Ši Elektrėnuose gyvenanti šeima nuolat globoja vieną, du arba tris vaikus, kuriems tuo metu reikia laikinos globos. Per ketverius metus, kai Ražanai ėmėsi budinčių globotojų pareigų, tik 10–12 dienų jų namuose negyveno nė vienas vaikas, kuriam reikėjo laikinos globos.
Tema apie globą vis grįždavo
„Kai mūsų vaikai buvo maži (dabar jie jau suaugę), vyras labai norėjo mergaitės, o mes turime du berniukus. Jis visada sakydavo, gal ką nors pasiimam globoti. Bet kol mūsų vaikai buvo maži, man visą laiką kilo klausimas, ar aš galėsiu mylėti, taip pat glausti ir myluoti svetimą vaiką kaip savo biologinį, ar turėsiu vienodai meilės. Tas šiek tiek stabdė.
14 metų pradirbau medienos įmonėje, tai buvo pamaininis darbas ir tiesiog norėjosi kažką keisti. Šita tema apie globą vis grįždavo mūsų šeimoje, kalbant su draugais. Taip ir pasikalbėjome, išgirdome apie naujovę – budinčius globėjus.
Pasiskambinome į Globos centrą, mus pakvietė pokalbio, užsirašėme mokymams, pradėjome juos lankyti, kad galėtume pasimatuoti, kas tai yra. Baimės buvo daug, klausimų taip pat“, – apie pačią pradžią pasakodama neslepia Virginija.
Kol mūsų vaikai buvo maži, man kilo klausimas, ar aš galėsiu mylėti, taip pat glausti ir myluoti svetimą vaiką kaip savo biologinį, ar turėsiu vienodai meilės.
Vis dėlto pabaigę mokymus Ražanai sako neišsigandę, gavo teigiamas išvadas ir jau netrukus išgirdo, kad yra vaikai, kuriuos būtina paimti globoti. Virginija sako net sutrikusi, nes dar dirbo ankstesniame darbe ir tik buvo grįžusi po naktinės pamainos.
„Patys pirmieji mūsų vaikai buvo broliukas ir sesutė – mergaitei 13 metų, berniukui treji. Ta diena buvo sudėtinga, nes viskas įvyko labai greitai, teko labai greitai persiorientuoti, sūnus paauglys turėjo pereiti į vyresnio sūnaus kambarį, vyresnį sūnų iškėlėme į antrą aukštą.
O šitiems vaikučiams tą pačią dieną nuvažiavę į „Ikea“ supirkome baldus, ko pritrūko. Vakare visi kartu su vaikais rinkome tuos baldus ir kūrėmės jų kambarį“, – prisiminė Virginija.
Globos laikas įvairus
Budintys globėjai niekada nežino, kiek laiko teks vaikus globoti.
„Vaikai atvažiuoja, jeigu šeimoje esama tam tikrų problemų, dažniausiai tai dėl priklausomybių. Iš mūsų patirties, jau ketvirti metai, niekada negali pasakyti, nes atrodo tėvai jau susitvarkė, viskas jau gerai, o staiga ir atkryčių būna, ir visokiausių dalykų.
Net negali sakyti vaikams, kad galbūt grįšite po dviejų ar trijų mėnesių. Vaikai juk nori, visada nori namo. Mes su jais apie tai kalbamės. Jie atvažiuoja su labai didele baime ir pykčiu, nes jiems atrodo, kad esame blogi žmonės, atėmėme juos iš tėvų.
Ta pradžia būna sudėtinga. Jie nori namo, turime kalbėtis ir būti atviri, sakyti, kad jie grįš namo, bet tai užtruks“, – pasakojo budinti globėja.
Vaikai juk nori, visada nori namo. Mes su jais apie tai kalbamės. Jie atvažiuoja su labai didele baime ir pykčiu, jiems atrodo, kad esame blogi žmonės, atėmėme iš tėvų.
Dvi tokių globėjų šeimos
Vaikai, kurie atkeliauja į Ražanų šeima, būna skirtingo amžiaus – Elektrėnuose šiuo metu likusios vos dvi budinčių globėjų šeimos iš buvusių trijų, tad pagal metus vaikai neskirstomi ir globėjai negali rinktis. Ražanai priima nuo kūdikių iki paauglių.
Jeigu atsirastų dešimt tokių šeimų, galbūt jos ir neturėtų pakankamai darbo tokioje nedidelėje savivaldybėje, tačiau dar bent dvi, anot V.Ražanienės, tikrai greičiausia praverstų.
Vaikai ateina iš skirtingų šeimų, ne vien iš Elektrėnų miesto, bet ir iš kaimiškų seniūnijų savivaldybės teritorijoje. Stengiamasi juos toliau leisti į tas pačias mokyklas, darželius, kuriuos jie ir lankė, tad išvežioti tris į skirtingas seniūnijas nėra labai lengva.
Vienu metu Ražanų šeimoje gali gyventi trys vaikai, visi gali būti iš skirtingų šeimų. Jeigu kažkuriuo metu gyvena du vaikai, o pagalbos prireikia dar dviem vienos šeimos atžaloms, Ražanai priima ir rūpinasi keturiais.
„Dabar yra ramiau, bet su kiekvienu nauju vaiku vėl užplūsta emocijos – nerimas, juk vaiką reikia pažinti. Ir pažinti gana greitai.
Kai atėjo pirmieji vaikai, buvo tikrai sudėtinga, jausmas apėmė labai keistas, nes turėjai labai daug ką suprasti čia ir dabar“, – patirtimi dalijosi elektrėniškė, neslėpdama, kad teko įveikti iššūkius, kilusius ir jų pačių sūnui paaugliui, kuris vėliau tapo geriausiu draugu, vyresniu broliu ne vienam globotam vaikui.
Dabar yra ramiau, bet su kiekvienu nauju vaiku vėl užplūsta emocijos – nerimas, juk vaiką reikia pažinti. Ir pažinti gana greitai.
Nori pas mamą
Virginija pasakoja, kad trimečiui vaikui kartais lengviau paaiškinti, jog važiuosime susitikti su tėvais, bet paskui teks grįžti vėl čia, į šituos laikinus namus. O su paaugliais būna įvairiai, reakcijų pasitaiko visokių.
„Jie nori ir nueiti pas mamą, namo. Mes kalbamės, kad šiuo metu negalime to daryti, turi tėveliai suprasti, kad jiems reikia pasitaisyti. Labai įvairiai būna.
Po susitikimo su tėvais mažam vaikui būna sunkiau, nes ir ilgesys, ir jie patiria savotišką netektį tuo metu – atsiskiria su tėvais, namų aplinka, jų kvapais, daiktais. Jie kažką atsiveža su savimi, mylimą žaislą, drabužėlį, bet tai nėra tas pats, kas būti namuose“, – apie vaikus pasakojo Virginija.
Jos teigimu, vaikų, kurie džiaugtųsi išėję iš namų, net jeigu ten ir buvo blogai, nebuvo jų kelyje – visi jie nori mamos. Tiesa, kai praeina kažkiek laiko, tai viskas būna gerai, vaikai džiaugiasi, nes gauna stabilumą, ramybę, čia net ir pasakas paskaityti, tiesiog apkabinti ateina globėjai. Arba tiesiog paklausia, kaip jiems sekėsi mokykloje, gal reikia padėti mokytis.
Virginija sako, kad didelių užduočių dėl mokymosi jie vaikams nekelia, tačiau domisi jų pamokomis, namų darbais, patikrina užduotis e.dienyne, padeda, jeigu reikia. Tokiose sudėtingose šeimose domėjimasis paprastai apsiriboja klausimu, ar užduota namų darbų? Jeigu taip – padaryk, ir viskas.
„Rodome, kad jie mums rūpi. Ir tikriname pamokas. Per mūsų patirtį neturėjome, kad ateitų vaikas, kuriam nereikėtų pagalbos moksle. Kartais reikia pradėti nuo pradžių – išmokti išbūti pamokose. Namie dažniausiai būna paaugliams laisvė. Kadangi tėveliai turi reikalų, „švenčia“, vaikai gali sau leisti neiti į mokyklą, nesimokyti. Priežasčių būna įvairių, ir neturėjimas priemonių, nepriteklius.
Vaiko žodžiai tokie buvo pasakyti: „Žinote, šiandien per kūno kultūros pamoką prie manęs atsisėdo visos klasiokės.“ Ką vaikas patiria, gyvendamas galbūt sunkesnėje šeimoje, kai kažko neturi, gal ne taip atrodo, gal atėjo galvos neišsiplovęs. Įvairiausių dalykų pasitaiko ir jie neretai būna atstumti“, – kalbėjo moteris.
Grįžta vėl iš tėvų namų
Pagyvenę pas laikinus globėjus vaikai dažniausiai grįžta į tėvų namus. Deja, bet Virginija sako turinti pavyzdžių, kai po kurio laiko tenka vėl laikinai globoti tą patį vaiką, jų šeimoje jau gyvenusį.
„Prieš metus grįžo ta pati mergaitė, kuri buvo mūsų pirmoji, grįžo vėl, antrą kartą, – su neslepiamu liūdesiu sakė V.Ražanienė. – Situacija probleminėse šeimose keičiasi labai iš lėto, nes juk priklausomybė yra liga. Nors labai patiko vienos psichologės žodžiai, kad mes sakome vaikams – kai tėveliai pasveiks, bet taip yra klaidinga sakyti. Tėveliai turi išmokti kontroliuoti savo priklausomybę, nes nuo jos pasveikti itin sudėtinga.“
Virginija sako esanti atvira ir problemų stengiasi savyje neužgniaužti – pajutusi, kad sunku, važiuoja konsultuotis su psichologu, kitais specialistais.
Paklausta, ar nebuvo tokių sudėtingų situacijų, kai norėjosi viską mesti ir grįžti prie kokio nors įprasto darbo, Virginija sako, kad to nėra buvę: „Aš visada sakau, kad esu savo rogėse ir, matyt, būti ta mama, galbūt laikina mama, yra mano vieta. Gal gali pasirodyti daugeliui, kad tai tik namai, vaikai, puodai, virtuvė. Bet ne, tikrai taip nėra, mes turime labai daug veiklos. Dažnai vaikai atvažiuoja labai apleisti, reikia ir gydytojo pagalbos. Turime ir mokymus, susitikimus, seminarus.“
Moters teigimu, jiems kaip globėjams pagalbos iš institucijų užtenka, tačiau štai vaikams – pritrūksta. Tarkim, pas gydytojus šie vaikai gali patekti tik bendra tvarka, vadinasi, tenka laukti savaitėmis, o tas laikas laikinoje šeimoje ribotas.
