„Tokių rūsių apskritai yra labai nedaug. Iki šiol Lietuvoje tikrai nebuvo žinoma nė viena sinagoga, po kuria būtų įrengtas rūsys. Jis dar nėra pilnai atidengtas, bet mes jį bandome paruošti bendrai vizitacijai, kuri vyks ketvirtadienį“, – BNS antradienį sakė archeologas Justinas Račas.
Rūsyje po bima, t.y. pakyla, nuo kurios skaitoma Tora, anot jo, buvo laikomos senos knygos, nes pagal tikėjimą žydai negalėjo išmesti, sudeginti nė vienos knygos, kuriose minimas Dievo vardas.
„Nepasiekėm dugno dar, nes ten labai daug griuvenų. Dar valomės. Mažai tikėtina, kad ten atrasime kažkokios literatūros, kadangi ten yra drėgna, bet dar visko gali būt“, – teigė archeologas.
Anot J.Račo, spėjama, kad po bima esantis rūsys buvo užgriautas per Antrąjį pasaulinį karą. Pasak archeologo, griuvenos padėjo apsaugoti unikalias sinagogos detales nuo vagysčių.
„Kadangi ta sinagoga po karo buvo palikta atvira – kas norėjo, tą, matyt, išsinešė, o rūsys toks ir liko, koks buvo naudojimo metu, kaip ir užsikonservavo. Ten tikrai unikalių bimos detalių randame, jos pagamintos iš vario, geležies, kitų architektūrinių detalių“, – pasakojo J.Račas.
Archeologai teigia, kad pastato griuvėsiai padėjo išsaugoti rūsyje rastas paauksuotas memorialines plokštes hebrajiškais rašmenimis, taip pat ir XVIII a. Jekaterinos II-osios sidabrines monetas.
Vilniaus Didžioji sinagoga buvo viena didžiausių žydų religinių institucijų Rytų Europoje. Ji garsėjo kaip svarbus žydų dvasinis ir švietimo centras, suteikęs Lietuvos sostinei Šiaurės Jeruzalės vardą.
Mūrinė renesanso–baroko stiliaus Vilniaus Didžioji sinagoga pastatyta XVII a. iki tol čia stovėjusios medinės sinagogos vietoje. Ilgainiui šalia maldos namų susiformavo viešas miesto žydų gyvenimo centras.
Per Antrąjį pasaulinį karą Didžioji sinagoga ir kiti komplekso pastatai stipriai apgriauti. 1955–1957 metais pastatų liekanos buvo sulygintos su žeme, o 1964 metais jos vietoje pastatytas vaikų lopšelis-darželis.