Atpažinti šiuos vabzdžius galime iš hemielitromis vadinamų viršutinių sparnų, kurių pamatas yra kietas, o viršūnė – plėviška. Kartais viršutiniai sparnai būna sutrumpėję arba padidėję ir blakes galima supainioti su vabalais, todėl svarbus požymis – į straubliuką panašus duriamasis-siurbiamasis burnos aparatas. Taip pat išgąsdinus šį vabzdį užuodžiamas aitrus kvapas, kuriuo blakė nuo mūsų ginasi.
Kaip ir visos gyvybės formos, blakės labai svarbios gamtoje – jos tampa kai kurių gyvūnų maistu, ypač tada, kai maisto pasirinkimas yra menkas. Afrikos ir Azijos šalyse didelės ir maistingos didžiosios vandenblakės bei skorpionblakės sudaro svarbią žmonių maisto raciono dalį.
Tik labai maža dalis blakių yra parazitinės, galinčios platinti žmogui pavojingus ligų sukėlėjus. Štai Lotynų Amerikoje triatominės blakės besimaitindamos žmogaus krauju platina tripanosomas, kurios sukelia Čagaso ligą. Lietuvoje kartais aptinkamos taip pat krauju mintančios patalinės blakės, kurias į namus kartu su lagaminais galime parsivežti iš kelionių, kai apsistojame jų knibždančiuose viešbučiuose.
Kai kurios blakių rūšys yra žemės ūkio kultūrų kenkėjos. Norime to ar ne, bet maistu tenka dalintis ir su šiais sutvėrimais. Didelis blakių kiekis ūkininkams gali sukelti nuostolių, nes pradurdamos augalo audinius, jos ne tik pažeidžia ūglius, bet ir besimaitindamos sultimis perneša augalų patogenus, maža to, yra atsparios daugeliui pesticidų. Visa laimė, kad kita dalis blakių yra plėšrios, todėl mums naudingos – jos naikina tokius žemės ūkio kenkėjus kaip amarai ar lapgraužių lervos. Dėl šios priežasties yra atliekami tyrimai, kurių tikslas – išsiaiškint, kaip būtų galima šiuos vabzdžius pritaikyti kovai su augalų kenkėjais ir sumažinti žmonėms žalingų pesticidų naudojimą.
Tiesa, kalbant apie gamtą, žodį kenkėjas reikia vartoti atsargiai, nes visos gyvos būtybės gyvena savo įprastus gyvenimus, kurių poveikis žmogui kartais būna nepalankus. Paradoksalu, bet žmogaus poveikis gamtai būna daug žalingesnis, nei mūsų pripažintų kenkėjų.
Blakių pasaulyje ruduo yra vėlyvas, pavasaris – ankstyvas
Atėjus pavasariui ir vos tik šilumai pratirpdžius sniegą, jau galime pastebėti pradedančias ropinėti blakes, pavyzdžiui – blakes kareivėlius. Jos nubunda vienos pirmųjų. Dalis blakių rūšių žiemoja suaugėlio stadijoje, o nubudusios skuba poruotis ir dėti kiaušinėlius, po savęs palikti naująją kartą. Tokie vabzdžiai žiemos miegu užmiega vėlai rudenį. Gali kilti klausimas, kodėl vabzdys nuo šalčio nežūva? Juk jį staiga užšaldžius, kūne esančių skysčių užšalimas sukelia sunkius audinių pažeidimus, besibaigiančius žūtimi.
Žiemai blakės turi savo apsisaugojimo nuo šalčio būdus ir sugeba išvengti audinių pažeidimų. Kai dienos trumpėja, o oras vėsta, jos ne tik nuo šalčio slepiasi miško paklotėje po augalais ar ieško šiltesnės vietos žmonių pastatuose, bet ir jų kraujyje, vadinamame hemolimfa, ima kauptis medžiagos krioprotektoriai, veikiantys lyg antifrizas, todėl sušalęs vabzdys nežūsta. Dalis blakių peržiemoja kiaušinėlio stadijoje, todėl padėjusios kiaušinėlius ir sulaukusios pirmųjų šalčių žūsta.
Neišpasakytas grožis
Be ypatingos svarbos gamtoje, blakės yra ir labai gražios, įvairių stebinančių formų, spalvų ir raštų. Vienos gražiausių yra tinklinės sietblakės, išsiskiriančios dailiais, tarsi prabangiais nėriniais išpuoštais, sparnais. Kita žvilgsnį traukianti rūšis – juostelinė skydblakė. Ji pasipuošusi ryškiomis raudonomis ir juodomis juostomis, kurios plėšrūnus įspėja, kad ši blakė gali būti labai neskani. Taip pat yra gausu ir tokių rūšių, kurioms būdingi žali ir rudi atspalviai, padedantys vabzdžiui likti nepastebėtam tarp panašios spalvos augalų. Kai kurios blakės keičiantis sezonams keičia ir savo kūno spalvą.
Štai medinės skydblakės pavasarį ir vasarą yra ryškiai žalios spalvos, o prieš žiemojimą šių blakių spalva patamsėja iki tamsiai bronzinės, rudos – net galima pamanyti, kad tai dvi skirtingos rūšys. Blakių pasaulyje profesionaliausia apgavikė savo išvaizda yra skruzdėliškoji žolblakė. Iš pirmo žvilgsnio tik jos straubliuką sudarančios burnos aparato dalys leidžia suprasti, jog šis vabzdys nėra skruzdėlė. Stulbinantį panašumą į skruzdėles šios blakės įgijo norėdamos apsisaugoti nuo skruzdėlių, tarp kurių gyvena. Skruzdėlės augina ir prižiūri amarus, kaip mes karves, nes iš amarų gauna saldaus jų išskiriamo skanėsto – lipčiaus. Skruzdėliškoji žolblakė yra plėšri ir maitinasi skruzdėlių prižiūrimais amarais.
Blakės yra visur!
Blakes galime sutikti visur: soduose, pievose, miškuose, pamiškėse, vandens telkiniuose, skraidančias ore ar ropojančias žmonių lovose. Net jūroje, šimtus kilometrų nuo kranto, galime rasti ten gyvenančių jūrinių vandens čiuožikų, kurie maitinasi planktonu ir plaukiojančiomis bestuburių gyvūnų liekanomis.
Kartais žmonės blakių bijo, nemėgsta ir vengia kaip ir kitų vabzdžių, tačiau ši baimė dingsta geriau susipažinus ir supratus jų svarbą mūsų planetoje. Turime nepamiršti, kad yra labai daug įvairių vabzdžių rūšių, kurios gamtoje atlieka begalę darbų. Pavyzdžiui, vieni yra svarbūs kaip augalų apdulkintojai, kiti – organikos skaidytojai, treti padeda reguliuoti kitų organizmų populiacijų dydžius. Individų skaičiumi tai viena iš gausiausių gyvūnų grupių. Jei vabzdžiai išnyktų, išnyktume ir mes.
