Interviu BNS jis teigė, jog tiesioginių išmokų mažinimui jau turi užsitikrinęs partijos pirmininko ir vieno didžiausių žemvaldžių Lietuvoje Ramūno Karbauskio pritarimą.
Pagrindiniai jo darbai, anot B.Markausko, bus skatinti ūkininkų kooperaciją, kartu su Baltijos šalimis bei Lenkija siekti tiesioginių išmokų suvienodinimo visoms ES narėms.
B.Markauskas kalba apie planus iš esmės peržiūrėti Nacionalinė žemės tarnybos veiklą – jos gali laukti dideli pokyčiai.
– Šiuo metu Lietuvoje negalima įsigyti daugiau nei 500 hektarų žemės. Kokia jūsų nuomonė apie žemės rinką ir kokių pokyčių galima tikėtis?
– Mano giliu įsitikinimu, 500 hektarų nuosavos žemės yra daugiau nei pakankama. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad aš tą nuostatą pakeisčiau. Netgi tada, kai buvo priimtas tas įstatymas, niekas per daug nekontroliavo, kad jis būtų įgyvendintas tinkamai. Susiformavo bloga situacija, kai turime didelę diferenciaciją. Pagrindą sudaro ne vidutiniai šeimos ūkiai, o stambios įmonės ir labai smulkūs ūkininkai. Aš galvoju, kad mes ne Amerikos, ne Naujosios Zelandijos modelį, o Vokietijos ir Olandijos modelį turime pritaikyti, kur vyrauja vidutiniai, stiprūs šeimos ūkiai.
Ką dabar galime daryti? Nacionalizuoti žemių turbūt neišeina. Aš galvoju, kad mes turime tik ekonominius svertus. Tie stambūs ūkininkai yra pakankamai gavę struktūrinės paramos.
Yra ūkių, kurie pateikę bent 10 projektų – tegul jie įrodo, kad yra investavę, dideli ir ekonomiškai gyvybingi bei galėtų gyventi be struktūrinės paramos ir tiesioginių išmokų. Pradžia galėtų būti tokia, kad dirbantiems virš 500 hektarų žemės būtų pritaikyta moduliacija, pavyzdžiui, nuo 500 iki 600 hektarų dirbantiems ūkininkams būtų pritaikyta 10 proc. moduliacija.
Mano vienas iš pirmųjų darbų bus identifikuoti situaciją, apvažiuojant visą Lietuvą, kiek mes turime smulkių ūkių ir kokie jų norai. Pamatytume, kiek yra senų ūkininkų, kurie nenori investicijų, bet taip pat matytume, kiek yra jaunų smulkių ūkininkų. Pamatytume, kiek jaunieji ūkininkai turi žemių ir galimybių savo ūkius plėsti. Norime pamatyti konkrečiai, kiek turime ūkių, kurie gali plėstis nuo smulkaus iki vidutinio-prekinio ūkio. Mano nuomone, vidutinis ūkis gyvulininkystėje turi nuo 80 iki 100 gyvulių, o augalininkystėje vidutinis ūkis gali apimti apie 200 hektarų pasėlių.
Tiems potencialiems smulkiems ūkiams turime skatinimo siūlymus. Pavyzdžiui, kalbant apie didesnes tiesiogines išmokos už pirmuosius 10 hektarų – nuo 10 hektarų matome potencialą. Siūlytume labiau remti ūkininkus turinčius nuo 10 iki 30 hektarų ploto. Antra galimybė, jeigu pritaikytume moduliaciją stambiems ūkiams, tai atsirastų daugiau lėšų smulkių ūkių rėmimui. Dar viena galimybė yra struktūrinė parama. Penkių karvių ūkininkas nuėjęs į banką nelabai gaus paskolą. Galėtų būti paskolų garantijų fondas arba galbūt galėtume padidinti paramos intensyvumą. Taip pat reikėtų ieškoti mechanizmų, kaip būtų remiami kooperatyvai.
– Ar nemanote, kad didžiosios žemės ūkio bendrovės tam priešinsis?
– Aišku, kad bus pasipriešinimas. Šioje vietoje reikia pabandyti susitarti su stambiomis įmonėmis. Joms irgi reikia gyvo kaimo. Kalbant apie stambias įmones, nesinori, kad jų siekiamybė būtų gauti kuo didesnę tiesioginę ir struktūrinę paramą. Jie turėtų įrodyti, kad toks ūkis gali ir be paramos ūkininkauti. Pasipriešinimas bus vienareikšmiškai, bet tam reikalingas žemės ūkio ministras ir valstybė, kad priimtų sprendimus, kurie yra ne kažkam, o valstybei svarbūs. Pokalbiai su stambiais ūkiais prasidės iš karto, kai tapsiu ministru, o dėl tiesioginių išmokų moduliacijos aš tikiuosi, kad po pusmečio turėtume priimti sprendimus.
– Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis yra vienas stambiausių žemvaldžių Lietuvoje. Ar jis neprieštaraus jūsų planams?
– Kai aš tapau kandidatu į žemės ūkio ministrus, tai žinodamas, kad gali kilti toks klausimas, aš susitikau su Ramūnu Karbauskiu ir apie tai mes kalbėjomės. Tikrai pažadas buvo, kad tam nebus prieštaraujama.
– Ar šie pasiūlymai, pavyzdžiui, moduliacijos pritaikymas stambiems ūkininkams neprieštaraus Europos Sąjungos teisei?
Aš manau, kad tai neturėtų prieštarauti. Europos Sąjunga yra orientuota į smulkius ir vidutinius ūkius. Tai yra taikoma Europoje. Mes neatrodytume labai išskirtinai Europos kontekste. Pagrindinė problema bus politinis apsisprendimas.
– Ūkininkai pastaruosius dvejus metus skatinami jungtis į kooperatyvus. Ar jūs pratęsite jų plėtrą?
– Negražu sakyti, bet reikia rasti „prievartos“ mechanizmą, kad norėdamas judėti į priekį, ūkininkas turėtų prisijungti prie kooperatyvo. Dėl ko kelias per kooperaciją? Sutikime, kad šiandien ūkininkas yra silpnoji grandis. Tikėtis sąžiningumo, kad perdirbėjai ir prekybininkai dalintųsi su ūkininkais, tai taip nebus. Sustiprinti tą ūkininkų galią galime tik per kooperaciją.
Viena iš galimybių būtų kooperatyvams taikoma intensyvesnė struktūrinė parama. Galėtų būti prioritetas kooperatyvams gaunant perdirbimui skirtą paramą. Yra dar nacionalinė parama. Valstybiniu mastu mes sutariame, kad kooperacija palengvintų visiems gyvenimą. Galimybės eiti į priekį būtų didesnės. Mes turime padėti su tam tikru spaudimu, kad ūkininkas tą darytų. Aš manau, kad rasime tų mechanizmų. Manyčiau, kad pasiūlymai konkretūs dėl kooperacijos gali pasirodyti kitų metų pavasarį.
– Europoje vienas pagrindinių klausimų yra tiesioginių išmokų suvienodinimas visoms ES šalims narėms. Kaip jūs ketinate to siekti?
– Europos Sąjunga žaidžia dvigubą žaidimą. Tarp lygių yra lygesni. Aš tikėjausi maždaug 2011 metais, kad išmokos bus suvienodintos. Nebuvo mąstoma, kad išmokos padidės Lietuvai ir kitoms mažiau gaunančioms valstybėms. Buvo tikimasi, kad išmokos sumažės daugiausiai jų gaunančioms valstybėms ir bus atsisakyta referentinio derliaus paskaičiavimo modelio, pagal kurį apskaičiuojamos tiesioginės išmokos. Vis dėlto išmokos nebuvo suvienodintos.
Neišvengiamai nuo 2020 metų ES biudžetas mažės. Manau, kad tai yra gera paskata deryboms. Aišku, ar tas suvienodinimas bus šimtaprocentinis ir kaip bus atsižvelgiama į įvairius dalykus: yra skirtingos gamtinės sąlygos bei skirtingi dirvožemiai. Galima galbūt vertinti regioniniu principu. Šioje vietoje aš kaip ministras tikrai darysiu viską. Pastaruoju metu susidėliojo pakankamai tvirta Baltijos šalių ir Lenkijos derybinė grupė. Po vieną mes tikrai nebūsime girdimi. Tai yra man vienas iš pagrindinių uždavinių.
Dar vienas didelis pavojus yra tai, jog turėtų būti neleista labiau naudoti nacionalinę paramą žemės ūkio rėmimui. Jeigu būtų leista labiau naudoti nacionalines lėšas, tai mes būtume visiškoje duobėje, nes Vokietija, Prancūzija ir kitos senosios narės gali labiau naudoti savo biudžetus žemės ūkiui.
– Vyriausybės programoje kalbama apie ketinimą įsteigti krizinį laikiną žemės ūkio rinkos reguliavimo mechanizmą. Kaip jis veiktų?
– Vienareikšmiškai visos pastangos turi būti nukreiptos į ūkininkų derybinių galių stiprinimą per kooperaciją ir per gamintojų grupes, bet krizės sąlygomis perdirbėjai ir prekybininkai labai lengvai visą naštą perkelia ant ūkininkų. Jie nemažina savo pelnų. Prisiimant atsakomybę, kad valstybė dėl tokios situacijos yra kalta, pavyzdžiui, dėl per didelės prekybos centrų koncentracijos ir dėl to, kad privatizuojant perdirbimo įmones ūkininkai netapo akcininkais, reikia apsaugos. Taigi, įvykus krizei gali būti toks reguliavimas, kad krizės našta būtų perskirstyta visai gamybos grandinei. Krizės laikotarpiu turėtų būti valstybinis reguliavimas prekybininko, perdirbėjo ir ūkininko kainos dalies.
– Kadenciją baigianti žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pernai siūlė reguliuoti rinką, tačiau tai buvo sutikta neigiamai.
– Politinės valios tada neužteko. Mes turime stengtis, kad tokio įstatymo nereikėtų, tačiau turime būti pasiruošę. Žemės ūkio ministerija bus parengusi tokio įstatymo metmenis, jeigu ištiktų krizinis laikotarpis.
– Kokių veiksmų ketinate imtis dėl Nacionalinės žemės tarnybos bei Maisto ir Veterinarijos tarnybos veiklos skaidrumo – abi institucijos buvo supurtytos skandalų?
– Abi institucijos turi turėti rimtus vadovus. Negalime tikėtis, kad kažkas pajudės be vadovų. Maisto ir veterinarijos tarnyba visada buvo vertinama teigiamai. Aš tikiuosi, kad tie skandalai nebuvo tokie gilūs, kad reiktų viską keisti iš esmės. Manau, kad be Jono Miliaus skandalo, tarnybą ir anksčiau reikėjo atskirti nuo Rizikos vertinimo instituto. Kalbant apie personalą ir žmones, tai yra stipri tarnyba, todėl užtektų pastatyti stiprų su verslu nesusijusį vadovą ir dėl prevencijos atskirti institutą.
Kalbant apie Nacionalinę žemės tarnybą, kol kas tai man mažokai žinoma sritis. Apie tai galėtume pasikalbėti po poros savaičių. Vienas viceministras bus atsakingas už tarnybos pertvarką – bus peržiūrimas ir personalas, ir funkcijos, tarnyba bus peržiūrima iš esmės.
– Ar viceministrai bus savo srities specialistai bei nepartiniai?
– Taip, visiems viceministrams yra keliami aukšti reikalavimai ir jie visi bus nepartiniai.
– Ką planuojate atlikti per pirmąsias šimtą savo darbo dienų?
– Pirmiausia norėčiau atlikti auditą, kiek yra lėšų likę Kaimo plėtros programoje, kiek jų buvo išleista ir kam. Dar norėčiau atlikti ministerijos veiklos auditą, kad būtų specialistų išvada, prieš pradedant reformas įgyvendinti. Tada prasidėtų realūs darbai dėl valdymo ir optimizavimo. Mes turime turėti stiprius specialistus, todėl bus peržiūrimi atlyginimai. Bus peržiūrėta pavaldžių įmonių veikla ir bus žiūrima, ko galėtume atsisakyti. Tai nebūtų visiškas privatizavimas. Manyčiau, kad tai būtų galbūt perduota savivaldai arba asociacijoms. Vis dėlto matau, kad tam dar nėra pilnai pasiruošta.
– Jūs pats esate ūkininkas, turite ūkį Klaipėdos rajone. Kas dabar prižiūri ūkį?
– Visada ūkis buvo mano mamos vardu – Sofijos Markauskienės. Ūkio priežiūrai yra samdomi žmonės ir kiek gali šeimos nariai – žmona, sesuo. Šiandien kažkokių privačių ir viešų interesų konflikto nėra, nelabai ir anksčiau naudojomės parama, tik vieną kartą, pagal supaprastintas paramos taisykles. Matyt, ir toliau tas ūkis bus našlaičio vietoje. Jis yra netoli Klaipėdos, kur intensyviai vyksta statybos. Reikia sulaukti gražaus momento ir užbaigti ūkininkavimą.
Šiuo metu žemės turime tik 20 hektarų, apie 180 hektarų yra nuomojama, turime 70 melžiamų karvių ir maždaug apie 40 prieauglio, iš viso maždaug 110 gyvulių. Grūdus auginame iš esmės tik pašarams.
– Ačiū už pokalbį.
