– Richardai, gal galėtumėte trumpai prisistatyti?
– Esu britas kelionių žurnalistas ir medijų specialistas, gyvenantis Londone. Tiesą sakant, lyg ir sergu kelionių manija. Aplankiau jau 137 šalis ir dar nesiruošiu sustoti. Manau, jog geriausias būdas užsidirbti pragyvenimui yra srityje, kuriai jauti aistrą. Linija, skirianti darbą ir malonumą, kartais pranyksta – štai taip nutiko man.
Dar viena mano aistra – komunikacija. Be to, kad rašau apie keliones, taip pat dirbu nedidelei filmus kuriančiai kompanijai, startuoliui, išradusiam bepiločius, skirtus valyti saulės baterijas, bei rengiu rašymo apie keliones seminarus.
– Jūsų naujausias projektas, dokumentinis filmas pavadinimu „13 shades of Romanian“ (liet. „13 rumuniškų atspalvių“), pasakoja apie gerąją imigracijos pusę ir teigiamą jos poveikį Jungtinei Karalystei. Tai gana neįprastas požiūris, ypatingai kai kalbama apie imigrantus iš Rytų Europos, atvykstančius gyventi į Vakarų Europos šalis. Kodėl pasirinkote šią temą? Kaip manote, ar daug Vakarų europiečių pastebi gerąjį imigracijos iš Rytų poveikį jų šalims?
– Londone gyvenu nuo 1982 m., kuomet atsikrausčiau iš Midlandso miesto Derbio. Londono įvairovė mane sujaudino tą pačią akimirką, kai čia atvykau, o bėgant metams stebėjau naujas imigrantų bangas, atvykstančias po manęs. Naujausioji jų – Rytų europiečiai. Kaip hugenotai, ugandiečiai, jamaikiečiai, Kosovo gyventojai ir somaliečiai – tai tik keletas – prieš juos, taip ir Rytų europiečiai įstrigo Londono gyvenime ir klesti.
Manau, kad kiekviena nauja banga Londoną paverčia geresniu miestu. Nors gali praeiti keleri metai, kol visi atranda savo vietą ir apsistoja, naujausiai atvykėlių bendruomenei tai galiausiai pavyksta, o proceso metu jie praturtina kultūrinį Londono gyvenimą.
Šalyje ne visų požiūris į imigraciją toks kaip mano, tačiau Londonas, be abejonės, yra tolerantiška vieta ir daugelis mano pažįstamų galvoja taip pat. Tyrimai rodo, jog kuo mažiau apylinkėje gyvena imigrantų, tuo didesnė tikimybė, kad vietiniams nepatiks imigracija. Spėju, kad žmonės nepasitiki arba bijo to, ko nepažįsta, bet pakalbėjus, pašokus ar pavalgius su „imigrantu“, baimė išsikvepia.
Grįšiu prie priežasčių, kodėl sukūriau tą dokumentinį filmą. Visi geri dalykai, kuriuos atneša imigracija priimančiajai šaliai, buvo užgožti 2015 m. rinkimų kampanijoje, ypatingai dėl kraštutinės dešiniosios Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės Partijos (angl. UKIP) išpopuliarėjimo. Tad vieną vakarą grupelė mano rumunų draugų ir aš nusprendėme kažką daryti.
Sutikau jiems padėti ir pristatyti dokumentinį filmą, kuris atskleistų teigiamą rumunų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje pusę. Per keletą mėnesių parinkome 13 rumunų, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, į kuriuos galėjome atkreipti dėmesį mūsų filme. Profesionalus futbolininkas, studentas, aktorė, statybų įmonės savininkas, senelis, rašantis vaikiškus pasakojimus savo anūkams, kad šie nepamirštų rumuniško paveldo ir t.t.
Didžiuojuosi, kad žinutė pasiekė adresatą ir nors Jungtinės Karalystės televizija filmo neparodė, žmonės jį matė kino festivaliuose visame pasaulyje ir jis laimėjo šešis apdovanojimus.
– Ar pažįstate lietuvių diasporą Jungtinėje Karalystėje? Jei taip, ką apie ją girdite? Ar Jungtinėje Karalystėje yra vyraujančių stereotipų apie lietuvius?
– Esu girdėjęs apie lietuvius, gyvenančius čia, Jungtinėje Karalystėje, ypač todėl, kad mano rajone Yst Ende yra kelios nedidelės parduotuvės, prekiaujančios lietuvišku maistu. Be to, per keletą metų susipažinau su daug lietuvių, tačiau jų sąlyginai nedaug, todėl lietuvių bendruomenė pernelyg neišsiskiria, kaip tarkim, lenkai ar rumunai.
Visiems lietuviams, atvykstantiems į Jungtinę Karalystę, patarčiau kuo greičiau įsisavinti šnekumo, draugiško paerzinimo ir lengvo pokalbio meną.
Lietuvius dažniausiai sumeta į vieną katilą kartu su visais „Rytų europiečiais“. Mane tai gerokai erzina, nes, akivaizdu, kad Rytų europiečiai tokie pat skirtingi kaip ir Vakarų europiečiai: portugalas skiriasi nuo norvego tiek pat, kiek bulgaras nuo esto.
Tačiau jei žvelgsime į teigiamą pusę, „Rytų europiečio“ stereotipas Jungtinėje Karalystėje yra nepaprastai darbštus, punktualus, praktiškas ir šeimyniškas asmuo.
Kita monetos pusė: žmonės mano, kad Rytų europiečiai kartais būna nekalbūs ir niūroki. Visiems lietuviams, atvykstantiems į Jungtinę Karalystę, patarčiau kuo greičiau įsisavinti šnekumo, draugiško paerzinimo ir lengvo pokalbio meną – nustebsite, kokias duris jie gali atverti. Pradėkite nuo oro – „Atrodo, vėliau gali palyti, kaip manote?“ – ir pokalbis neišvengiamas.
– Esate aistringas keliautojas, aplankęs beveik visas planetos šalis. Ką galite pasakyti apie kultūrinę įvairovę pasaulyje ir jos sąveikas šiandien? Ar tai pasaulinio masto reiškinys, o gal tik iliuzija?
– Man atrodo, kad kiekviena šalis galvoja, jog ji vienintelė keičiasi ir tampa įvairialype. Tačiau taip nėra: daugelį šalių ir miestų užplūsta dideli atėjūnų srautai.
Kartu su tais žmonėmis atkeliauja virtuvė, menas, idėjos ir savotiškas pilietinis klestėjimas. Pamenu, prieš keletą metų po visą Miuncheną ieškojau tailandiečių restorano. Tiesą sakant, vienintelis, kurį mano tailandiečiui draugui ir man pavyko rasti, buvo metro stoties aikštėje. Maistas taip pat nebuvo geras. Dabar Miunchene daugybė tailandiečių restoranų.
Manau, bėgant laikui, patinka tai mums ar ne, dauguma pasaulio miestų taps daug multikultūriškesniais.
– Ar tai pirmasis jūsų vizitas į Lietuvą? Ką manote apie šią šalį? Ką manote apie Kauną ir jo gyventojus?
– Nuskambės beprotiškai, bet pirmąkart Lietuvoje apsilankiau per klaidą, dar 1993 m. Londone dirbau avialinijoms ir trumpoms atostogoms gavau super-pigų „Finnair“ bilietą iš Londono į Dubajų per Helsinkį.
Helsinkyje persėdau į kitą lėktuvą ir atvykau registruotis į skrydį, turėdamas mažą lagaminą, kuriame buvo tik keletas marškinėlių ir šortų. Man pasakė, kad savaitinis skrydis perpildytas, o kadangi esu avialinijų darbuotojas, į Dubajų skristi negaliu.
Tačiau man pasakė, kad gali mane nuskraidinti bet kur kitur, mano nuožiūra. Kadangi kitas skrydis buvo į Vilnių, aš atvykau į stingdančiai šaltą miestą, turėdamas netinkamus drabužius ir Dubajaus žemėlapį. Nepaisant to, susiradau hostelį, nusipirkau storą megztinį ir praleidau keletą nuostabių dienų, rydamas cepelinus ir stiprų alų bei mėgaudamasis puikiomis Vilniaus gatvėmis.
Po to į Lietuvą buvau grįžęs daugybę kartų, kad parašyčiau apie Vilnių, Palangą ir Kuršių Neriją bei aplankyti gerą draugą, kuris dabar gyvena Kaune.
Man Kaunas labai patinka. Atgaivina buvimas vietoje, kuri tiesiog yra, kokia yra. Žmonės puikūs, tačiau palyginus su Jungtine Karalyste, Kauno gyventojai yra ganėtinai santūrūs. Galbūt esu keistuolis, bet man patinka čia lankytis žiemą, kai lauke labai šalta, o barai ir restoranai yra ypatingai jaukūs.
– Kaunas žinomas kaip studentų miestas, o kai kurie studentai atvyksta iš užsienio. Vietiniai užsieniečius Kaune paprastai sutinka maloniai, tačiau kita vertus mums vis dar sunku priimti užsieniečius kasdieniniame gyvenime. Ką patartumėte, kad geriau sutartume su užsieniečiais ir pamatytume, kokią naudą tai gali atnešti?
– Keliaudamas po buvusio sovietinio bloko šalis, dažnai jaučiu, kad čia užsieniečiais žmonės nepasitiki, ypatingai vyresnioji karta. Žinoma, tai galima suprasti, tačiau sėdint bare ir nesikalbant su užsieniečiais, sėdinčiais prie gretimo stalelio, laukia visiškai nuspėjami rezultatai: nenutiks nieko naujo ar įdomaus. Tačiau mane nuolat stebina tai, kokie horizontai gali atsiverti, jei žmonės būna šiek tiek atviresni ir ima kalbėtis su žmonėmis iš kitų kraštų.
Mano nuomone, geresnių užsieniečių jūsų mieste nei studentai negali būti. Jie apsisprendė atvykti ir studijuoti, tobulinti save keliaudami ir mokydamiesi. Man visuomet atrodė, kad studentai apdovanoti nuostabiu gebėjimu be prietarų ir laisva siela priimti kitus.
