventojams paslaugos. Ar duonos prekyba yra gyvybiškai svarbi paslauga? Be abejo, jei jos nėra šešias dienas.
– (D.Šumskis) Su tokia logika galima uždrausti dirbti taksistams, barmenams, troleibusų vairuotojams, koncertams.
– (B.Vėsaitė) Man atrodo, jų intensyviausios darbo dienos tada. Jie nėra mažmeninė prekyba.
– Gal nereiktų diferencijuoti profesijų, o kalbėti plačiąja prasme? Gal visiems žmonėms, kurie dirba per šventes, reiktų drausti?
– (D.Šumskis) Tada klausimas, ar mes norėtume tokios šalies.
– (B.Vėsaitė) Jūs labai hiperbolizuojate. Mes kalbame apie mažmeninę prekyba ir siūlyčiau ja apsibrėžti.
– (L.Vilimas) Kam skaidyti verslą, kuriame nėra problemos su darbu švenčių dienomis? Darbuotojai turi pasirinkimą dirbti ar nedirbti, derina grafikus. Kasininkais dirba daug jaunų žmonių, jie derina tai su mokslais. Išskirti tik prekybininkus yra socialiai neteisinga. Mažmeninė prekyba yra nuo mažiausios parduotuvėlės kaime iki „Ozo“ ir visų kitų didžiųjų prekybos centrų, kurie yra paslaugų teikėjai. Žmonės ten eina ne tik apsipirkti, bet ir praleisti laiko, ten yra įvairiausių paslaugų. Vartotojai tikrai nemato problemos, mes darom apklausas, dabartinė situacija su darbo laiku pilnai tenkina. Ieškoma problemos ten, kur jos nėra.
– Pone Šumski, gal Jūs turite skaičiavimus, jei kalbėtume apie mokesčius. Kiek būtų prarasta per tas šešias dienas, jei nedirbtų parduotuvės?
– (D.Šumskis) Kol kas Lietuvoje skaičiuoti sunku, bet turime užsienio šalių pavyzdžius. Kai kurios Vakarų šalys taiko tokius draudimus, yra laiko ribojimai, bet kartais yra ir švenčių dienos. Labai dažnai minimas Skandinavijos pavyzdys. Švedijoje dar 1977-ais metais buvo visiškai liberalizuotas darbo laiko reguliavimas. Toks reguliavimas atnešė daugiau darbo vietų, įmonė gauna daugiau pinigų. Kadangi kalbame apie visą mažmeninę prekybą, tai kalbam, kad ir smulkieji galės užsidirbt. Įsivaizduokit kaimo parduotuvėlę, kur visos šventės yra didelis pajamų šaltinis, nes daug kas ten eina, o dabar negalės. Vokietijos atskiruose regionuose yra liberalizuotas darbo laiko reguliavimas ir lyginant su griežtesnio reguliavimo regionais, ten yra daugiau darbo vietų, didesnės pajamos ir didesnis pasirinkimas vartotojams.
– Kieno interesą gintų Jūsų pasiūlymas – verslo ar darbuotojo?
– (B.Vėsaitė) Manyčiau, kad darbuotojo.
Pirma, neleidžiam darbuotojui užsidirbti, užsienio patirtis rodo, kad sumažėja darbo vietų. Iš įmonės atimam galimybę gauti pelną, iš vartotojo atimam galimybę apsiprekinti, iš valstybės atimam mokesčius. Jūs man pasakykit, kas čia laimi? – klausia D.Šumskis.
– (D.Šumskis) Pirma, neleidžiam darbuotojui užsidirbti, užsienio patirtis rodo, kad sumažėja darbo vietų. Iš įmonės atimam galimybę gauti pelną, iš vartotojo atimam galimybę apsiprekinti, iš valstybės atimam mokesčius. Jūs man pasakykit, kas čia laimi?
– (B.Vėsaitė) Dėl akcizo ir PVM su jumis visai nesutinku. Žmonės kiek valgė, tiek ir valgys.
– (L.Vilimas) PVM nėra tik maistas, nesuprimityvinkim mūsų vartotojų intereso nusipirkti tik maisto. Tai yra paslaugos, kurios įsikūrusios dideliuose prekybos centruose, kurios irgi bus uždarytos. Kalbam apie 100 tūkst. darbo vietų tik tiesiogiai įdarbintų mažmeninėje prekyboje. Bet sudėjus, kiek negalės dirbti aptarnaujančio sektoriaus žmonių, tai susidarys, galbūt, dar antra tiek. Šie skaičiai yra svarbūs, kad jų negalėtume įvertinti iš anksto. Nei mes, nei jūs, nei ekspertai negali pasakyti, apie ką mes šnekam. Vien tas faktas, kad kalbam apie 100 tūkst. darbuotojų, tai yra labai dideli netekimai – valstybei, verslui ir nepatogumai vartotojui.
– (B.Vėsaitė) Valstybė dėl to nebankrutuos, būkite tikri. O tiek žmonių, kiek, tarkime, jeigu neturės galimybės nusipirkti alkoholio, man atrodo, net sutaupys.
– Ponia Vėsaite, kalbama ne tik apie prekes, o ir paslaugas, kurios teikiamos prekybos centruose.
– (B.Vėsaitė) Aš suprantu. Valstybė turi ir formuoti gyventojų įpročius. Negalime būti vien vartotojų visuomenė per nacionalines šventes. Yra ir teatrai, ir koncertai. Galbūt mes galime pasakyti savo piliečiams, kad nebūtų vien vartotojų visuomenė. Jūs girdite apie Paryžiaus konferenciją, tas vartojimas veda prie didelių globalinių problemų. Prekybos centruose matau, kad yra mažinamas darbuotojų skaičius, įvedamos kasos, kur pats klientas apsitarnauja. Nedejuokite dėl tų žmonių. Modernizuoti savo aptarnavimą jūs irgi galėtumėte. Ne tiek žmonių tenai ir bedirbtų.
– (L.Vilimas) Jūs siūlote taip organizuoti taip savo verslą, kad mes parduotuvėse ar mažmeniniame sektoriuje mažintume darbo vietų skaičių?
– (B.Vėsaitė) Jeigu jūs tiek pergyvenat, kad darbuotojai neužsidirbs, manyčiau čia vistiek ateities klausimas.
– Kiek vidutiniškai uždirba kasininkas prekybos centre ir mažoje parduotuvėlėje?
– (L.Vilimas) Esame skaičiavę vidutiniškai. Įsivaizduokime kasininką, dirbantį atokiau kaimelyje ir sostinėje prekybos tinklo didžiojoje parduotuvėje. To tarpo vidurkis išeitų 20 proc. didesni atlyginimai, negu šiuo metu nustatytas minimalus. Visose pasaulio šalyse prekybos sektoriuje yra neypatingai stiprios kvalifikacijos reikalaujantys darbai, kurie apmokami konkurencingai, atsižvelgiant į kitus. Mes nesame IT sektorius, kur dirba 5 darbuotojai ir gauna po 10 tūkst. Tačiau mūsų įmonėse dirba šimtai, o didesnėse – tūkstančiai.
– Pone Vilimai, skaičiau daug komentarų. Vienas žmogus sako, kad, kai sudaromi grafikai švenčių dienomis, kyla savotiškas karas. Dauguma prekybos centrų darbuotojų yra jauni žmonės ir jie iš visų jėgų stengiasi išvengti darbo per šventes, o tas dvigubas apmokėjimas nelabai įdomus. Turbūt į darbą išeina vyresnio amžiaus žmonės. Rezultatas gaunasi nekoks.
– (L.Vilimas) Nereiktų iš vieno komentaro spręsti apie viską. Supraskite, kokia tai didelė sistema suderinti ne penkių darbuotojų, o tūkstančių interesus. Tai yra sudėtinga. Galimybės derinti yra. Kalbam, tarsi darbas yra priverstinis. Jie gali rinktis. Kasininkų yra trūkumas, nes jų kaita yra didelė. Visi galvoja tik apie darbuotoją, bet įmonei priimti darbuotoją, jį apmokyti, paruošti ir už mėnesio ieškoti kito į tą pačią vietą yra dideli nuostoliai.
– (D.Šumskis) Noriu grįžt prie to, kad valstybė nebankrutuos, mažiau pelno nesurinks. Mes negalim kurti teisinės sistemos ant tokio pagrindo sakydami, kad gal blogiau nebus. Turime aiškiai įvardinti, kokie bus padariniai vartotojams, įmonėms ir darbuotojams. Jeigu uždirba 20 proc. daugiau negu minimumas, tikrai yra darbuotojų, kurie nori dirbti per šventes ir atimame iš jų tą galimybę. Kokiu pagrindu? Ar tai, kad žmogus dirba ir prisideda prie ekonomikos gerovės, reiškia, kad jis negerbia Lietuvos ar tų švenčių?
– (B.Vėsaitė) Aš noriu pakalbėti apie kitą temą. Nenoriu daugiau diskutuoti. Aš kiekvienoje kadencijoje teikdavau šitas pataisas, aišku, dabar nėra laimingi smulkieji. Mes smulkiuosius verslininkus šiek tiek skriaudžiame, bet yra labai sunku nustatyti ribą, kad visi būtų patenkinti. Mane stebina pasikeitusi visuomenės nuomonė. Jei prieš 8 metus iškelta ta idėja, kad ar sekmadieniais didieji prekybos centrai nedirbtų, dėl ko ir bažnyčia kreipėsi ne kartą, ar švenčių dienomis, visuomenės nuomonė būdavo labiau prieš, negu už. Dabar ji yra pasikeitusi, žmonės pavažinėjo po Europą, pamatė, kad darbo žmonių teisės yra ginamos.
– Ką sako profsąjungos?
– (B.Vėsaitė) Ne kartą esame kalbėję, jie yra ir už sekmadienius ir už švenčių dienas. Profesinės sąjungos yra tam, kad gintų dirbančiųjų teises.
– (L.Vilimas) Teisė užsidirbti irgi yra teisė.
– (B.Vėsaitė) Čia yra katino ašaros. Per šešias dienas gaunant 20 proc. daugiau minimalaus uždarbio tu tikrai neužsidirbsi milijono.
