„Prezidentas mums visiems, nepaisant metų ir amžiaus skirtumo, buvo kaip tėvas“, – pirmadienį sakė jis.
Pasak jo, visi „Achemos koncerno“ darbuotojai jaučiasi netekę ne tik kolegos, bet ir iš tiesų artimo žmogaus.
„Kai kompanijos vadovas, prezidentas išeina, ta netektis yra dviguba – ir kaip artimojo, ir kaip verslo partnerio“, – liūdesio negalėjo sutramdyti pašnekovas.
Pasak A.Laurinaičio, B.Lubio mirtis buvo netikėta. Paskutinę savo gyvenimo savaitę atostogavęs Druskininkuose „Achemos grupės“ vadovas B.Lubys nesiskundė sveikatos sutrikimais.
„Tai buvo planinės atostogos, suplanuotos iš anksto ir nesusijusios su jokiais sveikatos sutrikimais, kad reikėtų sanatorijos ar gydymo. Prezidentas apskritai retai kada skųsdavosi. Jis buvo susitelkęs į darbą, tikslo siekimą“, – kalbėjo A.Laurinaitis.
Anot jo, po „Achemos grupės“ vadovo mirties kompanijoje bus šiokių tokių pokyčių, tačiau esminiai tikslai liks tie patys.
Jis matė verslą ne tik kaip pelno šaltinį, bet kaip valstybės gerovės garantą. Tai tarsi jo palikimas, jo testamentas.
„Prezidentas dirbo komandoje, o komanda yra išlikusi. Visada būna, kad kai pagrindinis žaidėjas iškrenta, reikia šiek tiek laiko pergrupuoti, bet tas verslas, dėl kurio prezidentas gyveno ir kūrė, bus. Mano supratimu, jis turės stiprėti ir vystytis, nes priešingu atveju mes išduotume jo atminimą ir jo siekius“, – įsitikinęs „Achemos grupės“ viceprezidentas.
Savo ruožtu Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gedinimas Rainys tikino, kad konfederacija neteko tikro lyderio. Tokio, kurį pakeisti bus labai sunku.
„Jis iš savo patirties, kaip signataras, kaip visuomenės veikėjas, buvęs premjeras traktavo verslą kaip visuomeninio gyvenimo dalį. Jis puikiai žinojo visuomenės problemas, didelį dėmesį skyrė verslo aplinkos klausimams, investicijų, mokesčių politikai, energetikai, užsienio ekonominiams ryšiams, netgi užsienio politiniam ryšiui. Tai darė jį išskirtine asmenybe“, – B.Lubį atsiminė G.Rainys.
B.Lubio kolega Aukščiausioje Taryboje parlamentaras Česlovas Juršėnas velionį atsimena kaip sukalbamą partnerį, įžvalgų ir gerą verslininką.
„Jo buvo pilna visur. (...) Tiek įmonių žlugo per tą revoliuciją, o jis sugebėjo ne tik išsaugoti, bet ir išplėsti tas įmones ir sudaryti ten geras socialines sąlygas, kas yra labai svarbu. (...) Jis buvo linkęs bendradarbiauti su visais partneriais. Matė verslą ne tik kaip pelno šaltinį, bet kaip valstybės gerovės garantą. Tai tarsi jo palikimas, jo testamentas“, – kalbėjo Č.Juršėnas.
