Apie būrėjas žinojau nedaug, tačiau įsivaizdavau, kaip jos atrodo, ir mano pranašė Jekaterina (vardas pakeistas) mito nesugriovė. Nors atvykus teko palūkėti, kol ateitis buvo nuspėjama kitai klientei, mane maloniai pasitiko žavinga tvirta moteris blizgiai lakuotais ilgais nagais. Išraiškingas makiažas neleido atitraukti žvilgsnio nuo jos rudų akių, o galvą puošė aukštai sukelti ir laku supurkšti plaukai. Būtent taip ir įsivaizdavau būrėją kortomis.
Prieš mesdama kortas moteris patarė nieko nebijoti ir galvoti tik apie tai, kas manęs laukia. Žinoma, iš pradžių patikrino akių spalvą bei paklausinėjo apie vyrą (turbūt, tai pagrindinė jos klientes dominanti tema). Man atsakius, kad vyro neturiu, pasiteiravo apie kokį nors širdžiai artimą vyriškį, tai yra, paklausė jo akių spalvos. Nutuokiau, kad vėliau spalva bus dažnai naudojama būrime, taigi, tiesiog pasirinkau rudą.
Pirmiausia moteriškė nustatė, kad sugalvotasis rudaakis – šykštus, nors turtingas vyras. Po to sekė visiems emigrantams pritaikoma frazė „namuose, kuriuose esi dabar, ilgai negyvensi“. O, kokia staigmena, pagalvojau, turbūt itin daug vilties kibirkštėlių kortų kaladėse Londone ieškančių lietuvių turi nuosavus namus.
„Pas tave stovi permaina“, – pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai teigė Jekaterina, lyg netyčia paklausdama, ar neplanuoju išsikraustyti. Atsakydama neigiamai jai darbo, turbūt, nepalengvinau.
Po to sekė visiems emigrantams pritaikoma frazė „namuose, kuriuose esi dabar, ilgai negyvensi“.
Klausimų – atsakymų pranašystės
Po namų sekė dar viena „neatspėjama“ pranašystė emigrantui – netrukus keliausiu. Įdomu, kiek Londono lietuvių Kalėdoms važiuoja į Lietuvą? Ten, esą, manęs laukia nemalonumai su valstybine įstaiga ir nemenkas popierizmas.
Trūkčiojau pečiais, prasitardama, kad neplanuoju lankytis valstybinėse įstaigose ar tvarkyti dokumentų. Supratusi, kad spėlioja netaikliai, būrėja ėmė vardinti minėtas įstaigas. Manęs laukia nemalonumai: teisme, banke, poliklinikoje, lošimo namuose, su advokatais ar juristais. Kai įstaigų vardinimas nepadėjo, atvirai paklausė – ar turiu kokių nors problemų Lietuvoje?
Man atsakius neigiamai, ji pakeitė giesmelę ir patikino mane, kad nieko blogo manęs namie nelaukia. Tiesa, patarė pasakyti mamai, kad užbaigtų kažkokio palikimo reikalus čia pat paklausdama, gal mano seneliai turi miško ar žemės? Myktelėjau, kad gal ir turi kažkokio turto, juk gyvena nuosavuose namuose...
Džiaugdamasi, kad pataikė, Jekaterina staiga paklausė – kodėl nepabaigti pildyti palikimo dokumentai? „Nežinau... Nežinau, apie kokį palikimą ir kokius dokumentus kalbate...“, – gūžčiojau. „Gal ir nežinai, bet mamai pasakyk, kad sutvarkytų, nes tuose popieriuose „stovi“ pinigai. Daug pinigų“, – žybčiojo akimis pranašė.
Versdama kitas kortas moteris (kaip ir tikėjausi) grįžo prie išgalvotojo turtuolio, kuris, esą, ne tik šykštus, bet ir kasdien apie mane galvoja. Po meilės – laikas darbo aptarimui, tad vėl didžiajai nusivylusių emigrantų daliai pritaikomas spėjimas.
„Dirbi tik dėl pinigų, tau nepatinka tavo darbas?“, – įdėmiai stebėdama mano reakciją klausė moteris. Man atsakius neigiamai, ji nukreipė temą į tobulas kortas. „Pas tave nebus laidotuvių, nebus ašarų, nebus ligų. Kortos nerodo nieko blogo. Va, meilės korta, ilgai jos lauksi“, – giliai atsiduso būrėja ir paaiškino, kodėl. Mat, nenoriu būti su pirmu pasitaikiusiu žmogumi (lyg kas nors, neišmestas negyvenamoje saloje, to galėtų norėti).
Supratusi, kad spėlioja netaikliai, būrėja ėmė vardinti minėtas įstaigas.
Grįžusi prie šykštaus rudaakio Jekaterina dar pridėjo ir kolegą, kuris, esą, mane pamilęs, bet neprisipažįsta. Toliau sekė pasakojimas apie moteriškos lyties draugę – labai suktą asmenybę. Tiek vienas, tiek kitas teiginys gali būti pritaikytas kiekvienam žmogui, nes apie slaptą meilę ar išdavikę draugę žinoti tiesiog neįmanoma.
Grįždama prie emigrantams parengtų frazių, būrėja, prieš tai pasiteiravusi, ar mano tėvai likę Lietuvoje, pareiškė, kad mama dėl manęs labai rūpinasi ir išgyvena. Sakyčiau, kortos – neįtikėtinai teisios, atsižvelgiant į tai, kad tėvynėje likusios mamos, o ypač vienišų emigrančių, visos, be išimties ,jaudinasi dėl atžalų.
Negana to, Jekaterina pasakė man tai, ko nežinojau – mano mama kenčia dėl per didelio kraujo spaudimo. Ėmiau mikčioti, nesumodama, ką atsakyti, kai moteris pasiteiravo, ar ji vartoja vaistus. „Na, nevartoja“, – sutrikau ir sulaukiau dar vieno klausimo – kodėl, jei serga? „Nes neserga“, – tarstelėjau ir pastebėjau staiga pasikeitusią pranašės veido išraišką. Och, ir vėl pro šalį...
Jekaterina drąsiai pakeitė temą ir grįžo... taip taip, prie meilės. Netikėtai aplink šią kortą išdygo keturios „vyriškos“ kortos, tad būrėja pareiškė, kad „aplink mane – vyrų jūra“. Nesupratau, kaip iš vieno išgalvoto personažo, kartais pasirodančio kryžių valeto, o kartais – karaliaus pavidalu, atsirado keturi.
Kortos, regis, vėl rodė valstybinę įstaigą, tad Jekaterina ėmė atkakliai klausinėti, ar nesilankysiu pas gydytoją, o gal turiu nebaigtų reikalų banke? Tarstelėjau, kad gal užsuksiu į polikliniką, bet ne sveikatos tikrintis. To pakako, moteris lyg kirviu nukirto – nueik pas ginekologą! Nieko blogo nebus, jokių problemų neturi, bet nueik. Dar kartą įsitikinau, kad pranašystė „lipdoma“ iš to, ką pasako klientas.
Lyg tarp kitko, aptarinėdama moteriškas problemas, būrėja pasiteiravo, su kuo gyvena mano močiutė. Jaučiau, kad grįšime prie įsivaizduojamo palikimo temos, turbūt, dauguma mano amžiaus žmonių vienaip ar kitaip su tuo susiduria.
Iš karto Jekaterina to nesiėmė, trypčiojo prie meilės reikalų ir klausimų apie mano darbą, į kuriuos teko atsakyti abstrakčiai. „Rašau...“, – mykiau laukdama, ką iš vieno žodžio išpeš moteris. O išpešė nemažai – spėjusi, kad dirbu sau, būrėja pareiškė, jog įkursiu savo verslą.
„Nes neserga“, – tarstelėjau ir pastebėjau staiga pasikeitusią pranašės veido išraišką. Och, ir vėl pro šalį...
Dar kartą atvertusi kortas moteris grįžo prie būsimos mano kelionės. Man rodėsi, kad per mažai pasakojant apie save Jekaterina nebeturi ką pranašauti, tad vėl prabilo apie laukiančią šventę ir dideles išlaidas (lyg tarp kitko pasiteiraudama, ar turiu lėktuvo bilietus).
Atsakius, kad įsigijau senokai, ji užsiminė, kad šiuo metu bilietai į Lietuvą – itin brangūs. Matyt, tai ir turėjęs būti didysis pirkinys.
Pažinčių svetainės reklama ir vyrai iš Dubajaus
Paprašiusi ištraukti keletą kortų iš kaladės, moteris net aiktelėjo: „Tokios geros kortos iškrenta labai retai. Labai mažai žmonių gyvena taip gerai ir jų likimas toks puikus. Kortos „stovi“ neįtikėtinai, bet tavo širdyje – liūdesys. Viskas aplink tave labai gerai, bet tu – vieniša ir liūdna. Tačiau tavęs laukia nuostabi meilė, jausmingi išgyvenimai, oi, karoče...“.
Nežinia kodėl moteris išbėrė greitakalbe, kokie turi būti vyrai. Pasak jos, kiekvieną kartą susitinkant vyras privalo padovanoti gėlių, sumokėti už vakarienę, pramogas ir panašiai, o jei taip nedaro, jis – ne vyras. „Dovanos, siurprizai, dėmesys, pinigai... Tokiai gražiai merginai turi lietis per kraštus. O jei vyras svarsto duoti ar neduoti, solnuška, sakyk jam tiesiai – duoti ar ne sprendžiu aš“, – suokė būrėja ir šyptelėjo.
Kadangi „kortos parodė“, jog aš nesilankau žmonių susibūrimo vietose, būrėja pasiūlė... užsiregistruoti interneto pažinčių svetainėje. Ir ne šiaip kokioje, apvertusi savo vizitinę kortelę užrašė konkretų adresą. Net išsižiojau.
„Užsiregistruok toje svetainėje. Ten tereikia įkelti dvi nuotraukas, narystė nemokama. Pilna vyrų, kalbančių lietuviškai, rusiškai, angliškai... Labai daug vyrų iš Dubajaus, kurie kalba rusiškai. Parašiusi tris žinutes – prašyk telefono numerio, kalbėdama suprasi, koks tai žmogus, kortos rodo, kad esi labai intuityvi“, – bėrė lyg iš rašto, kol aš išpūtusi akis svarsčiau, ar ji – tos svetainės įkūrėja, ar už surastą klientę gauna premiją.
To pakako, moteris lyg kirviu nukirto – nueik pas ginekologą! Nieko blogo nebus, jokių problemų neturi, bet nueik. Dar kartą įsitikinau, kad pranašystė „lipdoma“ iš to, ką pasako klientas.
Baigusi prakalbą apie pažinčių svetainę Jekaterina sugrįžo prie mano išgalvoto vyro.
„Jis tave erzina, nerodo dėmesio, išnaudoja, ateities su juo kortos nerodo, bet jis visada bus šalia tavęs. Kortos rodo naują pažintį su vyru, kurio dabar nepažįsti, gal susipažinsite klube, kavinėje, pažinčių svetainėje“, – pasakojo būrėja, kol aš galvojau apie puikią techniką: „užsiregistruok pažinčių svetainėje, tavo vyras tavęs nemyli, bet kortos rodo naują pažintį“.
„Kortos rodo (tuo metu nemetė kortų ir nežiūrėjo į jas), kad tu – savarankiška, pati uždirbi, pati sprendi, kaip leisti. Esi graži, kiek tau, 20? Toje svetainėje gali rasti vyrų, kurie „mėtosi“ pinigais į kairę ir dešinę. Nesvarbu, kad uždirbi, vyras turi tave išlaikyti. Mažute, saulele mano, nieko blogo nematau, visas tavo skausmas praėjo. Matau pinigus, palikimo dokumentus, nuosavą verslą, namą ir tolimą meilę bei naujas pažintis. Retai kas turi tokį likimą“, – suokė man būrėja ir paprašiusi ištraukti keturias kortas sumaišiusi kaladę iš naujo nesusilaikė: „J*p tvaju mat“. Mat ištraukiau 4 tūzus.
Maišydama kortas lyg tarp kitko būrėja ir vėl užsiminė apie pažinčių svetainę. Prabėgus pusvalandžiui ėmė atrodyti, kad ji apskritai kalba tik tam, kad kalbėtų, ir nebežino, ką čia dar išpranašavus. Temos sukosi apie tą patį, kaip ir anksčiau, tik staiga – naujovė.
„Kortos parodė“, kad aš gyvenu su vyru, kuris prieš mane kelia ranką (taip, tuo pačiu rudaakiu, kurį išgalvojau iš pradžių). Neleidau jai suprasti, kad šaudo pro šalį, tik romiai linkčiojau galvą, o ji įsivažiavo. Svarsčiau, kad būrėjai turbūt įprasta guosti vyrų smurtą, išgėrinėjimą bei kitokias patyčias kenčiančias emigrantes, kurios kitiems pasiskųsti tiesiog nesugeba. Matyt, pamiršusi kad vos atėjusi sakiau gyvenanti viena, Jekaterina primygtinai siūlė grįžus į namus išvaryti smurtaujantį ir šykštų sadistą turtuolį, nes su juo man ateities nebus.
Užvertusi aukso spalvos kortas, kurių nugarėles puošė JAV dolerio ženklas, Jekaterina maloniai paėmė mano pinigus (nustatytos kainos neturi) ir išlydėdama dar kartą priminė apie rusišką pažinčių svetainę bei rusiškai laisvai kalbančius vyrus iš Dubajaus.
