Vieną šiltą šeštadienį įšokau į jau ankštą kostiumą. Juk buvusio bendraklasio vestuvės. Prekybos centre sutikau beveik visus pabrolius – tuščiom nevažiuosi – tradiciškai reikia saldainių ir bent poros butelių kažko stipresnio.
Blaivus intarpas tarp išgėrimų
Jaunosios namai dūzgė lyg avilys. Visi puošėsi, ruošėsi. Pusvalandį užtruko Santuokų rūmuose. Tai blaiviausia vestuvių dalis. Nerašyta taisyklė: iki santuokos – nė lašo.
Prieš porą dienų dar būsimąjį jaunikį visą girtą įgrūdome į policijos automobilį.
Kam čia gerti, jei, anot vietinių, ir taip „švaku“ – galva braška nuo bernvakario.
Pirmiausia gerai išgėrėme dėl drąsos. Prieš porą dienų dar būsimąjį jaunikį visą girtą įgrūdome į policijos automobilį.
Naktiniai klubai, pirtis. „Maximos“ kieme jaunikis turėjo paprašyti elgetaujančios moters pasirašyti jam ant pilvo. Vargšė metė centus ir bandė bėgti. Pavijome – pasirašė.
Mergvakaryje tuo pat metu, girdėjau, taip pat buvo linksma. Jaunoji su draugėmis išsikvietė striptizo šokėją ir suvalgė didžiulį vyriško pasididžiavimo formos tortą. Daugiau jaunoji neatsiminė. Merginos mergystę skandino moteriškame gėrime – šampane. O vaikinai bernystę vyriškame – aluje.
Tradicijos su laipsniais
Žiedai jau sumainyti. Iškart – taurė šampano, nes šampanas yra ne šiaip koks putojantis saldžiarūgštis marmalas, o iškilmių simbolis. Surizikavai, o dabar išgerk už gyvenimo pergalę.
Ant automobilių kapotų jau sudėtos vaišės. Sumuštinių, pjaustytų apelsinų ir šampano, vyno, brendžio. Šįkart jau tikrai gausiai – kad kelelis nedulkėtų. Juk alkoholis – sėkmė?
Kortežas su baltu limuzinu priešakyje lėkė apie 130 kilometrų per valandą greičiu. Visi jį užjautė – vargšas prie vairo negali gerti ir linksmintis. Juk alkoholis – linksmybė?
Šventės vietoje jaunavedžius pasitiko su vandeniu, duona, druska ir iš rožių žiedlapių sudėliota širdim. Vandens tą dieną daugiau ir nebuvo.
Šventės vietoje jaunavedžius pasitiko su vandeniu, duona, druska ir iš rožių žiedlapių sudėliota širdim. Vandens tą dieną daugiau ir nebuvo.
Muzikantai paleido kažką romantiško ir kibo į šnicelius. „Matyt, reikia eiti paraginti. Sėdi visi susikaustę. Išgers – atsipalaiduos“, – burbtelėjo muzikantai, sutaršę pusę porcijos. Tarsi nežinotų, jog visi pila nuo pietų.
Tuomet visus svečius mokė įsipilti ir prižiūrėti, kad neliktų neįsipylusių. Taip pat reikėjo taisyklingu kampu pakelti alkūnę ir, tariant šventą garsą „O“, susipilti taurės turinį. Užsivertė ir pats. Grįžo baigti šnicelio.
Stalo komendantai puolė vykdyti jiems paskirtų pareigų – prieš valgį liepė išgerti „ant vienos kojos“, o netrukus ir „ant antros“. Po trijų kąsnių — stikliukas „skersai maisto“.
Sveikinimai. Po kiekvieno reikia išgerti. Vienas jaunosios artimasis tyliai paaiškino – greičiau pasigers, mažiau maisto reikės. Panašu, jog protas lūžo pirmas, todėl išgerta buvo be proto daug. Saikas lūžo anksčiau už protą.
Iš šių vestuvių įstrigo trumpas pokalbis su vairuotoju, kuris taip ir neišgėrė nė taurelės, bet buvo labai linksmas. Sako – jau dešimt metų nė lašo.
Kaip tai be alkoholio?
Iškart po šių vestuvių pasiekė netikėtas laiškas – po poros savaičių tuokiasi artimas žmogus. Pirma mintis – reikėtų kurį laiką negerti, nes, dievaž, bus ryškiai per daug tokiam laikotarpiui.
Laiške vestuvės pavadintos Meilės švente. Rašoma, kad nebus jokių rėmų ir taisyklių. Tiksliau – kai kurios taisyklės yra visiškai atvirkščios anksčiau vargais negalais išgyventoms vestuvėms.
Laisvė – nuo taurių kilnojimo. Šventė bus visiškai blaivi – svaiginsimės pelkių gailiais ir muzika.
Meilės šventės tema – laisvė ir gėlės. Ceremonijos vieta – ant kalno. Šventės vieta – vienkiemis prie pelkės. Spalvoti užkandžiai, šokiai, žaidimai, rungtynės, laužas, daug gyvos muzikos, naminiai fejerverkai.
Laisvė – nuo taurių kilnojimo ir sunkaus maisto. Šventė bus visiškai blaivi – svaiginsimės pelkių gailiais ir muzika.
Maistas bus lengvas ir šviežias – vegetariškas. Vėliau jaunieji paaiškino, kodėl be mėsos. Tiesiog Meilės dieną sugalvojo nieko neužmušti. Niekas neteisia už mėsos valgymą.
Laisvė nuo kostiumų – vilkėsime patogiais drabužiais, nes teks sėdėti ant žolės, bėgioti basomis. Su aukštakulniais tik prajuokinsime miško žvėris.
Vaikai labai pageidaujami – jiems bus erdvės žaidimams, galės išmėginti įvairių muzikos instrumentų. Kitaip tariant – vaikai netrukdys, nes vis vien niekas negers. Logiška.
Pala, kaip suprantu, gerti ir valgyti nebus? Tai gal kokį kryžiažodžių žurnalą pasiimti? Baisus stresas. Jei kam papasakosiu, kad tokiose vestuvėse buvau, tai pirštais užbadys. Gal pasveikinti atviruku?
Triukšmas galvoje
Smalsumas nugalėjo. Visi susitikome prie kalno, ant kurio jaunieji užkūrė laužą. Nuskambėjo liaudiška daina. Rodos, lietuviška, tik kažkokia keista – visai ne iš „Duokim garo“, tuo labiau ne iš anų vestuvių.
Vėliau kelios dešimtys automobilių pajudėjo į gamtą. Velnias, kiek vairuotojų ir negalinčių išgerti! Tiksliai – juk niekas negeria. O gal paslapčia kas įsidėjo kumpio ir brendžio?
Tuomet išgirdau triukšmą savo galvoje. Jis šaukė – nesąmonė, juk sakiau, kad nebus ką veikti!
Gamtoje, o tiksliau, Mūšos tyrelio pelkėje, teko gerokai pavaikščioti. Su kostiumu iš tiesų būtų buvę kiek nepatogu. O gerti nelabai ir reikia. Nuo gailių eterio gerokai apspangsti. Įdomu, kaip spanguolės gavo savo vardą?
Netrukus visi atsidūrė vienkiemyje, kur kiekvienas galėjo daryti ką tik nori. Valgyti, gerti, šokti, dainuoti. Ne tik galėjo, bet taip ir buvo.
Pirmas įspūdis – mažai triukšmo. Tačiau tuomet išgirdau triukšmą savo galvoje. Jis šaukė – nesąmonė, juk sakiau, kad nebus ką veikti! Tuomet suvokiau, kad mano kūnui tai visai patinka.
Tą pajutau ne aš vienas. Kiekvienas sodyboje rado sau patogią vietą. Kas ant presuoto šieno, kas įniko į ką tik prinokusius obuolius.
Šaudė iš lanko, žaidė senovinius žaidimus, maudėsi tvenkinyje, apžiūrinėjo ir mėgino tradicinius piemenėlių muzikos instrumentus. Vyrai, moterys, vaikai – visiems atsirado ką veikti, nors jokios išankstinės programos nebuvo.
Blaivybė – raktas į bendravimą
Jaunieji vėliau pasakojo, kad tokias vestuves surengė, nes norėjo savo artimiesiems parodyti tikruosius save, o ne prisitaikyti prie nusistovėjusių tradicijų. Norėjo nutraukti tas tradicijas, kurias aklai visi kartoja ir save žaloja.
Svečių reakcijų buvo įvairių. Vieni žadėjo bagažinėje atsivežti keptą paršiuką. Dar vieni garantavo, jog dauguma eis gerti paslapčia, o tuomet puls linksmintis. Aiškino, kad žmonės nemoka be to apsieiti – kas čia per draudimai?
Laužyti tradicijas? Baisu! Negerti dėl mados? Dar baisiau! Jau geriau išgerti, nei kokius narkotikus vartoti!
Keletas artimųjų, kurie turėjo rimtų bėdų dėl alkoholio, iškart palaikė idėją. Toks jausmas, kad jie labai laukia tokių švenčių, tačiau niekad nesulaukia: „Teisingai! Juk galima pasilinksminti ir be to! Būtinai atvažiuosiu!“
Dar šiek tiek apie netikėtą palaikymą. Blaivybė jaunavedžiams buvo tarsi raktas.
Visi norėjo prisidėti prie šios šventės. Ne vien iš draugiškumo. Daugelis pajuto, jog prisideda prie prasmingo reikalo. Vieno kaimo bendruomenė paskolino palapinę su stalais. Sodybos šeimininkė paskaičiavo tik už elektrą ir pabrėžė, jog ji dabar kaupia patirtį, kokias šventes čia verta rengti.
Nuolaidą pritaikė ir maistą gaminę krišnaitai. Urėdija pasisiūlė nušienauti kalną ir atvežė iš kelmų pagamintų deglų. Net presuotą šieną netoliese gyvenantis ūkininkas pats atvežė, nė cento nepaėmė. Žaidimų prigalvojo patys svečiai. Grojo, dainavo, fotografavo ir fejerverkus gamino patys svečiai.
Buvo ir kitokių reakcijų. Laužyti tradicijas? Baisu! Negerti dėl mados? Dar baisiau! Jau geriau išgerti, nei kokius narkotikus vartoti! Rūkyt rūkysiu, bet gert tai nemesiu?!
Va tokios „katės“ ir vidiniai prieštaravimai pradeda pjautis žmogaus galvoje, kai tradicinis protas susiduria su netikėta blaivybe.
Prieš šventę kilo įvairių minčių ir jauniesiems. Gal žmonės neatsipalaiduos arba išvis neatvyks? Klydo.
Dalis svečių gyvenime turėjo rimtų bėdų dėl stiklelio. Dalis jų tai aiškiai ir seniai suvokė. Vienas nuėjo iki savo automobilio ir šiek tiek trūktelėjo sidro. Kitaip nesugebėjo nuvyti nuolat puolančio nerimo. Jie kitaip nepajėgė, tačiau kiek įmanoma gerbė blaivią šventę.
Paradoksų lietus
Pirmas paradoksas – nepasitaikė nė vieno, kuris siurbtų pasislėpęs vien tam, kad sugrįžęs siautėtų. Nė vienas nė žodžiu neužsiminė, kad be mėsos jam silpna. Nė vienam nebuvo gėda blaiviam šokti ir dainuoti.
Antras paradoksas – kažkas po vestuvių pasakė, nebenoriu važiuoti į miestą, nebenoriu autis batų, nebenoriu gerti – nei prie progos, nei iš mandagumo, bet bijau prarasti draugus. Buvo jaunų merginų, kurios pasakė – mano vestuvės taip pat bus blaivios.
Tie, kurie žadėjo visai nedalyvauti tokioje nesąmonėje, prie laužo dainas dainavo iki paryčių.
Trečias paradoksas – tie, kurie žadėjo visai nedalyvauti tokioje nesąmonėje, išbuvo iki galo. Tai reiškia, kad prie laužo dainas dainavo iki paryčių.
Ketvirtas paradoksas – tas, kuris dažnai išgeria, stengėsi išsaugoti šventės trapumą, neprisileisdamas minties apie alkoholį.
Penktas paradoksas – slapta vynu mėgavosi ir nepasinaudojo galimybe vienąkart blaiviai atšvęsti tie, kurie skęsta saviapgaulėje ir iš anksto garsiai kalbėjo: „Pfff, laisvai galiu ir negerti. Man gėrimas tik padeda šiek tiek atsipalaiduoti.“
Šeštas paradoksas – iš ryto neskaudėjo galvos ir nebuvo gėda. Niekas per daug nesidalijo vakarykščiais įspūdžiais, nes pakako ir šiandieninių. O ką kalbėt apie vakar – juk niekas nenugriuvo, nesusimušė, nepametė vaikų.
