Institucijos dažnai nepakankamai įvertina poreikį steigti „karštąją liniją“ bei savo pajėgumus tinkamai užtikrinti tokios linijos veikimą. „Karštųjų linijų“ paskirties, veiklos pristatymas dažnai yra neišsamūs ir neaiškūs, o tai gali klaidinti arba atgrasinti galimus pranešėjus. Nevienodai ir kartais ydingai užtikrinama pranešančių asmenų duomenų ir pranešimų turinio apsauga. Institucijos, turinčios „karštąsias linijas“, dažnai painioja „anonimiškumo“ ir „konfidencialumo“ sąvokas, ko pasekoje klaidingai informuoja gyventojus apie jų duomenų apsaugą.
TILS kviečia institucijas objektyviai vertinti jų operuojamų „karštųjų linijų“ veikimą ir numatyti būdus gerinti teikiamą paslaugą ir teikia savo rekomendacijas, kaip patobulinti viešojo sektoriaus „karštųjų linijų“ veikimą.
TILS pažymi, kad reikalingas aiškus institucinis reguliavimas, kuris leistų apibrėžti „karštosios linijos“ paskirtį, priimti darbo su ja taisykles ir užtikrinti tokios linijos efektyviam veikimui reikalingus resursus. Kokybiškam „karštosios linijos“ darbui būtinas tinkamas techninis aprūpinimas, taip pat itin svarbus personalo parinkimas ir parengimas. TILS siūlo aiškiai apibrėžti ir gautos informacijos disponavimo ribas bei atsakomybę tarnautojams, pažeidusiems darbo linijoje reikalavimus.Nevienodai ir kartais ydingai užtikrinama pranešančių asmenų duomenų ir pranešimų turinio apsauga.
Šių metų kovo ir balandžio mėnesiais „Transparency International“ Lietuvos skyrius atliko tyrimą „Viešojo sektoriaus „karštosios linijos“: veikimo analizė ir rekomendacijos“, siekdamas suprasti „karštųjų linijų“, kurios pagal savo kompetenciją gali fiksuoti ir tirti pranešimus apie pažeidimus, paplitimą viešajame sektoriuje, informacijos apie „karštąsias linijas“ pateikimą institucijų interneto svetainėse bei praktinį pasirinktų „karštųjų linijų“ veikimą.
Tiriant „karštąsias linijas“, buvo siekiama įvertinti šių pranešimo kanalų veikimą iš galimų pranešėjų perspektyvos. Analizuojant „karštųjų linijų“ pristatymą, buvo siekiama įvertinti, ar potencialus pranešėjas gali lengvai surasti „karštąją liniją“, kokią informaciją jis gali gauti prieš pranešdamas. Giluminio interviu būdu tiriant pasirinktų „karštųjų linijų“ veikimo praktiką, buvo siekiama nustatyti pagrindines problemas, pasitaikančias linijų darbe.
Tyrimo rezultatai parodė, kad iš 217 nagrinėtų viešojo sektoriaus institucijų, 60 jų turi „karštąsias linijas“. Tokias linijas turinčiose institucijose iš viso buvo identifikuoti 105 skirtingi pranešimų priėmimo kanalai: 36 (34 proc.) telefono linijos, 28 (27 proc.) pranešimams priimti skirtos specialios elektroninio pašto dėžutės, 25 (24 proc.) specialios pranešimams apie pažeidimus priimti skirtos elektroninės formos bei 16 (15 proc.) nuorodų į STT puslapį.
Daugiausiai pranešimo priėmimo būdų turi institucijos, savo veiklą vykdančios vidaus reikalų (23 pranešimų priėmimo būdai), susiekimo (18) bei sveikatos apsaugos srityse (17). Tuo tarpu tos tirtos institucijos, kurios savo veiklą vykdo švietimo ir užsienio reikalų srityse, neturi įsteigusios nei vieno pranešimų apie pažeidimus priėmimo būdo.
„Norime atkreipti dėmesį į tai, kad „karštųjų linijų“ steigimas ir veikla nereglamentuojami jokiame nacionalinio lygmens teisės akte. Tai reiškia, kad nėra jokių standartų, kurių įstaigos, steigiančios „karštąsias linijas“, privalėtų bendrai laikytis. Tokio teisinio reglamentavimo nebuvimas lemia tai, kad įvairiose įstaigose skirtingai suprantamas pats „karštųjų linijų“ veikimo principas, taip pat tai, kokia apsauga turėtų būti taikoma pranešantiems asmenims bei jų pranešimų turiniui. Be to, vertinant tai, kokią informaciją apie save ir pranešimų priėmimo procedūrą pateikia tokios linijos, norintys pranešti asmenys dažnai net neturi galimybės suprasti, kaip veikia konkreti linija bei kokios apsaugos gali tikėtis pranešdami,“ – teigia TILS projektų vadovė Neringa Mickevičiūtė.Galima daryti išvadas, kad šiuo metu veikiančios „karštosios linijos“ susiduria su tokiomis pagrindinėmis problemomis: pirma, institucijos nevisiškai suvokia tokių linijų steigimo tikslingumą bei reikalingumą, antra, „karštųjų linijų“ paskirties, veiklos pateikimas nėra išsamus ir aiškus, trečia, nėra gaunamų duomenų (tiek asmens duomenų, tiek pranešimų turinio) apsaugos standartų. Visa tai gali stabdyti piliečių iniciatyvas pranešti apie pastebėtus pažeidimus.
„Karštosios linijos“ sąvoka apima visus institucijose įsisteigtus pranešimų priėmimo būdus, t. y. telefono linijas, skirtas pranešimams apie pažeidimus priimti (pvz. „nemokama linija“, pasitikėjimo telefonas“, „karštoji linija“ ir pan.), nuorodas į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) internetinį puslapį,
kuriame galima rasti informaciją apie tai, kaip galima palikti pranešimą apie pažeidimą, specialias, pranešimams priimti skirtas elektroninio pašto dėžutes ir elektronines formas.
TILS atlikto tyrimo apie „karštąsias linijas“ santrauką galite rasti čia. Su visa tyrimo medžiaga galite susipažinti čia.
TILS primena, kad anonimiškumas – tai jokių pranešančio asmens duomenų nefiksavimas.
Konfidencialumas – tam tikrų asmens duomenų ar kontaktinių duomenų fiksavimas, kurių negalima perleisti trečiajai šaliai, t.y. pranešimą priimanti institucija įsipareigoja saugoti gautus duomenis.
TILS nuomone, tik kokybiškai veikiančios „karštosios linijos“ gali paskatinti piliečius aktyviai ir išsamiai pranešti apie pastebėtus pažeidimus. Pagerėjusi tokių linijų veikla gali atnešti įvairios naudos: viešasis sektorius tokiu būdu gali susilaukti daugiau pasitikėjimo, aktyviai ir efektyviai šalinti esamus pažeidimus bei užkirsti kelią būsimiems pažeidimams ir jų padariniams.
TILS parengė rekomendacijas kaip tobulinti viešojo sektoriaus „karštųjų linijų“ darbą, jų santrauka pateikiama žemiau:
Linijos reikalingumas
prieš steigiant liniją (arba atliekant jau veikiančios linijos vertinimą),
(1) aiškiai įvertinti linijos poreikį, konkretizuoti paskirtį, atsižvelgiant į ankstesnę institucijos veiklą,
(2) kritiškai įvertinti institucinius pajėgumus, sprendžiant apie potencialą užtikrinti kokybišką aptarnavimą (linijos operavimą),
Steigimas
(3) aiškiai institucijos viduje sureguliuoti naują funkciją (įskaitant ir darbo su linija taisyklių priėmimą),
(4) planuoti ir pakankamai skirti finansinių ir žmogiškųjų išteklių,
(5) tinkamai techniškai aprūpinti liniją,
(6) nustatyti reikalavimus personalo kvalifikacijai ir organizuoti papildomus mokymus,
Viešinimas
(7) aiškiai pateikti informaciją apie „karštąją liniją“ institucijos internetinėje svetainėje ir kitose viešose vietose,
(8) viešinti informaciją apie liniją tose vietose, kuriose potencialiai gali įvykti pažeidimai,
(9) aiškiai apibrėžti „karštosios linijos“ paskirtį (kokius pranešimus ji priima), pateikti kitą pranešantiems asmenims svarbią informaciją (preliminarius klausimus),
 |
| Įspėjimams vairuotojams policijos tarnybiniame automobilyje. |
Pranešimų priėmimo būdai
(10) skirtingų pranešimo priėmimo būdų (telefoninį, elektroninį) institucijoje įdiegimą grįsti gaunamos informacijos nauda ir institucijos galimybėmis,
(11) suvienodinti duomenų apsaugos standartus skirtingiems pranešimų priėmimo būdams,
Gautų duomenų apsauga
(12) aiškiai riboti gautos informacijos skleidimą,
Pranešančių asmenų apsauga
(13) neteikti pranešančio asmens duomenų tretiesiems asmenims (išskyrus LR įstatymų numatytais atvejais),
(14) aiškiai apibrėžti anonimiškumo ir konfidencialumo garantijas,
(15) reguliuoti pranešančio asmens duomenų (techninį) saugojimą institucijoje,
Tolesnis darbas su gauta informacija
(16) esant galimybei, numatyti galimybę informuoti pranešusius asmenis apie tai, kas buvo padaryta jų pranešimo pagrindu,
(17) numatyti reguliarų veiklos vertinimą bei statistinių duomenų teikimą,
Atsakomybė
(18) įtvirtinti tarnautojų, dirbančių su linija, atsakomybę už veiklos pažeidimus.
