J.D.Kvedaras savo gimimo liudijime yra įvardintas kaip „Kuedaras“ – „u“ raidė vietoje „v“. Taip pat klaidingai pavardė užrašyta ir analogiškame jo tėčio Juano Algirdo Kvedaro dokumente. Anot J.D.Kvedaro, tokia situacija pati savaime nėra niekuo keista – Venesuelos, kaip ir kitų šalių, biurokratai dažnai neteisingai užrašo jiems neįprastai skambančias pavardes.
Tik ši klaida kainuoti gali daug daugiau – Italijos migracijos tarnyba, prieš suteikdama leidimą gyventi šalyje, reikalauja J.D.Kvedarą gauti raštišką patvirtinimą iš Venesuelos, kad J.D.Kvedaras ir J.D.Kuedaras yra tas pats žmogus.
Tuo tarpu Venesuelos diplomatinė atstovybė Italijoje teigia patvirtinimo suteikti negalinti ir sako, kad jis privalo grįžti į Venesuelą bei susitvarkyti dokumentus ten. Į tą pačią Venesuelą, kuri stovi ant pilietinio karo slenksčio, kurios režimą jis atvirai kritikuoja ir į kurią grįžęs J.D.Kvedaras negalėtų būti tikras, kad jam dar pavyks ištrūkti.
J.D.Kvedaras atvyko į Lietuvą, kur bando legaliu imigrantu į Europą tapti kitu būdu – įgydamas Lietuvos pilietybę. Tačiau ir čia jam belieka tikėtis Venesuelos pareigūnų supratingumo – kol šie nepatvirtino jo turimų dokumentų tikrumo, ir lietuviai jų pripažinti neskuba.
Seneliai Venesueloje įsikūrė prieš 70 metų
J.D.Kvedaro seneliai iš tėvo pusės Bronius Kvedaras ir Janina Šidlauskaitė su savo vienerių metų sūnumi Mariumi 1944 m., bijodami trėmimų į Sibirą, pabėgo iš Lietuvos. Jie atsidūrė pabėgėlių stovykloje Austrijoje, o 1946 m. emigravo į Venesuelą. Čia 1949 m. gimė J.A.Kvedaras – J.D.Kvedaro tėvas.
J.D.Kvedaras gimė 1977 m., o J.A.Kvedaras žuvo 1982 m., kai jo sūnui buvo penkeri metai. Tai įvyko nutikus nelaimingam įsitikinimui elektrinėje, kur jis dirbo inžinieriumi. Motina du sūnus – Juaną Davidą ir trim metais vyresnį jo brolį – augino viena.
Baigęs mokyklą, J.D.Kvedaras studijavo chemijos inžineriją, bet studijų nebaigė, nes jo motina buvo atleista iš darbo toje pačioje elektrinėje, kur žuvo tėvas. Tada J.D.Kvedaras turėjo susirasti darbą. Kartu su draugu jis įkūrė kompiuterių bendrovę – drauge taisė ir komplektavo kompiuterius. Taip pat kalbų mokykloje dirbo anglų kalbos mokytoju.
Gyvenimas klostėsi neblogai. 2002 m. J.D.Kvedaras vedė. Jo žmona taip pat gimusi Venesueloje, tačiau abu jos tėvai yra italai, o ji po ilgų vargų irgi gavo Italijos pilietybę. Šeima susilaukė dviejų vaikų. Sūnui Maksimilijanui dabar 11 metų, dukrai Aleksandrai – aštuoneri.
Gyvenimas ima blogėti
Kada gyvenimas Venesueloje pradėjo ristis žemyn? Pasak J.D.Kvedaro, pavojaus ženklus jo šeima pradėjo įžvelgti dar pačioje XX a. pabaigoje, kai Hugo Chavezas tapo prezidentu, ir valdžios sektoriaus išlaidos stipriai išaugo.
„Jis keitė konstituciją, iš šalies išvijo kai kuriuose užsienio verslus. Jo valdymo pradžia sutapo su aukštomis naftos kainomis, todėl jis galėjo daug pinigų skirti socialinėms programoms, skurdžiai gyvenantys žmonės ėmė gauti dideles pašalpas. Jis tapo labai populiariu. Nors mes stebėjome situaciją ir matėme – geruoju tai nesibaigs. Jau 2002 m. norėjau emigruoti“, – sakė J.D.Kvedaras.
Vis dėlto po vestuvių šie norai kuriam laikui buvo pamiršti. Šeima persikraustė į Siudad Guajaną – vieną svarbiausių pramoninių miestų Venesueloje, iš kurios kilusi J.D.Kvedaro žmona. Kadangi ji buvo kilusi iš gana pasiturinčios šeimos, ilgą laiką šeima nepatyrė jokių problemų.
Rimtos ekonomikos problemos prasidėjo maždaug tuo pat metu, kai Hugo Chavezas mirė nuo vėžio: tai įvyko 2013 m. kovą. Bent jau oficialiai: anot J.D.Kvedaro, daug venesueliečių įtarė, kad iš tikrųjų mirtis H.Chavezą ištiko gerokai anksčiau, tačiau valdžia nenorėjo to pripažinti.
Mirus H.Chavezui, 2013 m. balandį įvykusius prezidento rinkimus laimėjo buvęs viceprezidentas Nicolas Maduro. Skirtumas tarp N.Maduro ir jo oponento Enrique Caprileso buvo labai nedidelis, ir valdančiosios partijos priešininkai, tarp jų ir J.D.Kvedaras, buvo įsitikinę, kad rezultatai buvo klastojami. Daug žmonių išėjo į gatves, bet E.Caprilesas pakvietė visus išsiskirstyti ir situacija kuriam laikui aprimo.
2014 m. vasarį Venesueloje vėl prasidėjo protestai. Nepatenkinti korupcija ir blogėjančia ekonomine šalies padėtimi, į gatves išėjo vieno opozicijos lyderių Leopoldo Lopezo sukurstyti studentai. Protestuose dalyvavo tūkstančiai žmonių. Valdžiai palanki kariuomenė prieš protestuotojus pasitelkė ginklus, keli studentai buvo nužudyti.
Tuo pasipiktinę, į gatves išėjo dar daugiau žmonių. Bet valdžia irgi nesiruošė trauktis – aukų buvo ir daugiau. Gatvėse ėmė kilti barikados, prasidėjo chaosas.
„Tada opozicija priėmė patį blogiausią sprendimą. Jie apsisprendė eiti į dialogą. Nutarė pradėti derybas, sakydami, kad valdančioji partija suteiks nuolaidų. Tačiau valdžia jokių nuolaidų nesuteikė. Mano požiūriu, tai buvo labai blogas sprendimas, užtikrinęs vyriausybei galimybę likti valdžioje. Tada mes galutinai apsisprendėme palikti šalį“, – sakė J.D.Kvedaras.
Gauti leidimą gyventi Italijoje sukliudo viena raidė
Šeima apsisprendė. 2015 m. rugsėjį iki tol visą savo gyvenimą Venesueloje praleidęs J.D.Kvedaras su žmona ir vaikais paliko šią šalį bei atvyko į Italiją. Turima viza jam leido pasilikti Italijoje trims mėnesiams.
Italijoje jis iš karto kreipėsi į vietinius pareigūnus dėl leidimo gyventi šalyje. Tačiau Italijos migracijos tarnybos pareigūnai, pastebėję vienos raidės skirtumą tarp jo pavardės asmens dokumente ir gimimo liudijime, pareiškė negalintys būti tikri, kad J.D.Kvedaras yra tas, kas sakosi esąs. Kadangi jo pavardė asmens dokumente ir gimimo liudijime skiriasi, dokumentas gali būti padirbtas.
Pasak Italijos migracijos pareigūnų, situacijai išspręsti pakaktų laiško iš Venesuelos ambasados ar konsulato, patvirtinančio, kad dokumentuose išties įsivėlė tik netyčinė klaida. Tuomet J.D.Kvedaras gautų leidimą gyventi Italijoje.
Tačiau Venesuelos konsulatas Milane į J.D.Kvedaro užklausą išvis neatsakė, o šalies konsulatas Neapolyje pareiškė padėti negalintis: esą J.D.Kvedaras privalo grįžti į Venesuelą ir susitvarkyti dokumentus ten. Ar konsulato neigiamą atsakymą paskatino nenoras, kad venesuelietis gautų leidimą gyventi kitoje šalyje? To įrodyti J.D.Kvedaras sakė negalintis, bet, jo teigimu, gavęs atsakymą jis pasijuto būtent taip.
„Mano žmonai susitvarkyti dokumentus, kad gautų Italijos pasą ir pilietybę, irgi užtruko apie vienuolika metų. Dokumentus tvarkytis ji pradėjo iškart po mūsų vestuvių“, – sakė J.D.Kvedaras.
Iš šalies deportuoti J.D.Kvedaro italai neskubėjo. Vyriškiui pareigūnai pasakė, kad jis gali likti Italijoje, kol situacija susitvarkys. Anot venesueliečio, čia jam labai padėjo tai, kad jis į Italiją atvyko su šeima – jos išskirti italai nenorėjo.
„Nenoriu blogai kalbėti apie italus. Neskaitant šios situacijos, kuri irgi nėra visiškai jų pareigūnų kaltė, jie su manimi elgėsi gerai. Aišku, jie galėjo būti supratingesni, bet, matyt jie irgi nieko negalėjo padaryti“, – sakė J.D.Kvedaras.
Visgi vyras sako suprantantis italų pareigūnus – susiduriantys su didele nelegalios imigracijos problema, jie turi pretekstą kibti net prie menkiausių smulkmenų.
J.D.Kvedaras nutarė Europoje legalizuotis kitu keliu – gaudamas Lietuvos pilietybę. Jo teigimu, mintis tai padaryti jam kirbėjo jau seniai, kai dar gyveno Venesueloje ir situacija buvo rami, tačiau jis ilgai pasidavė mamos atkalbinėjimams: „Kam tau tas lietuviškas pasas?“ Dabar vyras dėl to šiek tiek gailisi.
Lietuva irgi neskuba priimti
Venesueloje likusi J.D.Kvedaro motina ėmėsi su Lietuvos garbės konsulo Venesueloje Boriso Petrusevičiaus pagalba rinkti ir tvarkyti dokumentus, reikalingus, kad J.D.Kvedaras galėtų pradėti Lietuvos pilietybės gavimo procesą. Kai kurių dokumentų – pavyzdžiui, tėvo gimimo liudijimo – radimas ir gavimas krizės krečiamoje šalyje užtruko ilgai.
Dabar visi reikalingi dokumentai jau surinkti, tačiau J.D.Kvedarui dar reikia, kad Venesueloje jie būtų patvirtinti specialia pažyma – apostile. Tai leistų Lietuvos institucijoms būti tikroms, kad J.D.Kvedaro turimos venesuelietiškų dokumentų kopijos, patvirtinančios jo tapatybę ir ryšį su seneliu, yra teisiškai galiojančios bei autentiškos. Tuomet šie dokumentai bus pripažinti bei galios Lietuvoje.
„Dokumentų patvirtinimo procesas Venesueloje dabar vyksta labai chaotiškai. Kadangi visi nori išvykti iš šalies, susitarti dėl vizitų siekiant patvirtinimo apostile reikia labai iš anksto, užsiregistruojant internetu. Tačiau sistema labai stringa“, – sakė J.D.Kvedaras.
Į Lietuvą J.D.Kvedaras atvyko kovo 11 d. Čia jam teko susikurti ir su kurioziškomis situacijomis – nuvykus į migracijos padalinį policijos komisariate, iš pradžių teko gerokai palaukti, kol atsirado su juo angliškai susikalbėti galintis žmogus. Ir tuo problemos nesibaigė.
„Jie stengėsi būti paslaugūs. Bet kadangi šiek tiek suprantu lietuviškai, iš pareigūnų pokalbio tarpusavyje supratau, kad jie net nežinojo, kur yra Venesuela.
Jie stengėsi būti paslaugūs. Bet kadangi šiek tiek suprantu lietuviškai, iš pareigūnų pokalbio tarpusavyje supratau, kad jie net nežinojo, kur yra Venesuela.
Vienas kito klausė – ar Venesuela priklauso Europos Sąjungai? Supratau, kad nebus lengva“, – su šypsena pasakojo venesuelietis.
Visgi galiausiai, pasak J.D.Kvedaro, susikalbėti pavyko ir migracijos pareigūnai Lietuvoje jį užtikrino, kad jei J.D.Kvedaro mamai Venesueloje pavyks apostilizuoti jo dokumentus, viskas bus gerai. Maždaug per 6-8 mėnesius nuo visų dokumentų pateikimo Lietuvoje jis gaus pilietybę.
Tačiau įmanoma ir tai, kad J.D.Kvedaro mama į reikalingą įstaigą tiesiog nepateks, arba jos prašymas bus nepatenkintas. O tokia tikimybė išties reali – daug įstaigų Venesueloje tiesiog nebesugeba veiksmingai funkcionuoti, o šalies institucijos nevengia kurti biurokratinių trukdžių šalį palikti norintiems piliečiams.
Kas bus, jei dokumento iš Venesuelos J.D.Kvedaras negaus? Vyras trūkčioja pečiais. Atrodytų, kad dokumentai, pagrindžiantys lietuvišką kilmę, ir be apostilės atrodo patikimai – jis turi ir senelio Broniaus Kvedaro, kuris po Nepriklausomybės atkūrimo atgavo Lietuvos pilietybę, lietuviško asmens dokumento kopiją, ir tėčio bei savo asmens dokumentų bei gimimo liudijimų kopijas. Bet ar to pakaks įtikinti biurokratus, priklauso ne nuo jo.
Dabar J.D.Kvedaro venesuelietiškame pase yra tik štampas, rodantis, kad jis 2015 m. pabaigoje atvyko į Europos Sąjungą. Čia jis jau prabuvo gerokai ilgiau negu tris mėnesius. Nepatenkinus jo prašymo, tiek Italijoje, tiek Lietuvoje jis gali būti sulaikytas, o gal net deportuotas.
Lėktuvo bilieto atgal į Italiją J.D.Kvedaras kol kas neturi – nors šeima prieš savaitę išvyko į Italiją, jis kol kas ketina likti čia, domėsis galimybėmis rasti darbą. Šeimai, jo teigimu, Lietuvoje patiko, ir pavykus susitvarkyti dokumentus jie svarstytų tikimybę likti gyventi Lietuvoje.
„Mano žmonai labai patiko, kad čia žmonės atrodo laimingi. Aš žinau, jūs stebėsitės, sakysite: „Ką?“. Bet Lietuvoje žmonės atrodo laimingesni ne tik negu Venesueloje, bet ir negu Italijoje. Šioje šalyje taip pat pilna paniurusių žmonių. Suprantu, kad ir Lietuvoje yra savų problemų, o net ir Vilniuje, išėjęs iš senamiesčio, gali išvysti, kad ne visa Lietuva šypsosi, bet vis dėlto čia problemos daug mažesnės negu ten, iš kur aš atvykau. Venesueloje mes pripratome jaustis nesaugūs, gyventi nuolatinėje baimėje“, – sakė J.D.Kvedaras.
Mano žmonai labai patiko, kad čia žmonės atrodo laimingi.
J.D.Kvedaras prisimena, kaip, dar būdamas paaugliu, su šeima per televizorių neramiai stebėjo, kaip Lietuva atgauna nepriklausomybę. Vyriškis prisimena vaizdus iš tuometinio Vilniaus, ekonominę blokadą, sausio 13-ąją. Jis teigia – dabar, atvykus į Lietuvą, Vilnius atrodo daug gražiau negu tada per televizorių. Lietuva pasiekė labai daug.
Grįžti nenori ir perspektyvų nemato
Grįžti ar būti deportuotas į Venesuelą, nors nėra padaręs jokio nusikaltimo, J.D.Kvedaras nenori. Tai lemia net kelios priežastys. Viena vertus, jis nėra tikras dėl savo saugumo – grobimai ir plėšimai šioje šalyje tapo kasdienybe. Be to, jis neslepia savo veido ir atvirai kritikuoja Nicolo Maduro režimą.
Taip pat, J.D.Kvedaro teigimu, vyriausybinės įstaigos, kurios galėtų jam padėti, ir be tiesioginio valdžios kišimosi yra ant žlugimo ribos. Jo teigimu, susitvarkyti dokumentus ir sprukti iš Venesuelos nori tūkstančiai šalies gyventojų, ir įstaigos yra apgultos bei nespėja priimti visų norinčių.
Todėl, sako J.D.Kvedaras, grįžus į Venesuelą nėra jokios garantijos, kad jam pavyktų patekti į reikiamą biurokratinę įstaigą ir pasikeisti gimimo liudijimą.
Galų gale, net ir susitvarkęs dokumentus J.D.Kvedaras neturi garantijų, kad jam pavyks vėl išvykti iš šalies – daugelis tarptautinių bendrovių pasitraukė iš Venesuelos, skrydžiai vyksta nereguliariai. Taip yra dėl to, kad Venesuelos vyriausybė leidžia pardavinėti bilietus Venesueloje tik priimant pinigus vietine valiuta, kuri nuolat nuvertėja.
Finansinės priežastys – taip pat aktualios. Vien tam, kad 2015 m. pabaigoje šeima galėtų pasiekti Italiją, teko ištuštinti banko sąskaitas. Nors prieš dešimt metų šeima Venesuelos standartais dar gyveno gana pasiturinčiai, situacija pasikeitė.
„2010 m. turėjome pakankamai pinigų, kad galėtume įsigyti naują „pikapą“ ir tai padaryti visus pinigus sumokėdami iš karto. Tačiau tuomet apsisprendėme to nedaryti – nutarėme pasilikti pinigus, jei vaikai susirgtų ar dar kas nors nutiktų. Po penkerių metų tų pinigų vos užteko, kad galėtume įsigyti bilietus nuo Venesuelos iki Panamos“, – pasakojo J.D.Kvedaras.
Iš Panamos į Italiją atvykti ir išgyventi šioje šalyje padeda žmonos šeima. Vis dėlto mokant nuomą dabar kyla problemų – susirasti legalaus darbo Italijoje J.D.Kvedaras neturi jokios galimybės, darbo neturi ir jo žmona, o apgyvendinti žmones be pastovių pajamų, net ir suprasdami šeimos situaciją, butų nuomininkai neskuba. Iš dabartinio buto jo šeima jau yra raginama kraustytis, kai tik baigsis nuomos periodas.
Šviesių perspektyvų šaliai, kurioje gimė, J.D.Kvedaras artimiausiu metu nemato. Anot jo, valdantysis režimas įgudo naudotis žmonių baimėmis, sėkmingai bet kokius ekonominius sunkumus parodydamas kaip klasių kovą bei kurstydamas žmonių grupes vienas prieš kitas, ir panašios taktikos laikosi iki šiol.
Pavyzdžiui, XX a. viduryje iš Europos atvykusių imigrantų palikuonys priešinami su senaisiais Venesuelos gyventojams, aiškinant, kad europiečiai, kaip Kristupas Kolumbas prieš penkis šimtus metų, vėl atvyko prievartauti ir plėšti Venesuelos žemės bei atimti vietinių turto.
Be to, N.Maduro, venesueliečio teigimu, išsilaikyti postuose padeda ir korumpuota kariuomenė, kartais veikianti netgi mafijos principais. Kadangi Venesueloje benzinas yra pigesnis už vandenį – jo litras tekainuoja kelis centus – jis didžiuliais kiekiais kontrabanda yra išgabenamas į kitas šalis, o to dėka korumpuoti pareigūnai susikrauna turtus.
„Kariuomenė nenuvers Maduro režimo, nes jam esant valdžioje, jie gauna daug naudos.
Kariuomenė nenuvers Maduro režimo, nes jam esant valdžioje, jie gauna daug naudos.
Nors prezidentas prisistato kaip civilis, bando parodyti, kad yra liaudies žmogus, buvęs autobuso vairuotojas, visi žino, kad virveles jam už nugaros tampo kariuomenė“, – sako J.D.Kvedaras.
Pasak J.D.Kvedaro, apie visa tai pavojinga kalbėti atvirai. Ypač jei esi bent jau šiokio tokio viešumo pasiekęs asmuo – garsenybė ar žurnalistas. Tada ir už vieną įrašą „Twitter“ gali atsidurti kalėjime.
Kritikuoja jis ir tarptautinę bendruomenę, kuri, anot jo, daro per mažai, kad padėtų Venesuelos žmonėms. Anot jo, tarptautinė bendruomenė turi būti agresyvesnė, nes Venesuelos valdžia su priemonėmis nesiskaito.
„Kaskart, kai vyksta rinkimai, gatvėse matyti būriai jaunuolių ant motociklų su kaukėmis ant veidų ir automatiniais šautuvais ant pečių. Kas eis į gatves protestuoti, kai jie važinėja gatvėmis?“, – sakė J.D.Kvedaras.
Karčių žodžių J.D.Kvedaras negaili ir Venesuelos opozicijai. Jo teigimu, nuolatinis tokių opozicijos lyderių kaip Leonardo Lopezas, Enrique Caprilesas ar Julio Borgesas kvietimas viską spręsti dialogu su valdžia ir derybomis niekur neveda – žadėtų nuolaidų Venesuelos valdžia nesuteikia, gyvenimas toliau blogėja, o žmonės kenčia.
„Daug žmonių Venesueloje nesijaučia atstovaujami opozicijos, kurią matote per televiziją. Caprileso, Borgeso, Lopezo. Venesueliečiams opozicija atrodo esanti viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Maduro vis dar yra valdžioje. Jie sako: būkime taikūs. Pasikalbėkime, eikime į dialogą. Sako žmonėms: būkite kantrūs, palaukite. Atrodo, kad jie tiesiog tikisi, kad vieną dieną Maduro režimas tiesiog pripažins, kad yra „blogiukai“, ir draugiškai pasitrauks. To nebus“, – sako J.D.Kvedaras.
Atvykti į Europą, jei viskas jam susiklostys gerai, venesuelietis kalbina ir savo mamą. Tačiau tai sukelia savų sunkumų – Venesuelos vyriausybė nemoka pensijų užsienyje gyvenantiems piliečiams, o ir ji pati teigia, kad jai imtis ryžtingų permainų gyvenime jau galbūt per vėlu.
