Kodėl dešimtis milijonų litų kainavusi telefono „112“ sistema neveikia, kai labiausiai reikia, kas kaltas, kad bendruoju pagalbos telefonu net tris kartus prisiskambinusi septyniolikmetė nesulaukė pareigūnų pagalbos – apie tai „Dėmesio centre“ taip pat diskutavo vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas bei Ryšių reguliavimo tarnybos vadovas Feliksas Dobrovolskis.
– Pone A. Kedavičiau, kiek pinigų investuota į Bendrąjį pagalbos centrą?
A. Kedavičius: Negaliu pasakyti, kiek konkrečiai į BPC, kadangi buvo investuojama į infrastruktūrą, bendrą sistemą. Investuota apie septyniasdešimt kelis milijonus.
D. Barakauskas: Aš galiu pasakyti, kiek yra investuota. Pirmame etape – 2001–2005 m. buvo investuota 18 milijonų. Tai yra, nupirkta įranga, kuri iki šiol nenaudojama. Antram etapui – 2008–2013 m. buvo skirta kiek daugiau nei 56 milijonai litų. Iš viso investuota per 74 milijonus litų.
– O kiek per metus kainuoja tarnybos išlaikymas, pone Kedavičiau?
– Apie 12 milijonų.
– Ministre, jūs pasakėte įdomų dalyką – už 18 mln. litų nupirkta įranga, kuri neveikia. Ką jūs turite omenyje?
– Noriu pasakyti, kad tos investicijos, kurios buvo padarytos, turėjo atlikti pagrindinę funkciją – telefonu 112 visiems Lietuvos piliečiams ir žmonėms, atvykusiems į Lietuvą, būtų suteikta pagalba trijose srityse, t.y., greitoji pagalba, ugniagesiai gelbėtojai, civilinė sauga ir policija. Tai, kas susiję su žmonių sveikata, gyvybe, asmeniniu turtu. Vietos nustatymas – galiu pasakyti, kokie yra padaryti mano pavedimai.
Man labai gaila, kad per dešimt metų, kiek veikia BPC, tie dalykai buvo nepadaryti. Pinigų tiek daug išleista. Pagrindinis klausimas – kodėl mokamos lėšos, o paslauga, kuri visiems taip reikalinga, yra nesuteikiama. Pasinaudodamas proga, pirmiausiai noriu atsiprašyti artimųjų ir pareikšti jiems gilią užuojautą, nes tai visos Lietuvos didelė tragedija. Bandžiau išsiaiškinti, kodėl buvo prarasta jaunos mergaitės gyvybė ir kodėl nebuvo atlikta tai, kas turėjo būti atlikta tarnybų.
– Jūs sau atsakymą turite?
– Aš pavedžiau atlikti kelis darbus. Pirmiausia pasirašiau pavedimą priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos direktoriui atlikti tarnybinį patikrinimą dėl BPC vadovo veiklos užtikrinant vietos nustatymo duomenų gavimą iš operatorių. Taip pat raštu kreipiausi į Ryšių reguliavimo tarnybos vadovą dėl operatorių nevykdomų reikalavimų Bendrajam pagalbos centrui teikti vietos nustatymo duomenis. Trečias dalykas, pavedžiau Vidaus reikalų ministerijos specialistams išnagrinėti galimybę Bendrąjį pagalbos centrą atiduoti ministerijos pavaldumui.
Mes žiūrime, kaip šiandien atrodo teisinė bazė, nes yra ne vien šitas atvejis. Didžiausia problema yra ta, kad gruodžio 31 d. Bendrasis pagalbos centras turi visiškai funkcionuoti. T.y. atlikti visas mano išvardytas funkcijas, nes kitaip turėsime didelę problemą ne tik Lietuvoje, bet ir prieš Europos Sąjungą, kuri skyrė dideles lėšas.
– Vienas svarbiausių dalykų – išsiaiškinti, kodėl ryšių operatoriai neteikia duomenų apie abonento buvimo vietą. Ką jau pavyko išsiaiškinti, pone Dobrovolski?
– Pagrindinis dalykas, kad gavome ministro kreipimąsi, išsiuntėme skubius paklausimus operatoriams. Trečiadienį rengiame posėdį, į kurį atvyks operatorių atstovai, aiškinsimės aplinkybes. Išklausę galėsime įvertinti situaciją ir daryti kažkokias išvadas.
– Pone Kedavičiau, turbūt teisingai suprantu, kad nuo 2008 m. operatoriai turi pateikti duomenis ir kažkodėl jų nepateikia. Tai ką jūs darote būdamas vadovu?
– Iš visų trijų ryšio operatorių mes gauname numerius ir vietos nustatymo duomenis, juos atvaizduojam ir matom savo ekranuose.
– Palaukit, pone Artūrai, tuomet aš nieko nesuprantu. Penkeri metai – ne penkios dienos. Jūs esate vadovas. Jeigu jūs bent kiek orientuotas į rezultatą, o ne į procesą, tai jūs matote, kad sistema neveikia. Skambinat ir sakot: „Vyrai, duokit duomenis“. Operatoriai sako, kad iš jūsų jokio spaudimo nėra sulaukę. Jie jums duomenų neduoda, tai jūs ką – sėdit? Ką jūs veikiate?
– Noriu paaiškinti. Kai buvo priimtas įstatymas, buvo gautas Vyriausybės pavedimas su ryšio operatoriais suderinti tos įrangos funkcionalumą. Derybos taip ir atrodė – mes išsakėme reikalavimus, ko mums reikia, ryšio operatoriai išsakė, ką jie gali. Tuo metu visi trys ryšio operatoriai informavo, kad jie visai neturi įrangos, su kuria galėtų nustatyti skambinančiojo buvimo vietą.
Derybose mūsų reikalavimas buvo, kad ir telefonai be SIM kortelės galėtų būti susekami ir mes žinotume skambinančiojo buvimo vietą. „Tele 2“ pasakė, kad jie kreipsis į savo pagrindinį gamintoją ir tada galės atsakyti. „Omnitel“ ir „Bitė“ pasakė, kad jie nežino, kokio jiems reikia techninio sprendimo. Jiems esą dar reikia atlikti studiją, kad tai išsiaiškintų. Buvo suderėta taip, kad kol jie išsiaiškins savo galimybes, vietos nurodymas skambinant be SIM kortelės nebus teikiamas.
– Ir jūs sėdite ir laukiate penkerius metus?
– Ne. Paaiškinsiu toliau. Įrenginiai be SIM kortelės arba atvejai, kai mes negauname skambinančiojo vietos duomenų, yra reti. Iš maždaug 4 milijonų skambučių per metus nenustatome tik kiek daugiau nei 250 tūkst. skambučių. Iš jų daugiau kaip 90 proc. yra visai ne pagalbos skambučiai, o melagingi pranešimai. Tikrų pranešimų, kai negalime nustatyti vietos, yra vienetai.
– Apskritai sunku suvokti, kokiais laiko tarpsniais viskas matuojama ir daroma biurokratinėse institucijose. Penkeri metai. Pone ministre, kaip jūs tai aiškinate?
– Aš dar sekmadienį pasakiau, kad tai yra jau ne pirmas atvejis. Ir sistemos neveikimas yra asmeninė vadovo atsakomybė.
– Pone Kedavičiau, kodėl jūs iki šiol savo pareigose?
– Todėl, kad nesu iš jų atleistas. Jeigu mano atleidimas iš pareigų leis išspręsti visas šias problemas – aš pasiruošęs rašyti prašymą.
– Na, turbūt visuomenės interesas būtų bent jau pabandyti, ar ne? Jeigu jums per penkerius metus nieko neišėjo šioje srityje, tai gal kam nors kitam išeis?
– Tikrai su jumis nesutikčiau, kad man nieko neišėjo. Iš beveik 4 milijonų skambučių daugiau kaip 3,5 milijono yra nustatomos vietos. Kasmet yra išgelbėjama dešimtys gyvybių. Kai žmonės skambina pasiklydę miške ar yra surandami kur nors gulintys lūžusiomis kojomis. Perduoti tikslius vietos duomenis yra ryšių operatorių pareiga. Aš jiems neturiu jokių įgaliojimų, negaliu lemti jų darbo. Aš jau dešimt metų dedu asmenines pastangas, kad nuo nulio būtų sukurta sistema. Ir tikrai tų pastangų įdėjau labai daug.
– Jūs galėjote inicijuoti įvairias procedūras: bandyti bausti ryšio operatorius, reikalauti, „bombarduoti“ raštais Ryšių reguliavimo tarnybą, kad ji spaustų savo kontroliuojamus ryšio operatorius.
– Iš tų keliasdešimt atvejų, kai mums skambina iš įrenginio be SIM kortelės, iš tų 15–20 atvejų, tai buvo pirmas kartas, kai žmogus negalėjo pasakyti, kur jis yra. Jeigu bent būčiau įtaręs, kad gali būti tokia tikimybė, būčiau atmetęs visus kitus prioritetus ir susitelkęs ties tokiais atvejais.
