Vilniaus knygų mugėje Algirdas Kumža pristatė knygą „Oranžinis romanas“ kurioje jis aprašo savo darbą Ukrainoje – nuo 2006-ųjų vasario iki 2009-ųjų gruodžio jis šioje šalyje dirbo Lietuvos ambasadoriumi. Knygoje jis aprašo ir šios žmonių charakterį, kurį mes kuo puikiausiai matome šiomis dienomis – jų kovingumas yra įkvepiantis, o vienybė leidžia atmušti jų šalį bandančios okupuoti Rusijos atakas. A.Kumža įsitikinęs – Rusija neapskaičiavo tos kovingos ukrainiečių dvasios ir to, kad ukrainiečiai kausis iki galo.
Šiame pokalbyje A.Kumža dalinasi savo įžvalgomis apie ukrainiečių mentalitetą ir tai, kaip jis pats, gerai pažindamas šią šalį, mato karą Ukrainoje.
– Kokia buvo pirmoji reakcija, išgirdus apie karą Ukrainoje? Per darbo ambasadoje laikotarpį turbūt įgijote ten nemažai draugų, tad šie įvykiai smarkiai palietė ir asmeniškai?
– Kaip žmogus buvau nepaprastai šokiruotas. Tai nežmoniška, tai tiesiog laukinis poelgis. Tačiau kaip buvęs ambasadorius, diplomatas, nebuvau šokiruotas, tai nebuvo netikėtumas. Karas prasidėjo jau 2014 metais, Donbaso konfliktas juk nebuvo užbaigtas. Minsko susitarimai surašyti taip, kad juos ir suprasti sunku, o įvykdyti neįmanoma. 2014 metais paaiškėjo, kad tarptautinės sutartys nebegalioja. Nes Rusijos Federacija tuomet pažeidė visas dvišales, tarptautines sutartis, kokias tik buvo įmanoma pažeisti. Ir tuomet mes pamatėme, kad tarptautinė bendrija, politinė diplomatija yra bejėgė. Gali pareikšti susirūpinimą, sankcijas, kurios kartais skausmingos, kartais ne, bet jos nesustabdo agresijos. Rusija daug kartų grasino Ukrainai, ir dar prieš Krymo įvykius buvo labai agresyvių veiksmų iš jos pusės, prisiminkime, kad dar iki 2014 metų ji buvo Krymą beveik užėmusi – pasistačiusi sau paklusnią valdžią. Tačiau ukrainiečiams tada pavyko „atmušti“.
Taip, draugų ten turiu labai daug. Išvažiuodamas po darbo ambasadoriumi suskaičiavau susikaupusias vizitines korteles, – per ketverius metus jų buvo 4000. Padalinkime iš dienų skaičiaus – kiekvieną dieną atsirasdavo kelios naujos pažintys. Be jokios abejonės, iš to didelio skaičiaus artimesnių santykių liko mažiau, tačiau visgi liko – žurnalistų, menininkų, vienas jų, Andrejus Kurkovas, turėjo atvykti ir į knygų mugę.
Vienas jų, Viktoras, man sakė: „Viskas, išsikasiau“. Klausiu: „Ką?“ Sako: „Šovinių dėžę. Tegul negalvoja jie, kad čia bus lengva. Mes aukosime gyvybes, bet apginsime Ukrainą. Ne vieną kartą jie mus puolė, daug dešimtmečių, bet vieną kartą turi tai išsispręsti. Mes ginsime Ukrainą“.
Pirmąjį karo rytą daug kam iš jų paskambinau ir iškart supratau, kad jiems tai labai svarbu. Kai kurie jų netgi su ašaromis dėkojo kaip už didžiausią paramą – kad mes esame su jais. Čia panašiai kaip tuomet, kai miršta artimas žmogus ir kažkas mums paskambina, petį paglosto. O juk prieš surinkdamas pirmąjį numerį aš net nepagalvojau, kad tai yra taip svarbu. Spektras jausmų ir reakcijų buvo įvairus – nuo visiškos depresijos, apatijos, iki kovingumo. Vienas jų, Viktoras, man sakė: „Viskas, išsikasiau“. Klausiu: „Ką?“ Sako: „Šovinių dėžę. Tegul negalvoja jie, kad čia bus lengva. Mes aukosime gyvybes, bet apginsime Ukrainą. Ne vieną kartą jie mus puolė, daug dešimtmečių, bet vieną kartą turi tai išsispręsti. Mes ginsime Ukrainą“. Man šis pokalbis buvo pirmas signalas, kad blitzkriego nebus.
Savo knygą pavadinau „Oranžiniu romanu“, nes man tas meilės Ukrainai ir diplomatijos romanas prasidėjo 2004 metais, kai su Valdu Adamkum skridom į Oranžinę revoliuciją, – sutaikyti juos, kad nebūtų kraujo praliejimo. Ir tada, 2004 metų gruodį, labai šaltą gruodį, tose barikadose aš pamačiau, kas yra ukrainietis. Aistringas. Labai vertinantis savo orumą. Savo dvasioje labai stiprus. Per šimtmečius genas užgrūdintas. Tada jie sakė, kad pirmą kartą suprato, kad yra tauta, kad vieningai gali kovoti už savo orumą, už savo teises. Ir kuomet ketvirtadienį paskambinau tam Viktorui, buvusiam vieno didelio miesto merui, supratau, kad ta pirmos revoliucijos dvasia dar sustiprėjo, ji išliko.
Mano ir knyga taip baigiasi – kai paskutinį kartą Ukrainoje lankiausi praėjusių metų vasarą, mačiau tuos žmones (o jau tuo metu vyko Donbaso karas, žūdavo žmonės, vyko valstybines laidotuvės), ir jau tuomet jie buvo kitokie. Nebe tokie lengvabūdiški. Net ir būnant kavinėje žvilgsniai būdavo aštresni. Tada pamačiau, kad oranžinė dvasia sustiprėjo.
Aišku, kai ateina žinia apie karą, suabejoji, – kaip jie pasielgs? Bet po šių kelių parų jie elgiasi taip, ką pajutau 2004 metais, ką pajutau praėjusią vasarą, – jie kovos.
– Dabar matome nemažai video iš mūšių vietų, ir juose ukrainiečiai sako – taip, galbūt mes kartais nesutariame, galbūt skirtingai matome kai kuriuos dalykus, tačiau kausimės vis kartu, petys į petį. Atrodo, kad Rusija, galvojusi, kad palauš ukrainiečius, pasiekė visiškai priešingo efekto – tik sustiprino jų vienybę.
– Neaišku, ko jie tikėjosi. Jie turbūt ir apie tą dvasią negalvojo. Gal kokios ataskaitos ir guli aukščiausių generolų kabinetuose, bet, matyt, visiškai klaidingai surašytos. Kai jie ketvirtadienį ėjo į karą, mano nuomone, planas buvo aiškus – sunaikinti visus karinius objektus, sunaikinti gynybą, jų galią ir įeiti į Kijevą, kaip tai atsitiko Kryme. Bet šis planas, kaip matome, nepavyko.
– Akivaizdu ir tai, kad per visą šį laiką, kai Rusija vis grasino Ukrainai, ši šalis sukaupė ir nemažai ginkluotės.
– Aš neminėsiu skaičių, kuriuos man vis sako ukrainiečiai, tačiau net paprastai žmonės sako: namuose jie turi kelis milijonus „vamzdžių“. O dabar jie dar ir stovi eilėse norėdami gauti ginklus, stoja į gynybos būrius. Taigi, Rusija į tai neatsižvelgė. Manau, dabar Rusija patyrė šoką. Juk yra daug žuvusių, – o mes žinome, kad puolantys praranda daugiau – numušami tankai, lėktuvai, nuostoliai didžiuliai. Rusijos įvaizdžio, ekonominiai praradimai dideli – gal jie ir svarstė apie tokį variantą, bet matyt nusprendė, kad tai neįmanoma. Ir turbūt dabar jie galvoja, kaip išeiti su mažiausiais nuostoliais ir „nepraradus veido“.
Manau, dabar Rusija patyrė šoką.
– Apie galimus Rusijos planus versijų yra nemažai, ir viena jų – Ukrainos padalinimas, kaip kad anksčiau buvo padalinta Vokietija. Tačiau politologai sako, kad ir čia Rusija klysta – net ir okupavus Ukrainą, milijonai ukrainiečių tikrai nebus tie, kurie ramiai gyvens padalintoje valstybėje. Jie jaustų kerštą, darytų viską, kad griautų tą okupacinę valdžią ir galiausiai tai galėtų baigtis ir pačio Rusijos režimo griūtimi.
– Iki šio pasipriešinimo jau galėjome susidaryti įspūdį, kad ukrainiečiai yra aistringi ir savo žemės neatiduos. Ukrainietis mirs, bet savo žemės neatiduos. Nei pėdos neatiduos. Tai galutinai išaiškėjo. Jie ginsis, – planų gali priskurti kokių nori, atimti trečdalį, pusę, tačiau tai tik planai, o ukrainiečiai turi savo matymą.
– Net nereikia abejoti, kad ir partizaninis karas būtų itin nuožmus.
– Jis jau prasidėjo. Juk kas yra tie gynybos būriai, kurie padeda ginti miestus? Žinoma, vyksta informacinis karas, sklinda daug netikrų naujienų, bet juk girdime pasakojimus, kaip ukrainiečiai ištraukia rusus iš tankų ir kažkur išmeta lauk. Visiškai aišku – vyksta partizaninis karas. Jie ginasi.
Per istoriją susipynė daug jausmų. Juk, pavyzdžiui, kas buvo holodomoras? Bandoma sakyti, kad tai buvo dėl gamtinių sąlygų, tačiau dirbdamas Ukrainoje nemažai kalbėjau su istorikais, kitais specialistais, ir jie sako, orai tikrai buvo visiškai niekuo dėti. Tai buvo žmogaus sukurta tragedija. Ir tas žmogus sėdėjo Maskvoje, Kremliuje. Kodėl šiandien Kijevas yra toks apdaužytas? O juk kadaise jis prilygo Paryžiui savo grožiu.
Per sovietmetį prisidengiant kova su religija ar dar dėl kitos paranojos buvo susprogdinta 150 soborų, cerkvių, bažnyčių, kinesų, varpinių. Kijevas prarado savo pirminį grožį. Iš kur atėjo ta paranoja? Iš ten pat. Arba 1937 metų valymai, kai Ukraina neteko savo intelektinio elito, rašytojų, menininkų, šviesiausių žmonių. Iš kur visa tai atėjo? Iš ten pat. Visa tai paliko milžiniškas dvasines, fizines, psichologines traumas, randus. Tai yra šiandien. Čia. Kvantinė fizika jau seniai paneigė, kad laikas yra tiesinis. Nėra tiesinio laiko – jeigu padaryta skriauda kad ir prieš tūkstantį metų, ji yra čia, ji yra gene. Sąmonėje. Kodėl jie tokie šiandien stiprūs? Todėl, kad jie turi tą sąmonę, pažeistą, traumuotą.
Kitas dalykas – jie buvo dažnai puldinėjami, ir jeigu jie nebūtų mokėję apsiginti, jų nebūtų šiandien likusių. Ir jei kažkas įsivaizduoja, kad taip lengvai galima sunaikinti šią tautą, klysta. Aišku, aš nežinau, kaip baigsis karas – nes žiūrint materialistine prasme, Rusijos kariuomenė žymiai stipresnė, jų skaičius didesnis. Bet, kaip matome, ne vien tai lemia.
– Visgi Ukrainos visuomenėje gyvena ir kitų tautybių žmonių, rusų, – ar dirbdami jautėte, kad jie yra asimiliavęsi, laikosi tokių pačių nuostatų apie Ukrainos valstybingumą, kovą su Rusija?
– Jau ir anksčiau manęs klausdavo, galbūt būdavo tam ruošiamasi, rengiamasi provokacijoms, – ar skils Ukraina per pusę? Aš visada, spręsdamas pagal tai, ką mačiau, sakydavau, jei nebus piktavališkų veiksmų, ji neskils. Taip, ji sudaryta iš labai skirtingų dalių.
Žiūrint iš šono, gali atrodyti, kad yra dvi Ukrainos, skirtingose Dniepro pusėse. Bet jei žiūrėsi giliau, pamatysi ir trečią, ir ketvirtą, ir penktą Ukrainą. Pamatysi, kad kažkur, pavyzdžiui, dominuoja, vengrai ar rumunai. Bet jie jau turėjo ukrainietiškus pasus, mokėsi ukrainiečių kalbos.
Matome, kad šiandien yra ta bendruomenė, nacija. Ir ji remiasi labai įvairiais jausmais: savigarba, orumu, juk negali save gerbiantis žmogus žiūrėti, kaip daužomi namai, žudomi žmonės. Ir neužmirškime, kad toje jausmų paletėje yra kerštas.
Neužmirškime, kad Donbase jau žuvo keliolika tūkstančių žmonių. Kažkieno vyras, brolis, tėvas. Nužudyti piktavališkai, su klasta. Dėl ko? Kai girdi, kad bombarduoja Charkovą, puola Kijevą, galvoji – apie kokius laikus mes kalbame? Apie kokį nacizmą? Istorija nežmoniška, siurrealistiška. Ir šiuo metu aš prisimenu Goethe'ės žodžius, kuris sakė, kad vieną dieną Dievui nusibos žiūrėti į šią žemę, žmones, kuriuos pats sukūrė. Jis sunaikins ir ims kurti iš naujo. Ir galvoju, kad galbūt tėtušis Goethe'ė buvo teisus.
– Dabar mes matome, kad Vakarai galų gale skiria daugiau paramos, ima taikyti vis griežtesnes ekonomines sankcijas. Tačiau visgi, koks ukrainiečių požiūris į Vakarus? Ar jie nesijaučia palikti vieni?
– Jų prezidentas prieš kelias dienas pasakė – mes esame vieni. Kažkas Vakaruose labai įsižeidė, juk kažkokį ginklą nuvežė, šalmų davė. Bet jie, ukrainiečiai, taip jaučiasi. Jiems taip pasakyta, – teks kariauti vieniems. Taip, amunicijos duosim, paremsim, bet kariausit vieni. Matyt, tai prezidentas turėjo galvoje.
Taip, jie gaus moralinę paramą, bet kur čia kare moralė? Ekonominis spaudimas – taip, bet kai su bombomis gali sostinę užimti per kelias dienas, gali būti, kad sankcijos nepasieks laiku. Tiesa, aš jo vietoje nebūčiau taip sakęs, prezidentui gal nereikėtų iškelto tokių dalykų tokią minutę. Tačiau tokia buvo jo taktika. Ir buvo tam tikros desperacijos. Aš neturiu sociologinių apklausų duomenų ir negaliu atsakyti už 40 mln .gyventojų, bet manau, kad vienas dalykas aiškus, – daugelis jaučia, kad pasaulio politinė diplomatinė bendruomenė leido šiam karui įvykti.
Jie nemano, kad buvo padaryta viskas, kas reikalinga.
Jie nemano, kad buvo padaryta viskas, kas reikalinga. Aš manau, kad visada yra diplomatinių, politinių priemonių sustabdyti karą. Kai jau karas prasideda – taip, tada jau vėlu. Na, kad ir situacija su SWIFT išjungimu – ukrainiečiai mato, kad daug diskusijų Vakaruose. Demokratiniuose Vakaruose dėl to kyla daug diskusijų! Reikia labai smarkiai įtikinėti, kad tai įgyvendintų. Ir supraskite ukrainietį, kai kiekvieną minutę žūsta žmonės, daužomi namai, ir jie įsivaizduoja – kažkas sėdi šiltame kabinete, geria kavutę ir svarsto. Jiems labai sunku tai suprasti.
– Knygoje jūs aprašote Ukrainą ne tik šviesiomis spalvomis – rašote apie didelę korupciją, oligarchus – tam kad taptum oligarchu, ukrainietiškais standartais reikia būti milijardierium. Koks jų vaidmuo dabartinėje situacijoje? Žinome, kad kai kurie jų pabėgo.
– Panašu, kad visi žmonės šiuo metu yra labai susitelkę. Oligarchas Porošenka stojo į gynybos būrį. Jie irgi supranta, kad lygiai taip pat gali būti subombarduoti jų fabrikai, jie viską gali prarasti. Jie puikiai supranta, kad kai ateis rusų oligarchas, jis jau nebebus oligarchas.
Knygoje to nerašiau, bet ukrainiečiai mėgsta sakyti – į save pasižiūrėkite. Kuri čia ta valstybė be krislo akyje, be nuodėmės. Aišku, Rusija, mažiausiai išvis turėtų kalbėti.
Ne tai, kad teisinčiau, bet pasakysiu tai, ką girdėjau iš vienos garsios ukrainiečių rašytojos, kuri labai domisi Ukrainos istorija ir sako,– pasižiūrėkim į korupcijos istoriją, besitęsiančią per šimtmečius. Tas gyvenimas Ukrainoje buvo toks bjaurus, kai jie buvo nuolatos puolami ir kartais reikėdavo tiesiog išsipirkti.
Pavyzdžiui, Lvovas kurį laiką nepatyrė agresijos, nes išeidavo burmistras ir sakydavo – vyrai, ar reikia mums muštis? Susidera sumą ir gyvena toliau. Gal tai korupcijos užgimimas? Arba carinė Rusija. Buvo caro įsakai, kuriais smaugiamas jų dvasinis, intelektinis gyvenimas. Tai prižiūrėdavo cenzorius, ir turtingi Ukrainos intelektualai nešdavo jam kyšius, kad galėtų laisviau kvėpuot, knygą išsileisti, kad mintis galėtų laisviau augti.
Arba Odesos pirkliai – žinoma istorija, kaip jie vežė carui kyšį. Vienu metu jiems buvo panaikintos privilegijos uoste, tad jie viduržiemį prikrovė vežimą apelsinų, matyt, iš Ispanijos atvežtų, apkamšė kuo gali ir nuvažiavo pas carą su apelsinais ir prašymu. Caras susigraudino ir pataisė reikalus. Odesoje dabar yra paminklas tiems apelsinams, ir ukrainiečiai juokiasi, kad tai yra vienintelis pasaulyje paminklas kyšiui.
– Ukrainoje ambasadoriumi buvote prieš keliolika metų. Kaip, jūsų manymu, per tą laiką pasikeitė šalis?
– Žiūrint apie ką kalbame. Verslo klimatas – pagerėjo. Bet ne tiek, kad verslininkas galėtų jaustis saugus dėl savo investicijos. Kalbant apie ukrainiečių kalbos vartojimą – mano laikais buvo, kad net Aukščiausioje Radoje kažkas sakė – aš niekada nekalbėsiu ukrainietiškai. Dabar ten visi kalba ukrainietiškai. Jei kalbant apie kovinę, orią dvasią – ji tik sustiprėjo. Išliko ir sustiprėjo. Ji labai stipri.
